Ar gali būti pasaulis globalizuotas, arba ginčykimės argumentuotai
Problema ne globalizmas, bet jo
rūšis
Horizontuose pasišauta nagrinėti
globalizmo, o gal antiglobalizmo problemą. Tokia problema mūsų
sąlygomis ir dar ją pateikus taip, kaip čia padaryta, yra dirbtinė.
Galima net pasakyti, kad jos visai nėra.
Parašyta (
) kai kas norėtų, kad jos nebūtų (
). Yra ne visai
taip. Mūsų sąlygomis ir taip pateikta ji mums nesvarbi. Ta prasme
sakoma, kad jos nėra.
Galima imti ir parašyti, jog kai kas nori, kad problema būtų.
Tai irgi būtų netiesa. Jie, tie kai kas, nori kad problema ne
būtų, bet kad nesanti problema būtų tąsoma be galo. Gal tai neįrodyta?
Tai įtarimas. Norima smegenų plovimo.
Minėtos problemos nėra, bet tai nereiškia, kad nėra jokios kitos
problemos, net su globalizavimo tema susijusios. Tikrai yra sparčiai
besikeičiantis ir trokštantis valdyti pasaulis. Yra gal daug,
o gal tik keletas jau globalizuojančių arba to siekiančių jėgų.
Valdžios paklodė į kelias puses tempiama. Išsiskiria trys kryptys.
Yra Vytauto Landsbergio, neseniai kalbėjusio TV laidoje Faktų
anatomija, pavadintasis technologinis ir demokratinis kapitalistinis
globalizmas. Yra įvairiaspalvis komunistinis globalizmas. Yra
dabar išryškėjęs irgi besiglobalizuojantis fizinis terorizmas.
Du paskiau paminėtieji vienas į kitą panašūs abu destruktyvūs.
Vieno iš jų kovos priemonė yra melas, kito fizinis smurtas.
O kokia technologino kapitalizmo priemonė? Iš viso jokios. Tai
yra savaime gyvybinga sistema. Ji natūraliai užtikrina ir savo
pačios galingumą, ir galimybę vyrauti pasaulyje.
Toksai turi būti mūsų pasirinkimas. Tuščia sakyti, kad
taip neturi
būti
,
tai neatitinka krikščionio paskirties
,
juo neturi būti
manipuliuojama
Taip yra, kad kažkas kažką valdo, tokia yra realybė. Ko gero,
kitaip ir neturi būti. Negyvename dangiškoje Jeruzalėje ar kaip
kitaip perkeistame pasaulyje su nauju dangumi ir nauja žeme. Tie
dalykai yra siekis ir, tikriausiai, antgamtinis. Mums paslaptis,
kaip jis įgyvendinamas arba kaip bus įgyvendintas, ir tai, be
abejo, įvyks. O dabar gyvename savo prieštaringame pasaulyje su
jo kovomis, kurias turime kovoti. Aišku, kad esame savarankiški
ir rinktis privalome. Žinome, iš ko ir iš kiek galimybių renkamės.
Visada atsimename, kad renkamės iš blogybių mažiausią, o ne kažką
tobulo, nes to pasaulyje nėra. Globalizuotame ir neglobalizuotame.
Pripratome, ir vartojame terminą globalizuotas. Galima pabandyti
jį išsiversti į lietuvių kalbą. Būtų pasaulizuotas pasaulis. Tikrai
neaišku, ką tai reiškia. Kai pasakome globalizuotas, tai įsivaizduojame,
kad kažką reiškia.
Žinoma, galima suteikti prasmę ir bereikšmiam žodžiui. Ko gero,
dažnai naudojamas jis pradeda prasmę įgyti. Ir mes naudojame,
ir benaudodami imame vaizduotis, ką jis galėtų reikšti.
Renkamės mažiausią blogį
Pasakėme: iš blogybių renkamės mažiausią.
Ir tą turėtume įsidėmėti. Didelė pagunda yra tą užmiršti, o užmiršus
elgtis labai neteisingai. Pirmas žingsnis renkamės tai, kas
mums atrodo esąs gėris arba didesnis gėris iš kelių galimų. Renkamės
ir pasirenkame, tačiau gaila, kad tuojau užmirštame, ką rinkomės.
