Antiglobalistiniai judėjimai vis populiarėja

Pastaraisiais metais daugelis stambius tarptautinius renginius organizuojančių šalių priverstos itin rūpintis dalyvių apsauga. Štai praėjusių metų pabaigoje Prahoje vykusio NATO viršūnių susitikimo metu tikėtasi maždaug 10-12 tūkstančių antiglobalistų bei jų šalininkų demonstracijų, todėl Čekijos valdžia miesto centrą įpareigojo saugoti daugiau nei dešimčiai tūkstančių policininkų. Antiglobalistai viešai protestuoja prieš ,,pasaulinio kapitalizmo atstovus“, oficialių renginių metu gatvėse kyla neramumai. Situacija Genujoje, vykstant Didžiojo Aštuoneto valstybių vadovų susitikimui, ir Sidnėjuje vykusio Pasaulio prekybos organizacijos susitikime niekuo nesiskyrė nuo antiglobalistų surengto protesto mitingo Florencijoje, skirto atkreipti žmonijos dėmesį į galimą karinį konfliktą Irake.

Antiglobalistų argumentai bei ideologija

Tradiciškai antiglobalistai sakosi ginantys skurdžiau gyvenančiųjų teises, jie protestuoja prieš bet kokias kapitalizmo apraiškas. 2002-aisiais imta aktyviau protestuoti ir prieš karines struktūras. Tačiau šių protesto akcijų metu dažniausiai nukenčia niekuo dėti žmonės. Nuosaikesnių pažiūrų antiglobalistai skatina žurnalistus daugiau dėmesio skirti ne kovai su ekstremistais, bet aplinkosaugai. O ir apskritai pasisakoma už visišką laisvę. Pasak antiglobalistų, kiekvieno eilinio valstybės piliečio norai svarbesni už visos šalies interesus. Tikrovėje kilnios idėjos nesuderinamos su būdais, kuriais siekiama šių tikslų įgyvendinimo. Nė vienas tikrųjų antiglobalistų lozungų nerodo kryptingos jų veiklos ir ateities veiksmų perspektyvų. Antiglobalizmas taip ir nesugebėjo pasiūlyti teisingiausios pasaulio valdymo koncepcijos. Tačiau net ir didžiausi skeptikai sutinka, jog antiglobalistiniai judėjimai turi ideologinį bei ekonominį pagrindą. Klaidinga būtų manyti, kad idėjų naujieji antiglobalistai semiasi iš marksizmo-leninizmo klasikų veikalų. Didelę įtaką antiglobalistams turi amerikiečio Nobelio premijos laureato Džeimso Tobino mintys. 1970-aisiais Dž.Tobinas pasaulį nustebino originalia idėja - jis siūlė 1 proc. pasaulinio kapitalo skirti toms valstybėms, kurios tuo metu skurdo. Antiglobalistai apskaičiavo, kad tokiame fonde per vienerius metus būtų sukaupiama maždaug 250 milijardų dolerių, kurie galėtų gerokai pakelti pačių vargingiausių pasaulio šalių ekonomiką. Tačiau jei iš tiesų kiekvienai pasaulio valstybei tektų mokėti vadinamąjį Tobino mokestį, besivystančios šalys patirtų didelę ekonominę krizę, nes šis mokestis joms taptų nepakeliama našta.

