Maskvos taikinyje

Rusijos spauda mirgėte mirga publikacijomis apie Čečėnijos „teroristus“, pateikiančiomis laisvės kovotojus vos ne žmogėdromis. Tačiau komunistiniuose ir „patriotiniuose“ leidiniuose atsiranda vietos ir kitų kaimynų šmeižimui. Konkrečiai – Lietuvos. Tai jau kažkas nauja. Juk ištisus metus Rusijos žiniasklaida puolė Latviją ir Estiją, o Lietuvą tarsi išskirdavo – „palikdavo ramybėje“. Paskutiniosios rusų spaudos publikacijos rodo, jog atėjo ir Lietuvos eilė. Pirmiausia dėl to nelemto tranzito ir bevizio režimo iš Kaliningrado ir į jį. Sumalantį į dulkes Lietuvą straipsnį išspausdino laikraštis „Sovetskaja Rossija“. Straipsnyje Kremlius raginamas baigti terliotis su Lietuva ir nekreipti dėmesio į Europos Sąjungą derantis dėl Kaliningrado problemų. Rašoma, kad Lietuva dar ne ES narė ir vargu ar ja taps, nes ES visiškai netrokšta priimti Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kurios esą tik ir taikosi atsisėsti ant Sąjungos sprando ir spausti iš jos visus syvus. Anot „Sovietskaja Rossija“, kitas dalykas – NATO. Čia Vakarai tikrai elgsis kitaip, nes, pasirodo, aljansui labai reikalingi Baltijos valstybių oro uostai, kad galėtų kontroliuoti Rusiją.
Beje, prisimenama ir „buržuazinės“ Lietuvos istorija, ir kaip skurdžiai tada gyveno lietuviai. Esą dabar, atsiskyrę nuo Rusijos, Lietuvos žmonės gyvena dar blogiau negu prieš karą. „Visiškai aišku, kad Europos Sąjungoje Lietuvai niekas nešviečia. Bus galutinai sugriautas žemės ūkis, kuris buvo vienas geriausių pasaulyje sovietiniais metais. Pramonė taip pat nesugebės konkuruoti su Vakarų korporacijomis. Naudingųjų iškasenų Lietuva neturi. Taigi reikalai visai prasti. Todėl Lietuvos žmonės nusigręžia nuo Vakarų ir su viltimi žvelgia į Rytus. (…) Visiems tapo aišku, kad Lietuva, kaip buvo, taip ir liko glaudžiai susieta su Rusija. Dargi sąmoningai sunaikinusi pramonę, sukurtą sovietiniais metais, dabartinė valdžia negali atsisakyti ryšių su Rusija. Tai paprasčiausiai ne jos galioje ir valioje. Intelektiniai nykštukai („karliki“) nusprendė, kad rusofobiškais lozungais galima pakeisti ekonominius dėsnius. Visa nafta ir dujos ateina į Lietuvą iš Rusijos. Galima pridurti, kad Klaipėdos uostas gyvuoja tik dėl Rusijos prekių eksporto, o Ignalinos AE dirba irgi rusų atominiu kuru“.
Žodžiu, be Rusijos – Lietuvai galas. O normalius prekybinius ekonominius ryšius ir iš jų kylančią abipusę naudą šis neokolonialistinės ideologijos laikraštis pateikia kaip Lietuvos negebėjimą be Rusijos „pagalbos“ ūkiškai tvarkytis. Kaip priekaištas Lietuvai pateikiami faktai, jog 3,2 mln. gyventojų turinti Lietuva eksportuoja į Rusiją 2,5 milijono automobilių gaudama už tai daugiau kaip 800 mln. dolerių kasmet. O juk Lietuva neturi kitos rinkos kaip tik Rusija. „Įsitikinę, kad Lietuva visiškai priklauso nuo Rusijos, pateikime klausimus: kokios gali būti tranzitinės vizos? Kas kam turi pataikauti? Tai Lietuva turi pagaliau apsispręsti, ar verta stoti į Europos Sąjungą ir sugadinti santykius su Rusija“, – rašo „Sovetskaja Rossija“.
