Jau nebe visų pamirštas užkampis

NATO generalinis sekretorius Džordžas Robertsonas Prahoje lapkričio 21 d. apie 11 valandą Lietuvos laiku ištarė lemtingus žodžius: naujomis NATO narėmis kviečiamos Lietuva, Latvija, Estija, Slovėnija, Slovakija, Bulgarija ir Rumunija. Dž.Robertsonas pažymėjo, kad NATO plėtra nėra prieš nieką nukreipta. Aišku, jis pirmiausia turėjo galvoje Rusiją, kurioje yra nemažai politikų, jau nekalbant apie armijos generalitetą, kuriems ypač Baltijos valstybių priėmimas sukėlė vos ne isterijos priepuolius. Pykstama ir ant Bulgarijos, kuri esą stodama į NATO sulaužė slavų solidarumą. Mat anot „slavų vienybės“ ideologų, visi slavai tiesiog privalo būti Maskvos globojami bei valdomi.
NATO viršūnių susitikimo išvakarėse Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas pareiškė, kad Rusijos kariuomenė ir saugumas Čečėnijoje aptiko ir konfiskavo keliolika raketinių komplektų „Igla“ ir dabar tiria, kaip ir iš kur tos raketos galėjo patekti į čečėnų kovotojų rankas. Buvo aiškiai užsiminta, kad iš Baltijos valstybių, taip pat ir Lietuvos. Visai nesvarbu, kad Rusijos gynybos ministras puikiai žino, jog 1993 metais pasitraukdama iš Lietuvos Rusijos armija čia nepaliko jokių ginklų. Tuo labiau raketų. Aišku, niekas negali paneigti, kad kiek nors kalašnikovų ar makarovų nebuvo perduota nusikaltėlių struktūroms arba vadinamajai penktajai kolonai. S.Ivanovo tikslas buvo kitas: pasėti abejones dėl Baltijos valstybių priimant jas į NATO kaip neva remiančias čečėnų „teroristus“. Tai senas Kremliaus triukas. Prisiminkime ilgai pūstą burbulą apie „baltąsias pėdkelnes“ – tariamąsias snaiperes iš Lietuvos. Belieka tik stebėtis Kremliaus vairininkų primityvumu naudojant tokius baltais siūlais siūtus propagandinius štampus. O gal kas nors ir užkibs ant tokio kabliuko.
Deja, tokių užkibusių ne tiek jau mažai. Aišku, negalima vadinti užkibusiais tų, kurie nuo pat mažumės uoliai darbavosi okupaciniam režimui, talkininkavo KGB. Naiviai skamba tokių veikėjų pasiaiškinimai, kad jie nebuvo jokie „vadimai“, „vokės“, „petios“, ar „šatrijos“. Negi dar kam nors neaišku, kad stažuotes į užsienį, netgi „liaudies demokratijos“ šalis, galėjo gauti tik su KGB susiję asmenys? Net teoriškai negalėjo būti galimybės, kad SSRS diplomatinėse atstovybėse dirbusieji nebūtų KGB šnipai.
Be to, Rusijos gynybos ministro pareiškimas padarytas ne tik siekiant mesti šešėlį ant Baltijos šalių, bet ir bandant įgelti JAV prezidentui Džordžui Bušui prieš jam atvykstant iš Prahos į šalia Sankt Peterburgo esantį Puškino miestą susitikti su Rusijos prezidentu V.Putinu. Štai, atseit, kokias teroristus remiančias valstybes priėmė į Šiaurės aljansą. Kitas dalykas, apie ką Puškine kalbėjosi JAV ir Rusijos prezidentai, pastaruoju metu pabrėžtinai demonstruoją draugiškumą vienas kitam. Vargu ar Dž.Bušas kažką galėjo slapta sutarti su V.Putinu mažųjų valstybių, taip pat ir Lietuvos sąskaita.
Naujų narių į NATO priėmimas ir neturinti analogų aljanso plėtra per visus egzistavimo dešimtmečius aiškiai nepatinka ne tik Maskvai, bet pirmiausia komunistams. Tai parodė NATO viršūnių susitikimo metu Prahoje vadinamųjų antiglobalistų surengtos demonstracijos, mitingai, kuriuose dominavo Čekijos komunistai, nešini raudonomis vėliavomis. Pykčio perkreiptais veidais jie paskutiniais žodžiais koneveikė Čekijos prezidentą Vaclavą Havelą ir JAV prezidentą. Tuo metu buvę Prahoje Lietuvos piliečiai stebėjosi, kad Čekijos komunistų surengtos akcijos kaip du vandens lašai panašios į tas, kurias paskelbus nepriklausomybę Lietuvoje rengė „Jedinstvos“ suokalbininkai. Beje, yra duomenų, kad iš Lietuvos į Prahą buvo atvykę keletas ar keliolika NATO priešininkų. Kas finansavo šiuos „antiglobalistus“, galima be vargo atspėti.
