Horizontai

Lygumos amžinai dainuoja

Vidurio Lietuva – svaigių lygumų kraštas, ramių upių, uolynų ir dulkančių vieškelių žemė. Čia toli girdėti dalgio plakimas, čia vieversys labai aukštai iškyla, čia laukinės bitės suneša į pievų sąžalėles labai saldų medų. Eini per šias rugiais ir kviečiais banguojančias laukymes, atsiremi į juodalksnynus ir eglių giraites, išgirsti šaižų traukinių švilpesį, pasiklausai piktokos perkūnijos grūmos, atnešamos iš vakarų pusės. Įsilinguoja kombainas ir plaukia miežių mariomis, įsibėgėja žirgas, greitakojis eiklūnas, ir tiktai ties posūkiu tesustabdysi ar sutramdysi seniai pažįstamoje sodybvietėje. Tolyje išnyra baltaplaukis Šiaulių katedros bokštas lyg kompaso švytuoklė, iš toliausiai atšviečiantis baltalas.
Jau pasirodė nupilkėję radviliškėnų mūrai, dūmais paėjusios Kėdainių panoramos, kalvelėmis subanguoja Strėvos įkloniai Kaišiadorių aplinkumoje, o netrukus pasirodys Neris, tartum atribojanti vieną etninį kraštą nuo kito, Upytės žemę nuo Nalšios kalvynų. Ir nieko daugiau ši upė negalvojanti – tiktai įpulti į galingojo Nemuno glėbį. Sakoma, kad lygumos sukelia nuobodį, bet čia gimusiems, augusiems ir mokslus ėjusiems tai pati gražiausia žemė, gentainių kraštas. Lygumų vaikiščiai visus molynus išklampojo, visas lydekas sietuvoje išbaidė, visus žemuogynus išbraidžiojo.
Net oras įrausta nuo didžiagalvių dobilų raudonumo, o Nevėžio ir Šušvės ramybė flegmatiškai nuteikia, mąstyti apie žmogų verčia. Debesų kuokšteros danguose – tai romantiškos vizijos su keistuoliškais paveikslais. Aukštabokštės bažnyčios skamba kasdien vario varpais, kviesdamos maldai ir susitaikymui.
Ne itin daug lingvistinių spalvų turi šis aukštaičių pakraštėnų akiplotis, bet Mikalojaus Katkaus ir Balio Buračo tėvonijoje visuomet jauku ir gyvastinga. Niekur tiek nebūta vėjo ir vandens malūnų kaip Vidurio Lietuvoje, nes vėjams nepaprastai erdvu, jų nesusukioja kalvamiškiai ar įdubos. Cukrinį runkelį vos įmanu išrauti, jeigu žemėn buvo įsimetusi ilgalaikė vasaros sausra, o kalvės aidesys girdėti už kilometro, kaip ir jaujos dūmas nusivingiuoja į pakrūmes ir paupes. Dvi trys kiekvieno kaimo pirtys kvepia berželių vantomis, o Kūčių vakaro švarinimąsi atsimena kiekvienas, išėjęs į gyvenimą iš tvirtų rąstų suręstos gryčios. Supokši žiemos šaltmečiais sienojai lyg patrankėlėmis supykši, sudzingsi upės ledas, speigo spaudžiamas. Sodybvietės iš tolo šviečia baltomis langinėmis, o pamiškių grybynai alsuoja rudene vėsa. Lygumų melioracijos grioviai ir kanalai išsivingiavo voratinkliais, sumažėjo bespalvių krūmokšnių, kurie pasaugomi gojais ir miškeliais pavirsta. Bet nė viena kalvelė ar kalvutė kalnu nepavadinama. Dažname ūkyje tarpsta vešlūs sodai, miltingos kriaušės net burnoje tirpsta, o slyvos, žemėn nukritusios, tiesiog patyžta.
Iš senolių rankų į vaikaičių delnus patenka dvasinės gėrybės. Vardadienių vainikais vėl puošiasi gonkeliai ir durys. Žagarės, Žaiginio ir Žvelgaičių vietovės suaiži skardžiabalsiais priebalsiais, o Šušvė ir Šeševė bangų purslais sušlamena. Į garsųjį Kryžių kalną traukia turistai ir maldininkai. Jeigu 1922 metais ant šio piliakalnio tebuvo tiktai 50 kryžių, tai 1938-aisiais jų jau būta per 400. Šiandien – dešimtys tūkstančių. Josvainių bažnyčioje prieškaryje prieš šv. Velykas garsėjo judantys paveikslai. Jonavos miestelis, kadaise žydų verslininkų nusėstas, buvo šauktas braškių ir lašišų sostine. Taip šiandien savo agurkais toli nuskamba Kėdainiai.