Didesnį gėrį, bet ne tobulybę. O imame reikalauti iš pasirinktojo
absoliutaus tobulumo. Žinoma, jo nebūna. Tada imame peikti. Kas
buvo ir yra gera, viską užmirštame. Kad šalia yra daug didesnis
blogis, taip pat užmirštame. Peikiame išsijuosę savo gerąjį pasirinktąjį
tol, kol sunaikiname, jeigu tik pakankamai turime jėgų. Blogis
tuo metu klesti šalimais ir plinta, kol mes mažiau geri naikiname
labiau gerus tik už tai, kad visi esame netobuli. Tokia procedūra
vyksta nuolatos ir politikoje ir daug kur, kur tik žmonės pasineša
ką nors veikti, o veikdami nenori vadovautis protu. Ten, kur proto
neatsisakoma, panašūs dalykai negali vykti ten sveriama ir skaičiuojama.
Žmonių mulkinimo sistemose protas maišo, ir stengiamasi žmones
paveikti, kad protą užmirštų. Stengiamasi pavyksta. Bet ir užmiršę
jie galėtų neapsimulkinti, prisimindami nors šią vieną formulę
iš kelių blogybių rinktis mažiausią.
Taip ir globalizacijos rūšį renkamės ne tobulą, bet tobulumui
artimiausią.
Taigi, globalizuotojai. Nėra vientiso globalizmo. Kai kam atrodo,
kad mažiausia blogybė yra tasai technologinis demokratinis kapitalistinis
globalizmas. Kurie taip mano, tą ir pasako. Kuo jis geriausias,
probėgšmais šį tą pasakome girdami Ameriką, kai randame, už ką
pagirti. Labiausiai už tai, kad ji tik yra, ir gana. Daro įtaką
pasauliui savo buvimu. Ne taip, kaip melagiai arba teroristai
bando daryti įtaką savo nebūtimi, vis ką nors naikindami, kas
protus, kas pastatus ir žmones.
Galėtume įsivaizduoti globalizaciją, kuri būtų ne mažesnė blogybė,
bet gėris. Tai būtų globalizacija meilės pagrindu. Jos nešėja
būtų krikščionybė. Ji yra pasaulyje, bet be labai apčiuopiamos
žemiškosios galios. Taip, ji galėtų veikti per protus ir širdis.
Taip, ji tą ir daro. Daro, darys, bet žemė nebus iki galo perkeista,
galutinio jos triumfo šioje žemėje nebus. Ji triumfuoja žmonėse,
kuriuos vadiname šventaisiais. Iš dalies triumfuoja tautose, kurios
turi daug šventųjų. O iš globalizuojančių jėgų renkamės jai artimiausias.
Tas, kurios prieš krikščionybę nekovoja. Ir vėl toji Amerika?
Ji patyrė daug blogybių ir daug jų nugalėjo. Dabar ją galime vadinti
mažiausia blogybe, o kai kuriais atžvilgiais galime sakyti, kad
ji yra gera.
Jau sakėme, kad pagal krikščionišką sampratą žmogus yra toks vertingas,
kad juo negali būti manipuliuojama. Gal ir negali, bet žmogus
pats už tai atsakingas. Jeigu jis supranta, jeigu įvertina tikrovę,
jeigu renkasi, tai ir elgiasi kaip reikia krikščioniui ir savimi
nemanipuliuoja. O bent kokia priklausomybė nuo įvairių išorinių
jėgų yra neišvengiama. Krikščionis pažįsta, renkasi ir kovoja.
O jeigu jis tingi žinoti, nesistengia rinktis ir kovoti, tada
juo bus manipuliuojama neišvengiamai. Jis pats už tai atsakingas.
Pasitaikantis nužmogėjimas ne
šių dienų padarinys
Viename iš straipsnių Horizontuose
graudžiai rašoma apie vieną iš globalizacijos rūšių. Apie tą,
kurią norėtume pavadinti geriausia, todėl ir graudus rašymas nebepatiks.
Štai jis:
Sandorių visuomenės institucijos korporacijos, koncernai, firmos
šalina nuo savo kelio visuomenes, besiremiančias universaliomis
Švietimo epochos deklaruotomis vertybėmis ir moraliniu kodeksu,
kurį suformavo šimtmečiais vykusio žmonių bendravimo patyrimas.
