Lietuvių tauta ir Lietuvos
valstybė šiandienos Europoje (7)
(Pabaiga. Pradžia Nr. 39)
Kai kurie žmonės kalba, kad pasikeitus
kartoms išnyks ir aršesni tautiniai ekstremistai. Visi neva taps
civilizuotesni, europietiški. Norėtųsi tuo tikėti. Tačiau kol
kas matome tik sėkmingą plovimą lietuviškosios savimonės, keičiamą
beformiu kosmopolitizmu. Ir kartų kaita čia niekuo dėta. Tikriausiai
niekas neatkreipė dėmesio, kad neseną straipsnį apie savižudžius
lietuvius ir vienintelį dėmesio vertą objektą Vilniuje Akropolį
kairiajame Lenkijos laikraštyje Trybuna spaudoje paskelbė ne
garbus J.Pilsudskio gerbėjas pensininkas, prisimenantis prieškarį,
o 38 metų lenkų žurnalistė iš Vilniaus L.D. O ką pasakyti Seinų
krašto lietuviukams, viešai išjuokiamiems lenko mokytojo už tai,
kad ateityje žada mokytis lietuviškoje klasėje?
Nepažabotas melas, kuriam nesugebama duoti kultūringo, tačiau
ryžtingo atkirčio, ir toliau keroja, misdamas paprastų žmonių
tamsumu. Jis ir toliau gimdo panašius į save, nes mes nesugebame
įtvirtinti valstybinio mąstymo netgi tarp savo valdžios žmonių.
Todėl galima be galo piktintis, kad net dvylika metų po Kovo 11-osios
dar negalima kalbėti apie visas tautines mažumas, lojalias Lietuvos
valstybei. Lojalumo krizė tarp Lietuvos tautinių mažumų (prisiminkime
kad ir vietos lenkų reikalavimą įvesti lenkišką pavardžių rašymą
ir kt.) yra nulemta ne piktų kaimynų kėslais. Ją sąlygojo tai,
kad net patys lietuviai dar sunkiai suvokia savo tapatybę. Jiems
vis dar norisi prie ko nors prisijungti, kur nors įsilieti ar
sutirpti.... Tą galima paaiškinti tik baudžiauninkiško mąstymo
liekanomis. Kiek dar reikės laukti, kol suaugs savarankiškai mąstanti
karta, besididžiuojanti savo, Lietuvos, valstybe?
Kol laukiame naujos ir sąmoningos Lietuvos piliečių kartos pasirodymo,
dabartiniam Lietuvos elitui tebetrūksta pilietiškumo. Kartais
net nejauku reikalauti ko nors iš nelietuviškai kalbančių Lietuvos
piliečių, kai valstybiškai nesugeba mąstyti net tie, kuriems ta
savybė privaloma. Štai dėl šventos ramybės ir draugystės nutarta
leisti lenkams rašyti Vilnijoje gatvių pavadinimus lenkų rašmenimis.
Nieko panašaus nėra Lenkijoje, bet mūsuose tai nutarė leisti...
Valstybinės kalbos komisija. Šių eilučių autoriui prieš kelerius
metus teko susirašinėti su šia įstaiga. Tada teigta, kad taip
daryti galima. Juokas juokais, tačiau dabar jau ne tik lenkiškomis
raidėmis rašomi gatvių pavadinimai, bet ir bandoma juos versti
į lenkų kalbą. Štai tada Rytų Lietuvoje atsiranda jau ne Wilniaus
ar Mokikłos (Maišiagala), o kokia nors Wiosenna, atseit Pavasario,
gatvė (Avižieniai).
Kalbos komisijos veiksmai ir jos vadovų kompetencijos lygis senokai
kėlė įtarimą. Jau vėliau, tiriant tos įstaigos darbą, paaiškėjo,
kad jos vadovės didžiausias rūpestis buvo pasidindinti sau algą
vos ne iki ministrų lygio bei išsikaulyti tarnybinį automobilį
su vairuotoju. Kas buvo vėliau, turbūt prisimenate spaudoje
kilo triukšmas, ir tos įstaigos vadovė neteko darbo. Bet ar nuo
to pagerėjo darbo kokybė?