Lyriškai nuaidi Lazduonos, Beržės, Žadikės, Gomertos, Ringovės ir Vejuonos upių pavadinimai. Turėta kalbinės nuojautos tų, kurie pirmieji paskelbė jų vardus.
Vakarių vėjų gairinamoje žemėje greitai išsiskleidžia, bet dar greičiau palūžta topoliai. Bebrai tvenkia upeles, debesų skrieja greitasparnė, kliudanti išsikerojusias eglynų keteras. Daugyvenės draustinis pilnas pilkapių, pėduotų akmenų ir pušynų graznos. Gaižiūnų poligone kariai ir kariūnai vis traukdavo savo tradicinę dainą „Kur lygūs laukai šiapus Nėrio“. Žiūrėk, ir čigonų taboro vežimaičiai vasaros popietėje sumirguoja ryškiais spalvynais. Ar tebesigirdi naktigonių paūkčiojimai, ar tebesigirdi didžiųjų šlajų girgždesys per sausio šaltmečius? Daug kas primiršta, todėl vis verta prisiminti, atgaminti.
Prekeiviai labai vertino Grinkiškio sviestą ir Gudžiūnų sūrius, Žagarės vyšnaitės pakiemiais išsikerojo toliausiai – nuo molynėlio iki jaurinio dirvožemio. Upytės linininkai konkuravo su kupiškėnais, juodmargių galvijų bandos tik pastarąjį dešimtmetį sumažėjo, bet pagerėjo pieno riebumas. Tiesa, nebešviečia dvarų langai. Jų vietoje dilgių sąžalynai ir juoduojančios durų angos, apdraskyti akmens svirnai ir tvartai. Padūkęs buvo valstiečių noras išmokslinti savo vaikus, žmonės darniai būriavosi turguose, šurmuliavo atlaiduose, o stambiakrūtiniai arkliai vis mindžikavo, kad greičiau pasileistų iki pakanopių žinomais vieškelėliais. O pakelės buvo nusėtos pačiais aukščiausiais kryžiais ir figūringomis koplytėlėmis.
Pilni vežimaičiai kokiais 1948 metais riedėjo rugsėjais į Šilinės atlaidus Šiluvoje. Dažna šeima turėjo įsigijusi puošnius ratus, padirbdintus Kelmėje. Tikri greitūnai vežimaičiai… Ir ubagėlių būrelis vis speisdavosi pašventoriais. Sekmadienių atgaivoje dainuoti romansai, mauktas alus, vaišintasi naminuke. Visa tai aprašo kraštotyrininkai savo atsiminimuose, o eiliuotojai surimuoja giminės ar asmeninio gyvenimo įvykius. Tikra papročių ir apeigų enciklopedija. Garsiai aidėjo ąžuolo staklės, račiai gremžė stebules, rimoriai siuvo pakinktus, o staliai net iš kailio nėrėsi – stalas turi būti ir tvirtas, ir gražus.
Krekenavos kanklininkas Stanislovas Rudis sumeistravo apie tūkstantį instrumentų. Žagarėje kitados būrėsi knygnešiai, sujungę žemaičių takus su Aukštaitijos priekalnėmis. Nors Nevėžio prieigose nedaug piliakalnių, bet rūtų darželiais toli didžiuotasi, todėl piršliai voromis traukė per kaimus su savo bernaičiais. Rygos–Kauno paplentėse būrėsi savanoriai, o pokario metų partizanai rado prieglobstį gūdžiuose eglynuose. Pakanka prisiminti didžiąsias partizanų sueigas Balandiškių ir Minaičių kaimuose (Radviliškio r.). Visomis pasvietėmis ėmė garsėti Šiaulių odininkai ir farmacininkai, radviliškėnai geležinkelininkai, kėdainiškiai chemikai, Dotnuvos vienuoliai ir Joniškio krašto prozininkai bei muzikai.