Sandorių visuomenės esminė substancija nevaržomai judantys kapitalo
srautai. Jie tapo nematoma, bet galinga elektroniniais komunikacijos
tinklais cirkuliuojančia jėga, kuriai neegzistuoja jokios teritorinės
ribos, joks valstybių saugomas suverenumas. Ji suniveliuoja ir,
jeigu jai reikia, griauna nusistovėjusiais struktūras, sukurdama
laikinus virtualios realybės darinius. Taip gimsta ir tvirtėja
globali naujos formos imperija, kurios laikino stabilumo veiksnys
aukštosios informacinės technologijos. (mano pabraukta G.
T.). Jau čia paminėtas finansų meistras George Soros teigia, kad
ši imperija nepasotinamas grobuonis, ryjantis finansų rinkas
bei išteklius. O visa tai sukuria nestabilią sistemą, kuri manevruoja
ties susinaikinimo riba.
Samdomas laikinų kolektyvų narys yra įsuktas į išlikimo tokioje
nepatvarioje struktūroje kovą. Šiuo laikino egzistavimo metu pelno
ir turto įgijimo pastanga tampa vyraujančiu tikslu. Finansinės
sėkmės varžybose pranyksta žmogaus gyvenimo kaip aukštesnės vertybės
prasmė (
) Akivaizdu: išplėtotų informacinių technologijų civilizacijoje
pelnas išstumia moralinius principus.
Įspūdinga ir baisu yra tai, kas čia parašyta. Gali pagalvoti,
kad kažkas lemtingai pasaulyje pasikeitė štai dabar, dėl technologinės
globalizacijos. Taip pamanytum, jeigu tos dejonės nebūtų mūsų
visų, kurie bent 50 metų jau gyvenome pasaulyje, jau daug kartų
girdėtos. Sovietijoje visiems taip buvo sakoma apie beširdį imperializmą,
taip pat ribų nepaisantį, viską pakeliui naikinantį, pinigui pavergiantį
ir tuo būdu nužmoginantį. Taip jis siautėjo pusšimtį ir daugiau
metų, o mes sėdėjome uždaryti narve. Paleisti išėjome, apsidairėme
ir matome, kad nužmogėjo tik sovietija, tai mes patys. Laisvajame
pasaulyje yra visko, o nužmogėjimo mažiausiai. Ten vyksta kova.
Nesibaigiantis ir nesibaigsiantis prieštaravimas tarp žmogaus
dvasinės prigimties ir medžiaginės būtinybės.
Kiekviename amžiuje kitais pavidalais, ir visada tas pats.
Lygiai nužmogėdavo ir koks nors godus pirklys ar kitoks verslautojas
visai neglobalizuotame pasaulyje. Visada buvo labai daug visokių
būdų pasivergti pinigams. Net ir labai lokalizuoti tie procesai
visada nužmogindavo. Ir visada likdavo nenužmogėjusių nugalėjusių
tuos procesus. Nieko naujo taip vyksta ir dabar. Kurie norės,
tie pinigų rijimo procesus nugalės. Net ir tie, kurie patys į
tokį procesą įtraukti. Tai iššūkis žmogaus širdžiai, kurį tvirčiausieji
priima ir nugali. Protu ir širdimi. Procesus pažįsta, prie jų,
neišvengiamų, prisitaiko, ir išsaugoja širdis.
Moralumo nemažėja
Labiau paieškojus, toje citatoje
galima rasti ir kitų neįrodytų teiginių. Nerimta teigti, kad šalina
visuomenes, kurios rėmėsi ten išvardintomis vertybėmis. Reikėtų
pirma įrodyti, kad tokių visuomenių buvo. Buvo deklaruojamos tokios
vertybės ir moralinis kodeksas, bet vieni jomis rėmėsi, kiti nesirėmė.
Rėmėsi mažuma, kaip ir dabar, ir ta mažuma dabar netgi didėja.
Tą galima pamatyti. Reikėtų liautis veidmainingai dejuoti ir imti
blaiviai dairytis. Tada pamatytume, kad tecnologinės kapitalistinės
globalizacijos židinyje Amerikoje moralumo nuolat daugėja.
