Maskva prarijo karčią piliulę, bet…

Įdomu, kad Rusijos informavimo priemonės, ypač tos, kurias kontroliuoja Kremlius, irzliai, bet palyginti santūriai sutiko Baltijos valstybių pakvietimą į NATO, kaip ir tos žiniasklaidos priemonių tikrasis savininkas – Kremlius.
Įsidėmėtinas NTV televizijos laidos „Namedni“ komentatorių Pavelo Selino ir Dmitrijaus Novikovo komentaras, apžvelgiantis Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariuomenių pajėgumą. Pažymima, kad Lietuvos ginkluotosios pajėgos yra pačios didžiausios Pabaltijyje (12 tūkst. kareivių ir karininkų). Taip pat neslepiama, kad buvusios sovietų armijos kareivinės, kuriose dabar įsikūrę Lietuvos kariuomenės daliniai, iš nušiurusių barakų tapo neatpažįstami, o apie buitinius patogumus juose bei karių maitinimą rusų armijos rekrūtai nei SSRS laikais, nei dabar negali net svajoti.
Tačiau labiausiai įstrigo komentaro pabaiga: „Karšti Pabaltijo vaikinai iš gintaro krašto dešimt metų atkakliai ėjo į NATO. Ir štai –„ilga kelionė per kopas“ (tokiu pavadinimu sovietmečiu pastatytas populiarus latvių filmas) finišavo. Ši jūra, smėlis ir pušys nustojo būti „buferine zona“ – Lietuva, Latvija ir Estija tapo aljanso narėmis“.
Kitas Rusijos politikos apžvalgininkas Maksimas Rogalenkovas atkreipia dėmesį į tai, kad JAV prezidentas Džordžas Bušas po istorinės NATO plėtros iš Prahos pirmiausia pasuko į Sankt Peterburgą, o ne į Vilnių. Daroma išvada, kad Dž.Bušas ne tiek norėjo nuraminti Rusijos prezidentą V.Putiną, ypač dėl Baltijos valstybių pakvietimo į NATO, kiek bandyti jį įkalbėti neprieštarauti planuojamai karinei operacijai prieš Iraką. Tikriausiai taip ir yra. Tą parodė ir spalio mėnesį įvykęs pagrindinio JAV sąjungininko – Didžiosios Britanijos premjero Tonio Bleiro vizitas į Rusiją ir Zavidovo rezidencijoje vykusios slaptos derybos. Neoficialiais duomenimis, Didžiosios Britanijos premjeras pasiūlė V.Putinui mainais už tai Rusijai neprieštarauti karinei intervencijai Irake. T.Bleiras užtikrino, jog ir nuvertus Sadamo Huseino režimą, bus užtikrinti Rusijos ekonominiai ir politiniai interesai. Taip pat esą ir naujoji Irako vyriausybė po Huseino nuvertimo pripažins skolas Rusijai ir liks galioti visi kontraktai, sudaryti su Rusija ir jos kompanijomis dėl naftos gavybos ir transportavimo iš Irako.
Antra, JAV ir Didžioji Britanija tarsi pažadėjo kompensuoti Rusijai nuostolius dėl galimo naftos kainų kritimo pasaulinėje rinkoje. Kritiniu Rusijai kainų nuosmukiu laikoma naftos kaina, mažesnė nei 18 JAV dolerių už barelį. Viena iš galimos kompensacijos formų Rusijai būtų jos dalies skolų nurašymas Vakarų kreditoriams.
O kad naftos kainos JAV ir Anglijos karinių pajėgų operacijos prieš Iraką metu gali smarkiai kristi, įspėjo ir Lietuvoje gerai žinomos „Jukos“ kompanijos prezidentas Michailas Chodorkovskis. Tokią galimybę jis grėsmingai pavadino „naftos apokalipse“. Pasak M.Chodorkovskio, jeigu Irake prasidės karas, naftos kaina pasaulinėje rinkoje nukris iki 14-16 dolerių už barelį, tačiau gali kristi ir iki 12-14. Panašios kainos, jo nuomone, išsilaikytų mažiausiai dvejus metus. Tokios prognozės Kremliui kelia siaubą. Juk faktiškai visas Rusijos valstybės biudžetas suplanuotas remiantis vadinamaisiais naftos doleriais – t.y. ne mažesne kaina kaip 18,5 JAV dolerio už barelį.