Ne visa Rusijos spauda laikosi neokolonistinių nuostatų. Išlikusi negausi demokratinė spauda laikosi kitokių pozicijų ir pasmerkia ekonominį ir politinį diktatą. Pavyzdžiui, „Nezavisimaja gazeta“ rašo, jog reikia pagaliau liautis postringavus, nemaišyti ekonomikos su politika. Anot laikraščio, taip nebūna. Ypač Rusijoje. Kaip tokios politikos pavyzdį „Nezavisimaja gazeta“ nurodo „Gazprom“, kuris tvirtai nusprendė tapti vienvaldžiu visoje posovietinėje erdvėje, pirmiausia buvusiose sovietinėse respublikose. Tai bus ir yra daroma nesiskaitant su jokiomis priemonėmis.
Tą jau matome dabar. Ir ne tik dėl „Gazprom“ keliamų sąlygų įsigyjant „Lietuvos dujų“ akcijų paketą. Pakanka tik pažymėti Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje Jurijaus Zubakovo kategorišką toną reikalaujant uždaryti Čečėnijos informacijos ir kultūros centrą Vilniuje. Kaip reikia elgtis, J.Zubakovas nurodė Azerbaidžaną, kuris tokį centrą, Maskvos reikalavimu, jau uždarė. Aišku, dar nežinia, kokias instrukcijas J.Zubakovas gavo iš Kremliaus. Į Prahos NATO viršūnių susitikimą V.Putinas vykti atsisakė, nors ir buvo kviestas. Žinoma, V.Putinas ir jo aplinka baiminasi, kad Rusijos vadovo dalyvavimas Prahos susitikime Rusijos „patriotų“ sluoksniuose gali būti įvertintas kaip pritarimas NATO plėtrai ir net Rusijos interesų išdavystė. Kitas dalykas kelia pagristą susirūpinimą – V.Putino siekimas kuo greičiau susitikti su JAV prezidentu Džordžu Bušu. Ir Dž.Bušas netikėtai jam pakluso: prieš atvykdamas į Vilnių JAV prezidentas Sankt Peterburge dar susitiks su V.Putinu. Ir ne tik pasveikinti JAV prezidentą nori Rusijos vadovas su įspūdinga respublikonų pergale Kongreso ir Senato rinkimuose. Nors ta pergalė prezidentui Dž.Bušui labai naudinga. Dabar jis galės nesibaimindamas prastumti savo sumanymus remdamasis savo partijos turima dauguma. Kai kurių politikos apžvalgininkų nuomone, V.Putinas, padrąsintas to, kad Dž.Bušas faktiškai nusiplovė rankas dėl Rusijos nežmoniškų veiksmų Čečėnijoje, gali pareikalauti, kad jis taip pat pasielgtų ir Baltijos valstybių atžvilgiu.
Prognozuojama, kad Dž.Bušas bandys paspausti V.Putiną dėl Irako diktatoriaus Sadamo Huseino ir netrukdyti galimam Irako puolimui. Savo ruožtu V.Putinas, aišku, mainais pareikalaus leisti Rusijai „tvarkyti“ artimiausių kaimynų, pirmiausia Gruzijos ir Baltijos valstybių, reikalus.
Rusijoje jau pasigirdo gana įtakingų politologų prognozių, kad V.Putinas ir jo aplinka kuria planą sudaryti politinę ašį Maskva – Berlynas – Tokijas, kaip atsvarą JAV įsigalėjimui pasaulyje. Toks variantas visiškai įmanomas, nes ypač Vokietijos pastarojo meto pozicija gana palanki tokiai ašiai sukurti.

Petras KATINAS

© 2002 "XXI amžius"