Horizontai

Tikėjimas ir fanatizmas

Dar neužgijo Balkanų žaizdos, o pasaulyje atsivėrė nauja žaizda – Afganistanas. Dažnai spaudoje pasigirsta balsų, jog tai civilizacijų konfliktas. Religija Afganistane yra pagrindinė kolektyvinė egzistencijos forma. Taigi afganų kultūra iš esmės yra religinė. Tikėjimas stiprina žmogaus dvasią, įkvepia kilniems siekiams ir darbams. Tačiau fanatiškas tikėjimas įgyja neigiamą prasmę. Kodėl? Kokios yra religinio fanatizmo šaknys?
Šia tema pokalbyje „prie apskritojo stalo“ dalyvavo: Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto doc. dr. Faustas Jončys, žurnalistė Elvyra Žeižienė ir politikos ekspertas N.

Doc. F. Jončys. Pasaulį sukrėtusius įvykius svarstome kaip fanatizmo apraiškas. Dažnai kartojame šiuos žodžius, bet ar pakankamai apibrėžiame jų prasmę? „Fanatum“ – lotyniškai reiškia „įkvėptas“, „sužavėtas“, bet taip pat „siautulingas“, „pašėlęs“. O jeigu eitume toliau? Gal „nesiskaitantis su niekuo“? Tad ir nusistovėjo iškreipta, sukarikatūrinta fanatizmo prasmė, kai fanatizmas tampa išpažįstamų vertybių suabsoliutinimu, kuriam aukojama visa kita, nepakančiai atstumiant kitaip manančius, net iki prievartos. Psichologai įžvelgia patologines fanatizmo šaknis, o jo padarinys yra masinė isterija.
Vis dėlto mūsų krikščioniškoje aplinkoje neteisūs tie, kurie fanatizmo nesieja su absoliučia ištikimybe tikėjimo tiesai. „Tu – tikėjimo fanatikas“; „Aš tikiu, bet – ne fanatikas“, – išgirsti sakant ne vieną solidų krikščionį. Ar tai nedemonstruoja Šventraštyje pasmerkto drungnumo – „Ne fanatikas – tai nei šiltas, nei šaltas“?
Man norėtųsi tokiems nevykusiems „fanatizmo“ smerkėjams priminti jo priešybę – kvietizmą (quies – lotyniškai „ramybė“), savotišką krikščionio ištižimą, kai „dėl šventos ramybės“ ar tariamo mandagumo baidomasi savo principinės pozicijos.
Ekspertas N. Norėčiau papildyti fanatizmo sąvoką. Fanatizme visuomet yra neapykantos. Tuo fanatikas skiriasi nuo giliai tikinčiojo. Antroji „fanatus“ reikšmė „pašėlęs“ ir nurodo, jog atsiranda negatyvi aistra – neapykanta. Tai ypač svarbu suvokti krikščioniui, nes krikščionybės esmė yra meilė. Todėl sąvokos „krikščionis“ ir „fanatikas“ yra nesuderinamos.
Kitose religijose yra kiek kitaip.
Doc. F. Jončys. Na, jeigu fanatizmą siejam su musulmoniškuoju pasauliu, tai paklausykim, ką sako mūsų autoritetai. Popiežius Jonas Paulius II, pernai lankydamasis Kazachstane, kaip tik nusilenkė autentiškam, pamaldžiajam islamui, kuris solidarizuojasi su pagalbos reikalingais žmonėmis, neišniekindamas Dievo vardo. Mūsų kardinolas A.J.Bačkis, dirbęs musulmoniškuose kraštuose, tvirtina („Ekstra“, 2001, Nr.37), kad „tikintis musulmonas negali įvykdyti tokio žiauraus išpuolio: kas kita – aklo fanatizmo valdomas žmogus“.