O ar galima pasitikėti Tautinių mažumų ir išeivijos departamento
darbo kokybe, kai TV neseniai parodė siužetą, kuriame pasakojama,
kaip Tilžės lietuviukai už mūsų valstybės pinigus mokomi ...rusų
kalba. Kam toks beprasmis Lietuvos lėšų švaistymas?
Baltą kosmopolitizmo vėliavą bando kelti ir mokslininkai. Prieš
kelis mėnesius spaudoje pasirodė žinia, kad naują akademinę lietuvių
kalbos gramatiką rašys belgas. Nors žinutė pasirodė melagių dienos
išvakarėse, vėliau nebuvo paneigta, o tik dar kelis kartus patvirtinta.
Pats faktas nėra skandalingas (tegu rašo į sveikatą, juk tų gramatikų
yra net kelios), bet kai rašo belgas... Ar jūs žinote belgų kalbą?
Juk Belgijoje kalbama dviem tarmėmis (viena artimesnė prancūzų,
kita olandų kalbai), o apie bendrinę belgų kalbą dar neteko girdėti.
Valstybinio mąstymo abėcėlės nemoka netgi garbūs mūsų politikai.
Tuo galima įsitikinti beveik kasdien. O demagogijos ir tuščių
pažadų srautai padidėja prieš kiekvienus bent kiek svarbesnius
rinkimus. Šiandien girdime saldžialiežuvių pretendentų į Prezidento
postą gražbyliavimus. Ne visi jie yra valstybiškai korektiški,
bet ko tik nepadarysi dėl kėdės... Norite pavyzdžio? Štai liberalų
vadovas E.Gentvilas, atvykęs į Rytų Lietuvą nesigėdydamas žada
Vilniaus apskrities lietuviškas mokyklas perduoti rajonų savivaldybių
žinion. Tuo būdu netiesiogiai norima lietuvišką švietimą tame
regione atiduoti į karingų Lietuvos lenkų nacionalistų rankas
(Bukiškis, 2002 10 16). Nekalbėsime apie tai, kad ten lietuvių
mokyklos kaip tik ir laikosi vien apskrities pavaldumo mokyklų
dėka. Gaila tik liberalų pretendento negi tokiu būdu jis tikisi
lenkų gyventojų balsų? Nes tų balsų negaus... Atiteks jie A.Paulauskui
arba kokiam V.Andriukaičiui.
***
Vis dėlto didžiausia problema
išlieka socialinė nelygybė. Neseniai paskelbti statistiniai duomenys
rodo, kad žemiau skurdo ribos gyvena daugiau nei pusė milijono
Lietuvos gyventojų. Kalbėti apie tautos išlikimą tuo metu, kai
nuskurdę ir žiniasklaidos demoralizuoti lietuviai tūkstančiais
leidžiasi ieškoti laimės svetur, dar anksti. Lietuvos išlikimo
pasaulyje galimybę turėtų nulemti kylantis bendrasis gyvenimo
lygis ir viduriniosios klasės formavimasis. Deja, dabar matome
tik prarajos tarp menkos turtuolių grupės (apie 8 proc. gyventojų)
ir likusios gyventojų dalies, vos suduriančios galą su galu, gilėjimą.
Nors ekonomistai ir šneka apie tariamą Lietuvos ūkio atsigavimą,
neaišku, kodėl sustingo bendro gyvenimo lygio kartelė. Tikriausiai
pajamų lygio augimą ekspertai atranda mechaniškai sudėję visų
gyventojų sluoksnių pajamas. Bet šaliai nuo to ne geriau. Kas
iš to, kad sudėjus vieną turčių ir šimtą ubagų gausime vidutiniškai
visai neblogą statistinį vidurkį? Visos valdžios vyrų kalbos apie
paramą neturtingiesiems nėra nuoširdžios. Paimkime kad ir pažadą
remti jaunas šeimas padedant joms įsigyti ar pasigerinti būstą.
