Istorija kartojasi: 1801 ir 2001 metai

Istorija dažnai lieka neįvertinta, užmiršta (dažnai nesuprasta ar visai nežinoma). Tautos, kurios pamiršta savo istoriją, dažniausiai pačios dingsta šiukšlynuose. Vadai, ypač pažangūs modernieji, kurie nežino istorijos ar nekreipia dėmesio į ją, dažnai daro prieš juos buvusių vadų klaidas. Jeigu jie būtų bent kiek susipažnę su istorija, galbūt nebūtų jų kartoję.
Teroristas Osama bin Ladenas ir jį globoję Talibano vadai, atrodo, kaip tik ir yra (buvo) tokie „modernieji“ . Jiems istorijos pamokos būtų labai pravertę!

Pamiršta istorijos pamoka: 1801-ieji

Prieš du šimtus metų, kai Amerika buvo ką tik gimusi silpna valstybė, tų laikų musulmonai jau padarė klaidą. Jie nesuprato, ką reiškia žmonių noras būti laisviems. Tuomet dar nebuvo istorijos, iš kurios jie galėtų pasimokyti. O šių dienų teroristai padarė klaidą nekreipdami dėmesio į savo pačių istoriją.
Nuo XVI iki XIX amžiaus žiaurūs musulmonaivaldė Šiaurės Afriką (barbarų kraštus: dabartinį Maroką, Alžyrą, Tunisą, Libiją). Kadangi kraštai buvo prie vandenų (Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno), jie išnaudojo galimybę pasiplėšikauti ir pasipinigauti. Puolė prekybinius laivus, juos pasisavindavo arba nuskandindavo, grobė prekes ir žmones, kuriuos parduodavo į vergiją.
Per ilgus amžius silpni valstybių vadai bandė išspręsti šią piratų problemą duodami kyšius ir pataikaudami piratų valdovams. Tai truko gan ilgai. Barbarų kraštų valdovai klestėjo.
Piratams ir jų globėjams sekėsi tris šimtus metų.

Nepatyręs prezidentas trikdo piratų ramybę

Viskas ir toliau būtų sklandžiai ėjęsi barbarų pakrantėse, jeigu ne naujas jaunas, nelabai populiarus Amerikos prezidentas. Mažo, jauno ir silpno krašto vadovas neatrodė pavojingas drąsiems piratams Šiaurės Afrikoje, kuri buvo toli nuo krantų naujojo krašto, neturėjusio net rimto karinio laivyno.
To naujojo krašto prezidentas buvo Thomas Jeffersonas. Jo istorinis palikimas – Amerikos Nepriklausomybės paskelbimo deklaracija. Prezidentas rašė ne tik apie Dievo duotas teises žmogui į laisvę, bet ir suprato jas! Jo žodžiai nebuvo tušti.
T.Jeffersonas nenusileido tiems, kurie reikalavo sumažinti ir netgi visai panaikinti Amerikos laivyną. Jo kritikai nemanė, kad Amerika galėtų nugalėti puolančius piratus. Jie siūlė nusileisti barbarams. Tai būtų pigiau, saugiau, praktiškiau.
Tačiau naujasis prezidentas kritikams nenusileido, o piratus įspėjo: liaukitės puldinėti Amerikos laivus! Amerikiečiai nemokės mokesčių piratams ir jų globėjams. Neduos kyšių barbariškų kraštų valdžioms už teisę laisvai naudotis tarptautiniais vandenimis. Tuomet Tripolio (dabartinės Libijos) musulmonų valdovas Amerikai paskelbė karą.
Tam karui prezidentas Jeffersonas tegalėjo sudaryti septynių laivų grupę. Vieną iš tų laivų („Filadelfiją“) piratai pagrobė po avarijos, o laivo įgulą areštavo. Tai buvo didžiulė teroristų pergalė. O europiečiai ir toliau mokėjo kyšius barbarams. Piratai ir toliau puolė prekybinius laivus. Viskas piratams ėjosi gerai, kol...

Reikia nedaug, bet tik gerų karių

Išlaisvinti laivo „Filadelfija“ įgulą iš teroristų spąstų amerikiečiai pasiuntė keletą karių ir jauną 22 metų leitenantą Stepheną Decaturą. Jie išlaisvino įgulą ir pagrobtą laivą sudegino Tripolio uoste. Tik vienas amerikietis jūreivis buvo sužeistas. Nė vienas iš jų nežuvo. Šių žmonių drąsa pakirto teroristų pasitikėjimą savimi.
Po to įvykio teroristai ėmė suprasti, kad su amerikiečiais negalima elgtis taip, kaip su prancūzais, anglais ar kitais nuolaidžiais europiečiais. Tripolio valdovas sutiko nepulti amerikiečių laivų ir nereikalauti „aukų“ barbarų kraštų valdovams.