Kas slypi už antiglobalistų pečių

Pastebimi ir tam tikri antiglobalizmo pokyčiai, šį judėjimą palaiko nemažai intelektualų. Žmonės stengiasi suvokti, kuo globalizacija skiriasi nuo antiglobalizacijos. Vis didesnė žmonijos dalis ima suprasti, kad mus ištiko ekonominė, mokslinė, ekologinė ir valdymo krizės.
XX amžiaus septintasis dešimtmetis daugelio atmintyje išliks kaip hipių judėjimo, protestų prieš karus Vietname ir Alžyre, antifašistinių demonstracijų ir studentų judėjimų dešimtmetis. Specialistai mano, kad šio dešimtmečio įvykiai gerokai paspartino antiglobalistinius judėjimus. Dauguma televizoriaus ekrane kartkartėmis pasirodančių antiglibalistų šio judėjimo netapatina su jokiomis religinėmis doktrinomis.
Daugelis kaltina antiglobalistus apeliuojant į žemiausius žmogaus instinktus, skatinimu griauti, o ne kurti. Nors vieningas nuostatas turinčio antiglobalistinio judėjimo nėra ir po šiuo vardu slepiasi įvairių pažiūrų žmonės, už antiglobalistų pečių slepiasi ne viena įtakinga organizacija bei asmenybė. Nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, esą antiglobalizacija gina nuskriaustųjų interesus, iš tiesų ji palaiko agrarinį protekcionizmą, kurio įtaka Europoje, ko gero, niekas nelinkęs abejoti. Kiekvienas Europos ūkininkas nuo Sicilijos iki Suomijos kasdien gauna vieną dolerį subsidijų, kai tuo tarpu trečiojo pasaulio šalių gyventojai už tokią ar dar mažesnę sumą privalo išgyventi. Antiglobalizmą palaiko ir radikalių pažiūrų mokslininkai ekologai, norintys apsaugoti pasaulį nuo galimos pražūties ir tuo pat metu norintys uždrausti genetiškai modifikuotus maisto produktus, pasisakantys prieš žmonių klonavimą. Netiesiogiai antiglobalistus palaiko ir kai kurios katalikiškos organizacijos, kurios ne visada linkusios pritarti galimiems kitų organizacijų siūlomiems problemų sprendimo būdams, pavyzdžiui, prezervatyvų dalijimui skurstančiose Afrikos šalyse, siekiant sustabdyti AIDS plitimą.
Antiglobalistiniais judėjimais linkusios pasinaudoti kai kurios stambios tarptautinės korporacijos, ypač tada, kai norima nukreipti vartotojų pyktį į konkurentus. Atsiranda net ir antiglobalistų rengiamuose mitinguose dalyvaujančių milijonierių.
Radikalioms pažiūroms atstovaujančios politinės partijos kuriasi daugelyje pasaulio šalių. Ypač didelio populiarumo jos sulaukia Viduržemio jūros regiono valstybėse bei Lotynų Amerikoje. Tokios politinės partijos pabrėžia, kad visame pasaulyje iki šiol daug kalbama apie globalizaciją, tačiau beveik nieko nedaroma. Radikalai pasisako už rinkos laisvę, ekonominę globalizaciją, užtikrinančią demokratiją ir žmogaus laisves. Šių politinių partijų atstovai tvirtina esą niekuo nesusiję su vadinamaisiais antiglobalistais ir pabrėžia, kad tikslo linkę siekti visiškai skirtingomis priemonėmis.