Paskolas tokioms operacijoms gali gauti tik tie, kurie ir taip
neblogai uždirba. Todėl susidaro uždaras ratas. Tie, kuriems tikrai
reikia naujų butų, neįstengia paimti paskolų, ir tada jomis naudojasi
tik tie, kurie ir taip gyvena neblogai. Čia išeina jau kaip toje
patarlėje kvailas, kad biednas, o biednas, kad kvailas... Tokiu
atveju tautiškumo ir valstybingumo problemos tampa antraeilės.
Lietuva tuštėja. Kol kas skaičiuotojai džiaugiasi padidėjusiu
lietuvių skaičiumi valstybėje. Tačiau tas džiaugsmas nepateisinamas.
Juk lietuviai mūsų valstybėje taip ir nepasiekė 3 milijonų...
Gimstamumas sumažėjo tiek, kad pernai mus pagal šį rodiklį aplenkė
net estai. Nejau įmanoma išsaugoti tautą gausių asocialių šeimų
atžalų sąskaita?
Tuštėjant kraštui kyla problema, kaip išlaikyti tautinį ir netgi
valstybinį tapatumą. Darosi aišku, kad Lietuvą anksčiau ar vėliau
užplūs ateivių bangos. Tas procesas jau prasideda. Bet net ir
tai dar ne tragedija. Didžiausia problema kaip mes suvoksime
save tame dideliame daugelio tautų Europos katile. Ar norėsime
būti maža, bet išdidi tauta, suvokianti savo vertę, ar galutinai
išskysime ir ištirpsime kalbų ir papročių jūroje?
Šioje vietoje jau girdime kylant naujųjų intelektualųkosmopolitų
murmesį. Tuoj pasigirs priekaištai ir kaltinimai senamadžiu nacionalizmu.
Tuoj bus cituojami įvairūs liberalizmo ir kosmopolitizmo klasikų
(jų daugybė išversta į lietuvių kalbą) darbai. Čia net nepavyksta
pradėti kultūringos diskusijos, nes visi patriotai imami pravardžiuoti
idiotais, o argumentai oponentų sutriuškinimui dažniausiai surenkami
iš globalių istorinių ar ekonominių (pasaulio, Europos ar panašiai)
studijų. Tokio lygmens specialistai yra atitrūkę nuo realaus gyvenimo.
Jie dažniausiai bando pritaikyti pasaulinio vystymosi aktualijas
mūsų valstybės dabarčiai ir labai nustemba sužinoję, kad mums
tie šablonai netinka. Čia prisimename vieną autoritetingą Lenkijos
lietuvių problemų specialistą, kuris nuoširdžiai įsižeidė paklaustas,
ar yra gyvenime buvęs Seinuose ir Punske. Kam to reikia, paklausė
šis garbus ponas juk visus duomenis šia tema aš susirenku laikraščiuose
ir internete. O jei kas neaišku, tai dar ir žmona lenkė pakonsultuoja...
***
Taip jau atsitiko, kad rašant
šią apybraižą nugriaudėjo keli svarbūs Lietuvos vidaus gyvenimo
įvykiai, galintys pakeisti ir tolimesnę krašto išorės strategiją.
Kalbame apie jau kiek aptilusią Williams istoriją ir vėlesnius
mūsų valdžios veiksmus. Suprantama, ekonomika nėra politika, tačiau
ekonomika strateginiame lygmenyje kaip tik ir virsta politika.
Ypač jei kalbame apie strategines ūkio šakas kuro ir energetikos
išteklius. Jei dešiniuosius dar buvo galima kaltinti perdavus
trečdalį Mažeikių įmonės akcijų amerikiečiams, tai dabartinė Vyriausybė
pasielgė dar kvailiau. Ji nusprendė ne tik neatpirkinėti amerikiečių
valdytos akcijų dalies, bet ir parduoti savo turėtą akcijų dalį.