Istorija kartojasi: 2001-ieji

2000-iais Amerika išsirinko naują jauną prezidentą, panašiai kaip 1801–aisiais. Jam dar net nespėjus duoti priesaikos, JAV liberalių pažiūrų žiniasklaida kartu su „šviesiaisiais“ akademikais puolė žeminti naująjį prezidentą George'ą W. Bushą, neva naivų, nepatyrusį, silpną prezidentą. Su amerikiečių liberalais entuziastingai sutiko dauguma socialistų europiečių.
Teroristai visa tai stebėjo. Stebėjo, bet nesuprato.
Anot „šviesiųjų“, prezidentas G.W. Bushas po teroristų antpuolio prieš Ameriką tiesiog atgimė.
Tačiau jie klysta. Žmogus, gyvenantis pagal principus, nesikeičia. O kritiškais momentais jo tvirtas charakteris atsiskleidžia iki galo.
Amerikos liberalams (kairiesiems) sunku pripažinti savo klaidas. Jie bando aiškinti, kad Bushas tapo kitokiu prezidentu, pasikeitė. Dabar jis ne toks, kokį jie taip žemino per rinkimus ir po jų, iki rugsėjo 11–osios įvykių...
Prezidento Busho kritikai, ypač europiečiai, siūlė tartis, derėtis, gal net kaip nors atsilyginti nuskriaustiesiems, kuriuos teroristai neva gina. Už padarytą žalą žmonėms jie siūlė nusileisti.
Bekritikuodami naująjį prezidentą Amerikos liberalai suklaidino teroristus, kurie patikėjo, kad Bushas yra nepatyręs, jaunas, nepopuliarus prezidentas (o žmonių nuomonė priklauso nuo „reitingų“, ypač tarp mažiau išsilavinusių). Kodėl gi neišbandžius jo? Reikėtų pagaliau parodyti Amerikai, kokia ji silpna, išlepusi, iškrypusi ir bejėgė – liūtas be dantų!
JAV liberalai kiek pajėgdami kartojo, kad Amerika Talibano neįveiks, kaip jo nesugebėjo įveikti Sovietų Sąjunga. Sovietai, turėdami didžiulę galingą kariuomenę, kurios karių žuvo daugiau kaip 30 tūkstančių (sovietai tikslius skaičius slėpė nuo savo žmonių), negalėjo įveikti afganų. Tai kaip gi amerikiečiai, būdami tokie išlepę, galės kovoti kalnuose, ypač žiemą.
Tačiau JAV liberalai ir Europos socialistų choras klydo. Klydo ir teroristai. Labai skaudžiai klydo!
Prabėgus 90 dienų nuo karo pradžios, Talibano valdžios jau nebėra. Pirmasis karo tikslas pasiektas. Karo metu žuvo tik vienas Amerikos kareivis (kiti dešimt žuvo dėl avarijų). Afganistanas išvaduotas iš talibų režimo. Teroristai neberanda urvų, kuriuose galėtų pasislėpti. Kraštai, iki šiol buvę draugiški teroristams, staiga pakeitė nuomonę, netgi uždraudė jiems gyventi savo šalyse.

Brangi neišmoktos istorijos kaina

Viso to teroristai ir jų globėjai galėjo išvengti, jeigu būtų bent kiek žinoję Amerikos istoriją ar amerikiečių charakterio bruožus ir jauno prezidento įsitikinimus, jo principus.
Pirmiesiems „marinams“ išlipus Afganistano žemėje, netgi kairieji negalėjo suprasti, ką toks amerikiečių žingsnis reiškia. O reikėjo tik įsklausyti į pirmuosius himno žodžius (From the Halls of Montezuma, to the shores of Tripoli...first to fight for right and freedom... – Nuo Montesumos iki Tripolio krantų...pirmiausia kovoti už teisę ir laisvę...) Gal tuomet jie būtų sužinoję įdomią Amerikos praeitį. Gal būtų sužinoję, kaip prezidentas Jeffersonas įveikė barbarų kraštus ir jų piratus. Būtų sužinoję, kad Jeffersonas nepadarė klaidos, kurią darė europiečiai. Jis nenusileido piratams. Amerikiečiai nebuvo jau tokie silpni ir išlepę kaip atrodė.
Tuo tarpu europiečiams nuolankumas kainavo brangiai: jie prarado ne tik daug pinigų, bet ir karių. Per amžius mokėję mokesčius teroristams, Anglija (1815) ir Prancūzija (1830) buvo priverstos kariauti. Kyšių nebepakako.
Iš istorijos matome, kad nusileisti terorui, – vadinasi terorą skatinti. Kai Vakarai nusileido Hitleriui, jo apetitas dar padidėjo. Kai Vakarai nusileido Stalinui ir komunizmui, didelė dalis pasaulio kentėjo net 70 metų. Buvo bandyta pamiršti šią istorijos pamoką. Net ir 2001 metais, po rugsėjo 11-osios. Tačiau ją užmiršo ne visi!
Per anksti lyginti Thomą Jeffersoną su George'u W. Bushu. Tačiau ne per anksti žinoti, kad Ameriką užpuolę teroristai, kaip ir anų laikų piratai, negalės ramiai miegoti. Gal geresnis Amerikos istorijos ir jos žmonių charakterio supratimas būtų padėjęs teroristams gyventi ir išlaikyti urvus ilgiau. Jei teroristai būtų žinoję, ką reiškia pirmieji himno žodžiai „...iki Tripolio krantų...“ – jie būtų neišdrįsę pulti Amerikos.
Kartais istorija kartojasi. 2001 metai buvo panašūs į 1801-uosius. Prezidentas Bushas panašus į prezidentą Jeffersoną. Teroristai panašūs į piratus. Tiek piratams, tiek teroristams buvo nemalonu susidurti su stipriais Amerikos prezidentais. Jeigu jie būtų žinoję istoriją, gal nebūtų darę tokių klaidų.

Povilas Žumbakis
JAV advokatas

© 2002 "XXI amžius"