Galima palyginti, kaip Amerika kariavo Vietname, o kaip Irake
ir Afganistane. Jokio gailesčio nei kalbų ar priekaištų nebuvo
dėl sudegintų Vietname kaimų ir išžudytų žmonių. Dabar taškiniai
taikiniai, tik kariniai objektai, vienetai ar tik dešimtys atsitiktinai
žuvusių nekariaujančių gyventojų. Ir dar maitinami tie, kurie
nekariauja. Ir vis dideli triukšmai dėl kiekvieno atsitiktinai
žuvusiojo. Tikrai negirdėtas praeityje šitoks karas. Tiesa, nejauku
dėl keliagubų standartų, kai Rusijai žudyti galima, amerikiečiams
negalima. Matyt, suprantama, kad sovietijoje nužmogėta, ir negalima
iš jų reikalauti kaip iš žmonių jie dar neišėję iš sovietijos,
ir neglobalizuoti.
Yra ir kita galimybė daugėti moralei technologinės globalizacijos
laikais. Tų nelemtų pinigų srautų stumdymu, kuris dar nėra su
morale suderintas (gal kada bus?), užsiima palyginti labai nedaug
žmonių. Tie yra bene nelaimingiausi žmonės: jiems tenka daryti
nešvarų darbą, ir jų moralei tikriausiai yra tikras pavojus. Ne
pačių stipriausiųjų moralė tikrai gali pašlyti. O labai daug žmonių
gyvena apie srautus ir nežinodami, iš trupinių, kurių labai dažnai
pragyvenimui užtenka. Jie turi tarsi padorų pragyvenimo šaltinį
ir su morale priverstinai nesipyksta. Užtenka pragyvenimui, ir
neblogam, dažniausiai tik technologinio globalizmo paliestose
šalyse. Nedalyvaujančiose, neįsileidžiančiose yra žymiai blogiau.
Pinigų srautų judėjimas ir jas veikia, bet, būdamos pasyvios,
jos tampa aukomis. Ir Lietuva dabar yra auka. Ir ja pasiliks,
jeigu nesijungs aktyviai į pasaulio procesus ir struktūras. Jeigu
bandys arba bus priversta pasilikti izoliuota. Ji ir toliau bus
tų globalinių procesų auka, ir pati bus dėl to kalta save pasmerkusi
ir skurdui, ir nutautėjimui.
Taip, ir nutautėjimui. Užsivėrimas ir užsidarymas yra susinaikinimas.
Nedalyvaujančiuosius pasaulio procesuose jie užgriūva kaip stichinė
nelaimė. Tokia nelaimė užgriuvo ir sunaikino praeityje daug tada
buvusių palyginti su Europa necivilizuotų tautų įvairiose pasaulio
dalyse. O dabartinis technologinis demokratinis kapitalistinis
globalizmas (vėl jo moralumas) pats nenori užgriūti nei sunaikinti.
Esame priiminėjami į ES ir kartu ruošiami, kad būtume lygiaverčiai
teikiamos paskolos, pagalbos ir kitos įvairybės. Dabarties globalizuojančiam
pasauliui nereikia ateinančiųjų vien sunaikinimui. Reikia partnerių.
Negi tokia pažiūra rodo mažėjantį tecnologiškai globalizuojamo
pasaulio moralumą ?
Nutautinimo programa ir savaiminis
nutautėjimas
Mums teikia pagalbą, o mes kažkodėl
nepriimame. Pati aukščiausia korupcija pas mus tai kur yra nužmogėjimas?
Kartu ir nutautėjimas. Ne savaiminis, o nutautinimas. Beveik neabejotinai
tebeeinantis iš komunistinių Rytų, kartais ir per atitinkamas
savas Vakaruose sukurtas struktūras. Sovietmečio palikimas. Bet
ir dabar arši propaganda. Jau net pabosta sakyti visos radijo
ir TV stotys, visa spauda. Nei lietuviškos muzikos, nei lietuviškų
kalbų. Tremtinyje Nr.3 (481) vienas skaitytojas, rašydamas straipsnį
Nutautinimo
programa skundžiasi: (
) laidose patriotizmo reikia
su žiburiu ieškoti. Atsitiktinai įsijungus Lietuvos radiją, nelabai
galima susigaudyti, ar tai Lietuvos, ar
Anglijos radijas. Dažniausiai
girdime tik angliškas dainas ir nesuprantamą jų atlikėjų vogravimą.
Toliau: Kodėl nepasakojama apie žuvusių už Lietuvos laisvę ir
į KGB nagus patekusių žmonių kančias? Kodėl panaikinote tokias
prasmingas laidas kaip Lietuvių godos ir Atmintis?