Išties saliamoniškas sprendimas
Todėl artėdami link Europos Sąjungos
ir NATO tuo pat metu tapome ekonomiškai priklausomi nuo Rusijos.
Šis paradoksas kiek primena šaltojo karo metų Suomiją, kai ši
buvo pavirtusi SSRS ekonominiu, o iš dalies ir politiniu satelitu
(ten stovėjo sovietų įgulos), tuo pačiu metu formaliai net nebūdama
socialistine valstybe. Toks būvis buvo vadintas finliandizacija.
Kol Rusija galutinai nenuslydo atviros diktatūros link (taip teigia
kai kurie Lietuvos politikai), ir tęsiasi flirtas tarp Vakarų
demokratijų ir Rusijos, Lietuva yra sąlyginai saugi. Bet mūsų
pašonėje lieka Karaliaučiaus žaizda, rusų tranzito klausimai
Rusai jau pareikalavo uždaryti Čečėnijos kultūros centrą Vilniuje.
Ką nuspręs mūsų Vyriausybės vyrai? Lenkai, pavyzdžiui, atsisakė
uždaryti čečėnų atstovybes Krokuvoje ir Varšuvoje.
Neaiški padėtis pačioje Rusijoje. Kovos su tarptautiniu terorizmu
pretekstu tęsiamas kolonijinis karas Čečėnijoje. Tariamai dėl
tos pačios priežasties skubos tvarka įvesta totali žiniasklaidos
cenzūra. Pažaidęs vakarietiško demokrato vaidmenį Rusijos vadovas
parodė, kas esąs iš tikrųjų kadrinis sovietmečio žvalgybos asas,
meistriškai žongliruojantis ne tik savo šalies, bet ir užsienio
visuomenės nuomone. Šalis drąsiai pasirinko karo iki galutinės
pergalės kelią.
Tai, beje, jokia naujiena. Rusijos istorijoje beveik nebuvo laikotarpių,
kai šalis su kuo nors nekariaudavo. Rusams karas beveik tapo kasdienybe
juk pasibaigusiame XX amžiuje jie kariavo ne tik dviejuose pasauliniuose
karuose, pilietiniame kare ir broliškų kaimynų užkariavimuose.
Neužmirškime, kad ir invazija į Afganistaną tapo viena SSRS žlugimo
prielaidų.
Nesimato, kad Rusijoje atsirastų jėgų, kurios pasipriešintų mylimo
lyderio (jam neseniai sukako tik 50 metų) ryžtui jėga išlaikyti
visus įvairiatautės valstybės pakraščius. Nors demokratinių ir
blaiviai mąstančių jėgų ten dar yra, bet kol jų balsai skęsta
įnirtusios minios pseudopatriotiniame klyksme, Maskvoje klijuojami
antičečėniški atsišaukimai, milicija veda totalią ten gyvenančių
čečėnų ir dagestaniečių apklausą. Prieš karą stojantys Rusijos
politikai rizikuoja būti apšaukti ne tik čečėnų kovotojų, bet
ir tarptautinių teroristų gerbėjais. Net toks politikas kaip R.Chasbulatovas,
kurio tikrai neįtarsi simpatija A.Maschadovui, dalyvavo čečėnų
tautos kongrese Kopenhagoje. Bet visi Rusijos politikai, grįžę
iš to renginio, jau gavo kvietimus atvykti į prokuratūrą.
Rusijos imperializmas, kokia kauke jis besidangstytų, visada teisino
savo politiką įprastais demagoginiais štampais. Neseniai į rankas
pakliuvo XIX a. vidurio rusų publicisto M.Pogodino straipsnių
apie Lenkijos klausimą knygelė. Ją sudaro straipsniai, skelbti
tarp 1831 ir 1867 metų. Kaip žinome, Rusiją draskė 1831 ir 1863
m. sukilimai prieš carizmą Lenkijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje.