V.Putinas, bent jau žodžiais, nepritaria galimam Irako puolimui, bet, apžvalgininkų nuomone, atėjus lemiamam JAV sprendimui su tuo sutiks. Aišku, bandys už tai kai ką išsiderėti. Pirmiausia išgauti iš Vašingtono pripažinimą, kad čečėnų „teroristai“ būtų traktuojami kaip ir „Al Qaedos“ ar kitos pripažintos tarptautinės teroristinės organizacijos. Amerikiečiams ir pasauliui jau pateiktas grėsmingas Rusijos vidaus reikalų ministerijos pranešimas apie tai, kokią grėsmę ne tik Rusijai, bet ir visam pasauliui kelia čečėnų „teroristai“. Esą iki šiol Čečėnijos sostinės griuvėsiuose veikia net kelios spaustuvės, spausdinančios ne tik Rusijos rublius, bet ir JAV dolerius. Netgi paskaičiuota, kad mažiausiai 600 milijonų dolerių kasmet „teroristams“ teikia čečėnai, įsiskverbę į Rusijos bankus, naftos, narkotikų ir ginklų prekybą. Žodžiu, Osama bin Ladenas tik smulki žuvelė palyginti su čečėnų kovotojų vadu Šamiliu Basajevu ir prezidentu Aslanu Maschadovu.
Bet svarbiausia – ne tai. Vašingtono užsienio politika, susidūrusi su sąjungininkų Europoje priešiškumu dėl Irako, keičia kursą pagrįstai labiau pasikliaudama buvusio komunistinio bloko valstybėmis. Ir visai nesvarbu, kad šių šalių karinis pajėgumas negali prilygti senųjų aljanso šalių pajėgoms. Amerika labai greitai gali šią situaciją pakeisti.
Tą suvokia ir nepritariantys JAV pozicijai dėl Irako net artimiausi JAV sąjungininkai. Aišku, nevengia ir spekuliacijų tuo klausimu. Pavyzdžiui, aukštas Kanados valdžios pareigūnas JAV prezidentą Dž.Bušą pavadino neišmanėliu, kitais pranešimais, netgi idiotu, nes tas visą dėmesį skiria Irakui, o ne naujų narių priėmimui į aljansą. Tai, aišku, visiška nesąmonė. Juk be Vašingtono pastangų vargu ar naujosios narės į NATO būtų pakviestos. Na, o Jungtinių Valstijų artimiausios kaimynės Kanados vadovų replikos Dž.Bušui turi visai kitą tikslą. Mat pastaruoju metu labai paaštrėjo Vašingtono ir Otavos prekybiniai ginčai dėl medienos ir kviečių eksporto.
Kad ir kaip ten būtų, JAV pasiūlymas įkurti 20 tūkst. NATO karių greitojo reagavimo pajėgas, kurias kovos misijoms būtų galima dislokuoti per 7-30 dienų, yra ženklas, kad JAV ir be Vokietijos, Prancūzijos ar Kanados pritarimo galėtų tas pajėgas lengvai suformuoti iš naujųjų aljanso narių karių. O aprūpinti naujausia ginkluote tas pajėgas JAV gali kur kas geriau nei kitos NATO šalys. Tačiau svarbiausia, pabrėžė JAV ambasadorius NATO N.Burnsas ir buvęs JAV valstybės sekretorius Stroubas Talbotas, kad aljansas būtų vertinamas rimtai. Pirmiausia jį turi vertinti stipriausia jo narė, kad būtų galima sparčiai dislokuoti NATO ginkluotąsias pajėgas bet kuriuo laiku ir bet kurioje vietoje. Antra vertus, Vašingtonas aiškiai pabrėžia, kad JAV net negalvoja atsisakyti NATO, kuris leidžia Vašingtonui valdyti padėtį arba bent jau užtikrina jo veto teisę sprendžiant Europos saugumo klausimus. O Europa, ypač naujosios aljanso narės iš Rytų ir Vidurio Europos, gautų JAV garantijas, jei pakliūtų į bėdą. Tų bėdų gali bet kada atsirasti, kad ir ką kalbėtų Rusijos gynėjai Lietuvoje bei kitose pokomunistinėse šalyse.

P.K.

© 2002 "XXI amžius"