Taigi Lietuva gavo tikrai istorinį šansą. Bet nusiraminti jokiu būdu negalima. Laukia nelengvas ratifikavimo procesas. Tą rodo ir neslepiami JAV ir kai kurių Europos valstybių prieštaravimai. Pavyzdžiui, kancleris Gerhardas Šrioderis labai kategoriškai pareiškė, kad Vokietija jokiu būdu nerems galimos JAV karinės intervencijos Irake. Apskritai Europoje kuriamas labai neigiamas Jungtinių Valstijų – „pasaulio žandaro“ – įvaizdis. Tokių teiginių netrūksta ir Lietuvoje.
Taigi ratifikavimo procesas patvirtinant naujų narių priėmimą tikrai nebus tik paprasta procedūra. Tuo labiau kad kai kurios senosios NATO narės būgštauja, kad pakviestos į aljansą naujosios narės bus JAV įtakoje ir besąlygiškai rems „pasaulio žandarą“. Įtampa tarp JAV ir svarbios NATO valstybės Vokietijos pasiekė vos ne kritinį tašką. Tą parodė ir Prahos viršūnių susitikimas, kai JAV prezidentas visiškai nebendravo su Vokietijos kancleriu. Aišku, dauguma pakviestų į aljansą šalių yra proamerikietiškos orientacijos valstybės. Ypač Lenkija, Čekija, Baltijos šalys. Todėl ir suprantamas dar visai neseniai didelis Vokietijos pesimizmas, ypač priimant į NATO Baltijos valstybes. Paaiškinti galima labai paprastai: po Vokietijos susijungimo, o ypač po Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimo į NATO, Vokietija pasijuto esanti visiškai saugi.
Bet neatmetant tokių būgštavimų Prahoje pagaliau baigtas ilgai trukęs Europos padalijimas. Europa dar nenusidriekė iki Uralo, kaip svajojo Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis, bet tai, kad vietoje 19 aljansui priklausys 26 valstybės, daug ką pasako.
Naivu būtų manyti, kad Maskva ir po naujų narių pakvietimo į aljansą sėdės sudėjusi rankas. Iki 2004 metų, kai naujosios valstybės taps pilnateisėmis ir visavertėmis NATO narėmis, dar nemažai laiko. Bus bandoma kaišioti pagalius į aljanso ratus. Ypač daug vilčių Rusija sieja su Vokietija, Prancūzija, iš dalies Ispanija, kurių dabartiniai vadovai vis dažniau ima konfrontuoti su Vašingtonu.
Aišku, kad NATO plėtra yra tik vienas aljanso veiklos aspektas. Aljansas keisis ir jo uždaviniai bus pakoreguoti. Juk sovietinės imperijos, grūmojusios visam pasauliui, nebėra. Nors yra manančių, kad Maskvoje pasikeitė tik iškaba, o imperialistiniai siekiai liko tie patys. Beje, simboliška, kad svarbus pirmasis XXI amžiuje NATO viršūnių susitikimas vyko Prahos kongresų rūmuose, kuriuos komunistinė Čekoslovakijos valdžia buvo pastačiusi pagal Kremliaus suvažiavimo rūmų pavyzdį. Šiuose rūmuose vykdavo Čekoslovakijos kompartijos suvažiavimai, todėl suprantamas baisus Čekijos komunistų pasipiktinimas. Anot vieno čekų komunistų veikėjo, kongresų rūmus vien savo apsilankymu išniekino JAV prezidentas Džordžas Bušas ir Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras. Vadinasi, dabartinių, ne tik Čekijos, bet ir kitų komunistų uždavinys – bandyti supriešinti Vakarų valstybes, vienus jų lyderius apšaukiant didžiausiais žmonijos priešais, kitus pagiriant.
Pasaulio komunistams nelengvos dienos. Negaudami pinigų maišų iš Maskvos jie faktiškai neteko pagrindinio finansavimo šaltinio. Visai kitas dalykas „artimasis užsienis“. Čia Rusija prikūrė daugybę firmų ir bendrovių, kurios dosniai šelpia reikalingus veikėjus. Tą puikiausiai matome Lietuvoje, kur iš karto gali pasakyti, kas ir už kieno pinigus stumiamas į valdžios struktūras. Manyti, kad tokie žmonės, žodžiais sutinkantys su Lietuvos stojimu į NATO, nieko nedarys, būtų didelė klaida.
Ir dar. Kremliaus atstovai, teigiantys apie radikaliai pasikeitusį aljansą ir išpučiantys prieštaravimus tarp JAV ir jos sąjungininkų Europoje, atrodo, paskubėjo. Prahos viršūnių susitikimas aiškiai parodė, kad JAV įtaka NATO liko didžiausia. Juk pakankamai aišku, kad tik Vašingtono pastangų dėka į NATO buvo pakviestos naujosios narės.
Na, o senoji Europa vis dar tebegyvena senųjų laikų dvasia manydama, kad be Rusijos neįmanomas saugumas ir stabilumas.

Petras KATINAS

© 2002 "XXI amžius"