Tai, kad tarp musulmonų yra savo dvasia krikščionims artimų žmonių, rodo tikėjimo gelmės ieškantys vadinamieji sufistai. Cituoju vieną iš jų (moterį Rabią al Adaviją, †801 m.): „O, Dieve! Jeigu aš Tave garbinu, bijodama pragaro, degink mane pragare; jeigu aš Tave garbinu, vildamasi nueiti į dangų, uždaryk man jo duris; bet jeigu aš garbinu Tave vien dėl Tavęs, leisk man gėrėtis Tavo nuostabumu!“
Dr. Juozas Girnius fanatizmui priešpastato t o l e r a n c i j ą, bet ne kaip kvietistinį pakantumą, o kaip atsivėrimą kitamaniams, nepaisant mus skiriančio atstumo ir netiesos. Fanatizmą pakerta ne akla ištikimybė savajai tiesai, bet pagarba klystančiam žmogui, nes tik „vienas Dievas yra širdžių tyrėjas ir teisėjas“ (Gaudium et spes, 28.) Užtat ir kontaktai su musulmoniškuoju pasauliu turėtų būti orientuoti į idėjinę kovą, bet, anot J. Girniaus, į „besimylinčių kovą“, į atviro dialogo kovą.
E. Žeižienė. Ar tai nereiškia, kad po šaltojo karo besiklostanti pasaulinė tvarka skatina žiaurų atkirtį?
Pereikime prie paskutiniojo dešimtmečio įvykių.
Teroro kronika byloja, jog tarptautiniai teroristai kariauja prieš JAV ne vieną dešimtmetį. Ne pirmą kartą buvo pasikėsinta ir į Pasaulio prekybos centrą. 1993 metais vasario 26 d. jo požeminėse patalpose buvo įvykdytas sprogimas: žuvo šeši, sužeista tūkstantis žmonių. 1983 metais teroristas-kamikadzė susprogdino sunkvežimį sprogmenų prie JAV pasiuntinybės Beirute – žuvo 63 žmonės.
Iš 60 organizacijų, kurias JAV administracija laiko teroristinėmis, 20 bazuojasi Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose.
Labiausiai ieškomas teroristinės grupuotės „Al Qaida“ vadovas O. bin Ladenas kreipėsi į visus musulmonus, ragindamas kilti į šventąjį karą – džihadą, kai spalio 7 dieną JAV pradėjo bombarduoti Talibano objektus Afganistane. Kodėl būtent šiandien antiamerikietiškos nuotaikos pasaulyje pasiekė tokią „karštą ribą“?
Ekspertas N. Dėl terorizmo. Oficiali laikraštinė versija, kurios tiesmukai laikosi Lietuvos Vyriausybė ir žiniasklaida, – dėl diversijos JAV kalti Osama bin Ladenas, „Al Qaida“ ir Talibanas. Tačiau yra nuomonių, jog kaltininkų reikėtų ieškoti arčiau – Vakaruose apskritai ir JAV konkrečiai. Taip pat yra nuomonių, jog O. bin Ladenas yra kaltas ir atsakingas tiek, kiek Romos popiežius už IRA – airių nacionalistus-teroristus, kad „Al Qaidos“ svarba ir reikšmė hiperbolizuota ir mistifikuota, o Talibanas apskritai dėl įvykių JAV niekuo dėtas. Yra nuomonių, kad po Talibano kitas JAV planuojamas taikinys – Irakas, o visuomenę tam paruošti padeda juodligės milteliai. Nesakau, kad šios nuomonės absoliučiai teisingos, tačiau savarankiškos ir išties nepriklausomos valstybės reakcija turėtų būti labiau niuansuota ir ne tokia pataikūniška. Kai dėl lietuviškos žiniasklaidos, ypač „didžiosios“, tai čia iliuzijų neturima – ji visada pasižymėjo banalumu, kompiliacijomis ir autentiškos analitikos stygiumi.
Dėl Talibano. Kas tas Talibanas? Ar rasime ką nors išsamiau parašyta, be keleto štampų mūsų laikraštienoje? Kokia jo atsiradimo istorija?
Karo su sovietais metu Pakistano pabėgėlių stovyklose atsidūrė trys milijonai afganų. Gausiose šeimose buvo daug vaikų. Pakistano valdžia, stokodama pasaulietinių mokytojų, vaikus auklėti atidavė musulmonų organizacijoms ir islamo mokytojams – ulemams. Vaikams, be religinių pagrindų, buvo įdiegta idealios islamo valstybės, valdomos teokratiniais pagrindais, idėja, kurią išplėtojo XIX šimtmečio indų filosofas musulmonas Maududi.