Apklausos rodo, kad JAV vertinamos gana palankiai

2002-ųjų pabaigoje 44 pasaulio šalyse buvo surengta didžiulė viešosios nuomonės apklausa, kurios metu norėta sužinoti, ar įvairiose šalyse keičiasi požiūris į antiglobalizmą, kurį daugelis linkę sutapatinti su antiamerikanizmu. Apklausos rezultatai kai kuriose šalyse buvo netikėti. Pavyzdžiui, Prancūzijoje nusiteikusiųjų prieš JAV sumažėjo 1 proc., Ukrainoje – 10 proc., Rusijoje – 25 proc., Uzbekistane – net 29 proc.
Prancūzijoje JAV labiausiai nesižavi ten gyvenantys musulmonai. Teigiama, kad šiandien Prancūzijoje gyvena apie septynis milijonus musulmonų, iš kurių apie šeši milijonai yra išeiviai iš Šiaurės Afrikos valstybių. Prancūzijoje vos ne kasdien pranešama apie sulaikytus su didelėmis pinigų sumomis, ,,Al Qaedos“ teroristų tinklo brošiūromis ar tam tikromis cheminėmis medžiagomis islamo išpažinėjus. Nežymiai pakitęs prancūzų požiūris į JAV didžiąja dalimi nulemtas vis didėjančio nepasitenkinimo šalyje apsistojusiais islamo fundamentalistais. Prancūzai nemano, kad Jungtinės Valstijos skelbia karą visiems pasaulio musulmonams, tačiau baiminasi, kad per artimiausius kelerius metus jų šalyje pagausės etninių bei religinių konfliktų.
Vokietijoje JAV vertinamos kur kas nepalankiau. Šioje šalyje JAV nepalankiai vertina 17 proc. apklaustųjų. Nemeilę Amerikai demonstruoja ne tik studentai, bet ir garbaus amžiaus sulaukę žmonės. Studentus pagal pažiūras būtų galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji grupė yra įsitikinusi, kad JAV išlieka pasaulio demokratijos garantu ir pritaria visiems jos žingsniams. Antroji grupė mano, jog amerikiečiai galėtų geriau tvarkyti savo vidaus reikalus, tačiau kitose srityse Amerikos nekritikuoja. Trečioji grupė Ameriką laiko imperialistine valstybe, kuriai terūpi tik nafta ir kuo didesnė valdžia. Likusieji, kurių ne tiek jau daug, kaltina JAV visomis būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis.
Bene labiausiai Amerika žavisi čekai, net 70 proc. apklaustųjų šią šalį vertina teigiamai. Pirmąja to priežastimi galėtų būti tai, kad čia antiamerikietiškumas siejamas su jau praėjusiais komunistiniais laikais. Antroji priežastis – Čekija įsikūrusi Vidurio Europoje, todėl ilgainiui ji perima kaimyninių šalių nuostatas, vertybes. Na, o trečioji priežastis būtų tokia: Čekija pastaraisiais metais pasijuto esanti visateisė pasaulio valstybė, čia vyko Pasaulio banko posėdis, Tarptautinio valiutos fondo bei NATO viršūnių susitikimai. Be JAV paramos, Čekijoje tokie tarptautinio masto renginiai tikrai nebūtų vykę.

Antiglobalizacija ir nemeilė JAV

Daugelis apklaustųjų visose šalyse, tarp jų ir Rusijoje, pabrėžė, kad pasauliui visiškai užtenka vienos supervalstybės, t.y. Jungtinių Amerikos Valstijų. Priešingu atveju pasauliui iškiltų pasaulinio karo grėsmė. Šiandien JAV yra ta valstybė, kurią stebi visos kitos ir kurią arba myli, arba neapkenčia. Todėl ir visos simpatijos bei antisimpatijos tenka būtent jai.
Nei antiglobalizacija, nei antiamerikietiškos nuostatos pasaulyje nėra naujas reiškinys. Dar XIX amžiuje prancūzas Žozefas de Mestras rašė, kad amerikietiškasis optimizmas slypi protestantizme, kai tikima, kad bet kokias iškilusias problemas galima įveikti pasitikint savo jėgomis. Kitos šalys net ir šiandien nėra linkusios taikstytis su tokiu pasitikėjimu savimi.
Žlugus Sovietų Sąjungai, JAV tapo vienintele pasaulio supervalstybe. Šios šalies neapkenčia valstybės, gaunančios didžiulę ekonominę paramą, pavyzdžiui, Egiptas ir Jordanija, kurios už paramą atsilygina priešiškumu. Kitos neapykantos JAV priežastys – globalinio ir politinio pobūdžio, vis didėjantis amerikietiškosios kultūros plitimas, vienašališkas požiūris į kai kurias tarptautines problemas. Pasaulinės globalizacijos priešininkai beveik visais atvejais kovoja prieš Jungtinių Amerikos Valstijų mėginimą primesti savo valią sprendžiant visai žmonijai aktualias problemas.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"