Galima tik nusistebėti, kaip to asmens pasisakymai apie lenkų
išsivaduojamąjį judėjimą primena XXI a. pradžios rusų spaudos
oficiozų pasisakymus čečėnų kovotojų adresu. Lenkų patriotai
tie patys piktadariai, kraugeriai, smurtautojai ir panašiai. Termino
teroristas tada dar nebuvo, tačiau autorius per beveik 300 savo
darbo puslapių įrodinėja ir moksliškai pagrindžia, kodėl lenkai
neverti nepriklausomybės. Todėl jiems geriausia likti Rusijos
sudėtyje! Kuo tai ne p. Jastržembskio (V.Putino spaudos atstovo)
demagogija
Net ir tarp kietosios linijos šalininkų yra blaiviai mąstančių
galvų. Štai prof. J.Primakovas, Rytų kraštų specialistas, įspėja,
kad sulyginti Rusijoje kovą su terorizmu ir kovą su islamu būtų
pernelyg pavojinga. Joje šiandien gyvena apie 20 mln. musulmonų.
Tuo metu, kai etninių rusų natūralus prieaugis jau keliolika metų
yra neigiamas, musulmoniškų jos regionų gyventojų sparčiai daugėja.
Neseniai atlikto gyventojų surašymo duomenimis, Rusijoje liko
tik 143 mln. gyventojų. Didžiausiam rusų šovinistų siaubui paaiškėjo,
kad čečėnai, nepaisant tebesitęsiančio jų naikinimo, pirmąkart
Rusijos istorijoje įėjo į gausiausių šalies tautų dešimtuką. Sudėjus
visus Rusijos čečėnus, jų radosi beveik milijonas. Yra apie ką
pagalvoti rusų geopolitikos specialistams.
Yra keletas naujienų rusų ir baltarusių santykiuose. Jau senokai
pašliję Baltarusijos ir Rusijos santykiai verčia spėlioti, ką
sugalvos į kampą užspeistas A.Lukašenka. Kaip prisimename, kalbos
apie draugystę, sąjungą ir susiliejimą baigėsi dar šių metų pradžioje,
kai V.Putinas pasiūlė savo sąjungininkei paprasčiausiai įsilieti
į Rusijos sudėtį. Baltarusių vadovas, pajutęs iš po kojų slystančią
žemę, baisiausiai supyko. Jis akimirksniu tapo baltarusių valstybingumo
šalininku ir ėmė keikti savo vakarykštį sąjungininką. Rusai nesutriko
iš Baltarusijos pareikalauta susimokėti visas skolas už tiekiamas
dujas. Minskui pateikta sąskaita per 200 mln. JAV dolerių. Skolos
nesumokėjusių gudų laukia šalta žiema. Alternatyvaus energetikos
šaltinio jie neturi
A.Lukašenka tuoj pat atsikirto iš įvairių
tranzito, PVM nepriemokų ir kitų sandėrių iš Rusijos pareikalavęs
500 mln. JAV dolerių. Pasaulį taip pat nustebino žinia, kad baltarusių
prezidentas žada asmeniškai vykti į NATO šalių susitikimą Prahoje.
Visi turėjo nustebti negi Baltarusija prašysis Vakarų pagalbos?
Aišku, kelią į Prahos susitikimą Lukašenkai užkirto pati Čekija.
Galime apsimesti, kad visa tai yra kažkur toli ir mūsų neliečia.
Tačiau kalbame apie kaimynus. Vargu ar A.Lukašenka išdrįs atvirai
stoti prieš didįjį brolį. Atviros konfrontacijos atveju Baltarusijos
vadovo dienos būtų suskaičiuotos. Tačiau politinės ar ekonominės
padėties destabilizavimas vienoje šalyje gali sukelti sunkumų
ir visame regione. Šio rudens įvykiai gali nulemti ilgalaikę mūsų
valstybės vystymosi kryptį. Tačiau integracijos istorija dar nesibaigė.
Joje dar bus įvairiausių posūkių ir netikėtumų...
Darius VILIMAS
© 2002 "XXI amžius"