Per devynerius karo su sovietais metus vaikai tapo jaunuoliais, išmanančiais du dalykus – karo meną ir Koraną. Kai jie grįžo į Kabulą, ten siautėjo chaosas – kriminalinis, etninis, pasaulėžiūrinis ir visoks kitoks. Kiek palaukę ir neapsikentę, jaunuoliai ėmėsi daryti tvarką taip, kaip išmanė. Kadangi jų idėja buvo universali ir viršetninė, ji nugalėjo – Šiaurės aljansas, etninių mažumų ir narkotikų pelno darinys, tevaldė 10 proc. Afganistano teritorijos. (Beje, Talibanas buvo uždraudęs auginti, gaminti ir vartoti narkotikus, ir gana sėkmingai; už tai buvo giriamas UNESCO ir Pakistano vyriausybės.) Be abejo, Talibano įvesta tvarka buvo islamo tvarka – tolerancija kitoms religijoms ten nekvepėjo, galiojo principas „akis už akį“, nes islamas yra islamas. Bet priekaištai Talibanui mūsų spaudoje yra paviršutiniški – vertė augintis barzdas (senovės lietuviai irgi buvo barzdoti), vertė moteris nešioti čadras (mūsų moterys nuometus nešiojo tūkstančius metų. Nuometo negalima buvo nusiimti net lovoje ar dirbant; nepaisant to, jis turėjo būti idealiai švarus, įrėminti, sušventinti moters veidą, apsaugoti jos sacrum) ir t.t. Be abejo, daliai supasaulėjusios visuomenės Talibano reikalavimai buvo per griežti, bet, būkim tikri, – daugeliui afganų geriau Talibanas nei dabartinis chaosas ir labai miglota perspektyva.
Stabilumu – politiniu, tarpetniniu, socialiniu – ten nekvepia. Vakarų pastangos organizuoti politinį valdymą iš išorės žlugs, kai vyksmas bus perkeltas į Afganistaną. Nepadės ir materialinė pagalba – Afganistanas ne Serbija. Bet pati blogybė dar prieš akis – turiu galvoje naują, dar nematytą fanatizmo spiralę, kokios neregėjo net islamo pasaulis. Grėsmingi pranašai – Palestinos savižudžiai. Prisiminkime Adomo Mickevičiaus baladę apie krikščionių karą su maurais, kai nugalėtas krikščionių riteris apkrėtė maru nugalėtojus maurus Alpuharoje. Viskas vyks taip pat, tik atvirkščiai. Fiziškai pralaimėjęs, sutriuškintas idealizmas virsta suicidiniu (savižudišku) fanatizmu.
Pavyzdys – Čečėnija. Išoriškai panašūs, pirmasis ir antrasis Čečėnijos karai – skirtingi iš esmės. Pirmajam karui vadovavo islamo intelektualas idealistas Džocharas Dudajevas. Gal jo pastangose būta naivumo, bet neabejotinai jis buvo nepriklausomos Čečėnijos Respublikos Ičkerijos idealistinis fanatum gerąja šio žodžio prasme. Čečėnų savimonėje ir gyvensenoje šariatui vyravo a d a t a s – etninė paprotinė teisė. Tačiau antrasis karas jau kitoks – v a h a b i z m a s (musulmonų sunitų sekta, reikalaujanti sugrąžinti pirminį grynumą – red.) jau turi fanatum antrosios reikšmės bruožų. Karas niekada neveda prie gero, tik teisusis nukenčia mažiau nei agresorius – Rusijos moraliniai (nekalbant apie fizinius) nuostoliai nepalyginamai baisesni nei čečėnų.
Taip ir Afganistane. Džihadas, esmine reikšme nusakantis asmeninį tobulėjimą, toliau – kankinystę už tikėjimą, virsta baisia suicidine, pašėlusia aistra. Kaip niekada pasaulio istorijoje akivaizdi yra „akis už akį“ principo drama, aklumas ir grasa. Tačiau jei senovės pasaulyje jis buvo lokalus, dabar – primetamas visam pasauliui dėka universalistinių komunikacijų visose srityse. Seniai paneigtos krikščionybės teorijos ir praktikos, kaip nukirsta drakono galva šis principas vėl atgyja; po Sabros ir Šatilos – Manheteno kapinynas didžiausias pasaulyje. Ir taip toliau. Akis už akį niekada nesibaigia. Bet kuo čia dėtas krikščionių pasaulis, norintis ir privalantis gyventi pagal dešinio skruosto dėsnį?
Mes turime atmesti mums primestą akligatvį. Krikščionys turi trečią kelią ir juo privalo eiti.