Trūksta laidų, kalbų lietuviškų, dvasios prasme, kad būtų kalbama
Lietuvos naudai. Visos tos stotys be lietuviškumo iš nieko neatsirado,
visas jas kažkas finansavo ir kažkas įpareigojo, kaip jos turi
elgtis. Vargu ar tą daro globalizuojanti Amerika. Yra šalia kiti
globalizuotojai, ir jų tokie veikimo būdai. Ir veikia. Žmonės
pasiduoda. Tiesą sakant, jau jiems nereikia nė pasiduoti. Jie
jau sovietmečiu atitinkamai sukurpti, o dabar tik įtvirtinami
pasiekimai ir rūpinamasi žlugdyti jaunimą.
Technologinis kapitalistinis demokratinis globalizmas, kiek jį
begirtume už neturėjimą blogų kėslų tautų atžvilgiu, ir be blogų
kėslų tikriausiai turi tokį tautas vienodinantį poveikį. Tačiau
jeigu norėtume tą poveikį objektyviai panagrinėti, turėtume žvelgti
ne į Lietuvą, o į kitas valstybes ir tautas, kur speciali nutautinimo
programa nevykdoma. Ji niekur nevykdoma, kur neturi interesų kitos
rūšies globalizuotoja Rusija. Į tas valstybes reikia pažiūrėti,
kaip joms einasi, ar jos nenutautėja. Kol kas ne, bet problemų
turi. Turi ir ginasi. Prancūzija priiminėja įstatymus savai kalbai
nuo anglų kalbos ginti, nes abejingi piliečiai savosios nesaugo.
Ir ne viena Prancūzija. Turi problemų ir italų kalba, nors ir
mėgiama pasaulyje, o pačių italų per mažai saugoma. Tikriausiai
ir kitos kalbos turi, tik apie jas neteko skaityti. Panašu, kad
vyksta nutautėjimas, tautiškumą tik valstybės įstatymai gina,
o piliečiai, patys kalbų vartotojai, yra abejingi. Galima manyti
esant nutautėjimo požymį ir tai, kad nacionalinių valiutų Europoje
nepaprastai lengvai atsisakyta. O gal kaip tik geresnį tautiškumo
supratimą pinigai nesanti jo esmė? Ir taip, ir kitaip galima
įtarinėti, bet jeigu ir vyksta nutautėjimas, tai be prievartos
ir labai nežymiai. Jeigu jis ir įvyks be prievartos, tai vargu
ar dėl to raudosime ir globalizaciją kaltinsime. Kaip neraudama
ir nacionalinių valiutų. Žmonės patingėjo saugoti savo skirtingumus,
jie ir išnyko, jų nėra, ir be jų gyvenama. Blogai ten, kur ne
procesai vyksta, o programa vykdoma. Naikinamas tautiškumas nyksta
greitai ir yra lydimas žmonių išsigimimo. Šitą prievartą stabdytume,
jeigu būtų mūsų jėgoms. Kai nėra jėgų, tada nors apverkiame.
Ne vien dejuosime
Tikriausiai tuščias būtų darbas,
jeigu laikraščio puslapiuose tik dejuotume. Tuščias dejavimas
dėl technologinio globalizmo, ypač su melo priemaiša. O toks jau
ne vienas straipsnis Horizontuose parašytas. Tuščia būtų vien
dejuoti ir dėl komunistinio naikinimo. Reikia, aišku, dėl jo ne
tik dejuoti, bet ir verkti, jeigu kas pajėgia, nes sustabdyti
jo tikrai negalime. Vienintelis pozityvus veiksmas ir gynyba nuo
jo yra tiesos sakymas. Reikia dėti pastangas supažindinti žmones,
kad jie pastebėtų ir žinotų, kaip nutautinimas ir nužmoginimas
vyksta. Pastebėję ginsis, kaip gindavosi nuo sovietinės propagandos
sovietmečio laikais. Gynėsi vieni sėkmingiau, kiti mažiau sėkmingai,
bet gynėsi. Dabar pasiekta nesigynimo, tačiau nors vienetai gali
praregėti. Reikia siekti praregėjimų. Tai uždavinys. Menkutės
priemonės, bet ir jų nepaniekiname. Praregime ir patys. Ir būtinai
mylime. Ir globaliai, ir lokalizuotai. Jeigu nelabai aišku ir
pasaulį, ir Lietuvą. Neabejotinai ir Dievą, kuris taip pat ir
pasaulį, ir Lietuvą myli.
© 2002 "XXI amžius"