Horizontai

Vakarietiškumas ar autarkija?

Dar neseniai pasaulyje egzistavo (kitaip tariant, tarpusavyje varžėsi) dvi politiniu-ekonominiu požiūriu galingos valstybės: JAV ir SSRS. Aišku, prie jų buvo prilipusios kitos, mažesnės, vienoje ar kitoje pusėje esančios valstybės.
Geriau, iš laiko perspektyvos, sekėsi totalitarinės ideologijos valstybei Sovietų Sąjungai, nes su ideologiniu pavergimu šalys vilko politinį ir ekonominį jungą, ir sistema, atrodė, buvo tvirta. Tačiau ši ideologija, kartu ir socialinė utopija, pasirodė trumpaamžė: vis labiau ryškėjo jos technologinis atsilikimas, ir imperija staiga ir netikėtai nustojo egzistavusi. Buvusios valstybės likučiai nebevaidina didesnio vaidmens. Tiesą sakant, ne politinės pastangos sugriovė šią utopiją – ją sugriovė vidinis netobulumas. Čia turime galvoje ne totalitarinę savo esme ideologiją, o iš tos utopijos kylančią vidinę negalę vystytis, augti, plėstis, daryti įtaką (brandžios technologinės pažangos prasme) likusiam pasauliui.
Atrodo, kad dabar, pasibaigus šaltajam karui, žlugo dvipoliaris pasaulis: jis tapo vienpoliaris, apsprendžiamas JAV visagalystės, t.y. savotiškas Pax Amerikana. Gal todėl į šio vienpoliario pasaulio centrą, vadovaujančią jėgą, ir buvo nukreiptas kito pasaulio, taip pat pretenduojančio į poliariškumo matmens pasikeitimą, jėga, šįkart brutali teroro jėga? Taigi vienpoliario pasaulio lyg ir nebėra. Amerikai atsiranda globaliai reikšmingi konkurentai – ne tik musulmoniškasis (arabų) pasaulis, bet ir Kinija, ir Europos Sąjunga. Jau vien dėl to reiškinio pasaulis negali likti vienpoliaris. O gal ateis laikas, kai galės egzistuoti penkios ar šešios civilizacijos, tapsiančios nepriklausomais pasaulio vystymosi centrais? Gal XXI amžiuje bus realizuota daugiapoliario pasaulio schema, kai savo įtakos sferas turės tokios šalys kaip Kinija, Vokietija, Indija, atsigavusi Rusija, neskaitant galingosios Amerikos Valstijų?
Tokias ar panašias schemas savo vaizduotėje kuria politikai, atsidūrę globalios politikos gniaužtuose. Kažkada žymus JAV politikas Henris Kisindžeris yra pasakęs: „Taip, pasaulyje galų gale liks tik viena imperija – amerikiečių, bet ir šita imperija kada nors žlugs. Visos imperijos griūva, ir lygiai taip pat per kokius nors 400-500 metų sugrius Amerikos imperija, – ir pridūrė, – bet aš niekada nedirbsiu Amerikos imperijos žlugimui“. Šio politiko supratimu, pasaulis jau tapęs vienpolariu. Išties, JAV diktuoja NATO, taip pat stipriai priešinasi Europos valstybių, susivienijusių į Europos Sąjungą, įsigalėjimui.
Tačiau vėlgi pasireiškia minėtas prieš JAV nukreiptas musulmoniškasis fundamentalizmas, kuris apskritai perima antivakarietiškas nuotaikas. Tokios nuotaikos pasireiškia ne tik musulmoniškuose kraštuose, bet ir pokomunistinėse šalyse, ir ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje. Mūsų krašte antivakarietiškos nuostatos remiasi tiek tautos identiteto išsaugojimo būtinybe besikeičiančiame pasaulyje, tiek ir vadinamojo politinio neutralumo išsaugojimu, kuris iš esmės siejamas su nusistatymu prieš stojimą arba į NATO, arba į ES, arba į abi kartu.
Tokios antivakarietiškos, antiintegracinės nuotaikos plinta visuose trijuose Baltijos kraštuose. Tuo metu, kai dauguma valstybių jungiasi į vienokias ar kitokias sąjungas (politines, ekonomines, pinigines-finansines, kultūrines ir kt.), pokomunistinėse šalyse atsiranda intelektualų, kultūrininkų, politikų sluoksnių, pasisakančių prieš bendrą pasaulio procesų vyksmą integracijos srityse, t.y. siekiama išlaikyti autarkinę sistemą (autarkija – uždaras ekonominis vystymasis, besiremiantis tik savo šalies resursais). Bet ar tai ne buvusios sovietinės ideologijos „moderniškasis“ tęsinys naujomis aplinkybėmis? Juk ir pačiai Rusijai, kuri buvo pasaulinė imperija ir niekada tokia jau nebus, yra dvi galimybės: arba mirti, arba įsijungti į europietišką civilizaciją. Tad ir Baltijos kraštams šie integracijos klausimai yra labai aktualūs.