Istorijos pėdos nužymėtos krauju ir netektimis. Lenkizmas įsisiautėjo Baisogalos parapijoje. Dideiva dvarininkas Vladislovas Komaras draudė kalbėti lietuviškai. Dera prisiminti kėdainiškio švietėjo M.Daukšos darbus, kunigaikščių Radvilų reformacijos triūsą. 1863 m. sukilėliai kovojo dešimtyje parapijų, naikino kazokų dešimtines, o garsusis legėtiškis Adomas Bitė įrašytas į didvyrių sąrašus. Deja, būta ir kuriozų. Grafas H.Zabiela Pernaravos dvarą kortomis pralošė per vieną naktį kitam didžiokui grafui B.Tiškevičiui. 1911 m. Burbiškio dvare skulptorius K.Uliauskas pastatė Vytauto Didžiojo ir Adomo Mickevičiaus skulptūras. Laimei, laikas jas išsaugojo. Ir materialūs dalykai svaigino: Jonavos geležinkelio ir plento tiltus pastatydino dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą garsusis inžinierius šviesuolis Petras Vileišis, o didžiausia Europoje durpių dujomis kūrenama elektros stotis ėmė veikti Linkaičių kariniame miestelyje.
Kaip yra šiandien, visi žinome, bet kaip buvo prieš dešimtmečius prisiminkime. Kubiliūnuose, išdalijus dvarų žemes savanoriams ir mažažemiams, susikūrė pirmasis Lietuvoje jaunųjų ūkininkų ratelis. Jo nariais tapo Jonas Alekna ir Vaclovas Blėdis, vėliau pagarsėję Panevėžio dramos teatro aktoriai ir režisieriai. Laikraščiai „Jaunasis ūkininkas“ ir „Šeimininkė“ pasiekdavo kas antrą trečią šeimą.
Pokario mokytojai buvo pilni idealizmo. Jie nestokojo entuziazmo. Toks buvo Baisogalos ir Grinkiškio parapijų šviesuolis lituanistas Jonas Ančerys. Meno saviveiklininkai labai gerai mena, kaip buvo ruošiamasi 1955 metų respublikinei dainų šventei. Į tą patį specialų prekinių vagonų ešeloną sėdo joniškiečiai ir dotnuviškiai, kėdainiečiai ir kaišiadorėnai. Iki šių dienų pokarinukai studentai, šiandienos intelektualai, noriai dainuoja, šoka ir muzikuoja folkloro ansambliuose, vaidina mėgėjų teatro trupėse. Toli pagarsėjo Vedeckių šeimos kapela, gegužinių ir kitokių pažmonių linksmintojai. Tai darni Pašušvio krašto (Grinkiškio sen.) šeima, kurios visas dvyliktukas grojo įvairiausiais instrumentais.
Įvairiais keliais į prozą atkeliavo šių žemių rašytojai J.Avyžius, J.Paukštelis, J.Marcinkevičius, J.Jankus, J.Grušas, A.Gricius, poetai J.Aistis ir V.Bložė. Savo darbais išgarsėjo brolių ir seserų pavardės – inžinieriai Balčiūnai, muziejininkai Budriai, dailininkai Mazūrai, režisierės Ragauskaitės. Jauniausias Lietuvos poetas, XX a. pradžios šviesuolis Zigmas Gėlė-Gaidamavičius įėjo į literatūrą nuoširdžiu eiliavimu. Jo vardo premiją jau antras dešimtmetis kasmet gauna poezijos debiutantai.
Laikas keitė žmones, bet nesikeitė noras šviestis ir tobulėti. Šiaurės Lietuvoje išgarsėjo dvarininkai Naryškinai ir Zubovai, labdaringai glaudę ir globoję literatus, vaidintojus. O garsiojo dievdirbio Vinco Svirskio kryžiai žavėte žavi tautodailės tyrinėtojus. Ir Šatrijos Raganos, žemaičių prozininkės, vaikščiota Šaukoto dvarelyje, ir pravardėmis pagarsėdavo kas trečias ketvirtas didkaimio gyventojas.
Lygumose apsvaigina rugsėjo žvaigždžių kritimas į žemę, kai kieno regėtos net Šiaurės pašvaistės, o Grigo Ratai, atsitolinę nuo svaigulingo Paukščių Tako, taip priartėja prie žemės, kad norisi rankomis liesti septynias dangaus šviesuoles. Gandrų porelės vis kleketuoja ant klojimų kraigo. Kai kas dar mena Radviliškyje leistą esperanto kalba laikraštį „Norda Stello“ („Šiaurės žvaigždė“), Šiauliuose ėjusį kraštotyros leidinį „Gimtasai kraštas“. Visoje Lietuvoje garsūs Joniškio šokėjai, Kėdainių paminklosaugininkai, Kurtuvėnų kraštotyrininkai, Baisogalos muzikantai, Skaisgirio apželdintojai, Žaslių etnininkai, Radviliškio literatai. Vytautai vis susirenka į savo klubus, o kaimų giesmininkai vis graudulingai primena būties paslaptis. Laikas žengia per žemę ir palieka savo pėdsaką.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS