Horizontai

Nematerialus paveldas – tautos kultūros dalis

Lietuvos muzikos akademijos Muzikinio folkloro archyve saugomi unikalūs liaudies dainų įrašai. Tačiau daugiausia archyvas laikosi jame dirbančių mokslininkų entuziazmo dėka

Unikalus archyvas Europoje

Muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus archyvas – vienintelis Lietuvoje, besispecializuojantis muzikinio folkloro rinkimo srityje. 1948 metais jį buvusioje Lietuvos konservatorijoje įsteigė Jadvyga Čiurlionytė, kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jaunesnioji sesuo. Archyvą įsteigus, į ekspedicijas vis dažniau pradėjo važiuoti studentai, archyvas buvo sparčiai kaupiamas. Dabar jame – per 100 tūkst. muzikinio folkloro vienetų – į magnetines juostas įrašytų dainų, raudų, dainuojamųjų pasakų ir t.t. Yra padaryta ir kaimo vestuvių įrašų. „Anksčiau nereikėjo, kaip dabar, kalbinti močiučių, kad padainuotų, ką prisimena iš jaunystės. Po karo tradicijos dar buvo gyvos, ir archyvas kauptas išties dideliais tempais“,- sako Etnomuzikologijos skyriaus vedėjos pareigas einanti dr. Dalia Urbonavičienė. Pirmiausia buvo apvažiuota Dzūkija, vėliau visa Lietuva ir aplinkinės valstybės, kur dar gyveno lietuvių. Vėliau geriausius dainininkus veždavo į Vilnių, ir jų dainavimas buvo įrašomas tuometės Konservatorijos fonotekoje. Apie septintą dešimtmetį pradėjus kurtis folkloro ansambliams, jau ir šie – Vilniaus universiteto “Ratilio”, M.K.Čiurlionio meno mokyklos ir kiti – važinėdavo į ekspedicijas ir surinktą medžiagą atnešdavo į Konservatorijos archyvą.
D.Urbonavičienės žodžiais tariant, archyvas unikalus ir Europos mastu. Jame lankęsi Austrijos fonogramų archyvo darbuotojai, Švedijos atstovai teigė, kad jie jau nebeturi ne tik tokių įrašų, bet ir tokių žanrų kaip raudos, kalendorinės, ganymo, darbo dainos. Daug iš to, kas užrašyta prieš 30-40 metų, jau išnykę ir Lietuvoje, nes išmirusi karta, kuri tas dainas dar atsiminė.

Verda gyvenimas

Šiandien čia atvažiuoja žmonių iš visos Lietuvos – folkloristai, mokytojai, įvairių sričių mokslininkai. Archyvu naudojasi Etnomuzikologijos katedros studentai bei dėstytojai.
Archyvas vienintelis Lietuvoje imasi ir garso įrašų leidybos. Ilgametės archyvo vedėjos Genovaitės Četkauskaitės pastangomis patys įdomiausi įrašai jau seniai buvo atrenkami ir įrašomi į plokšteles. Dabar autentiški, kaimo žmonių įdainuoti įrašai leidžiami kompaktinėmis plokštelėmis kartu su gaidomis ir dainų tekstais, išverstais į anglų, vokiečių, rusų kalbas. Šios plokštelės labai populiarios tarp užsieniečių. Išleista penkiolika plokštelių, dabar leidžiama serija „Lietuvių liaudies muzika“: jau pasirodė aukštaičių dainų trijų plokštelių komplektas, netrukus pasirodys dvi suvalkiečių dainų plokštelės, taip pat rengiamasi išleisti dzūkų ir žemaičių dainas.

„Tikri netikri archyvai“

Didžiausias Lietuvoje garso įrašų archyvas sukauptas Literatūros ir tautosakos institute. Tačiau jame didžiausias dėmesys skiriamas kalbai. Muzikinio folkloro archyvui svarbiausia melodija, jos varijavimas, todėl čia kaupiami dainų įrašai, o ta gyvoji tradicija Akademijos mokslininkų būtent ir tyrinėjama. D.Urbonavičienė atkreipia dėmesį į tai, kad mokslo institutuose esantys archyvai gauna valstybės paramą, nes lyg ir yra įteisinta, kad juose kaupiamas paveldas. Gaila, kad valstybė finansuoja tik aukštosios mokyklos studijų procesą ir mokslo padalinių veiklą. O kultūros paveldo kaupimas net nenumatytas aukštąjį mokslą reglamentuojančiuose įstatymuose. Archyvų įstatyme taip pat neminimi tokio tipo archyvai kaip šis.
„Nuo sovietinio laikotarpio susidarė tokia situacija, kad paveldą kaupę žmonės visaip stengėsi išvengti žodžio „archyvas“,- pasakoja D.Urbonavičienė.- Tautosakos instituto rinkinys buvo pavadintas „rankraštynu“, nors prieš karą Kaune tas pats rinkinys vadintas archyvu. Mūsų archyvas taip pat ilgą laiką vadintas „kabinetu“, po to „laboratorija“, dabar „instituto dalimi“. Taip buvo dėl to, kad, viena vertus, tą medžiagą kaupė ir tyrinėjo daugiausia mokslininkai, kita vertus, bijota, kad rinkinius nusavins SSRS valstybės saugumas, nes archyvai buvo šios įstaigos kontroliuojami“. Taip šių rinkinių padėtis pasidarė gana dviprasmiška. Buvo galima juos nevaržomai kaupti, tyrinėti, bet rinkiniai tvarkyti ne pagal archyvinę metodiką.

Siekia reorganizacijos

Muzikinio folkloro archyve dabar nedirba nė vienas techninis darbuotojas. Jame pakaitomis budi mokslo darbuotojai, dėstytojai. O juk tenka atlikti daug vien techninio darbo. „Pagal tarptautines normas įrašų originalų negalima kaupti vienetiniais egzemplioriais, iš esmės jų net judinti negalima,- sako D.Urbonavičienė.- Pagal tas pačias normas, turi būti apsauginė ir darbinės kopijos. Ir lankytojų aptarnavimas tampa komplikuotas. Atvyksta žmonės iš kito Lietuvos pakraščio, o mes – mokslininkai – dirbame bibliotekose, skaitome paskaitas ir dar turime aptarnauti archyvo lankytojus. Kartais pasitaiko, kad net aptarnauti nėra kam“.
Muzikos akademijos mokslininkai ir studentai dabar rinkinį neoficialiai vadina Muzikinio folkloro archyvu ir siekia, kad šis pavadinimas būtų oficialiai įtvirtintas, o archyvas įgytų juridinio asmens teises. Nėra ir pakankamai patalpų. Keturiuose kambariuose, kuriuose sukaupti unikalūs rinkiniai bei garso įrašymo aparatūra, vyksta paskaitos.
D.Urbonavičienė su kolegomis siekia, kad archyvas taptų atskiru Muzikos akademijos padaliniu, gautų atskiras patalpas, o jame šalia mokslininkų dirbtų ir archyvarai. Jos žodžiais tariant, ir užsienyje tokie folkloro archyvai daugiausia veikia prie aukštųjų mokyklų, nes jie padeda studijų procesui ir kartu pildomi dėstytojų bei studentų.

Reikia keisti įstatymus

D.Urbonavičienė yra neseniai prie Seimo sukurtos Etninės kultūros tarybos pirmininko pavaduotoja, buvo narė darbo grupės, rengusios 1999 metais priimtą Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą. Šioje taryboje praėjusių metų pabaigoje parengti kai kurių įstatymų pataisų projektai. „Turi būti keičiamas Archyvų įstatymas,- aiškina D.Urbonavičienė.- Pripažįstami ir tokio tipo kaip Muzikinio folkloro archyvai, tad siūlome įvesti sąvoką „specializuotas archyvas“. Įstatymuose reikėtų įteisinti, kad mokslo institutai ir aukštosios mokyklos taip pat gali kaupti kultūros paveldą, o ta veikla turėtų būti finansuojama atskirai“.

Padėjo UNESCO

Kultūros ministerija nė karto nėra parėmusi archyvo projektų, kuriais siekta įsigyti ekspedicijų įrangą, dauginti įrašų kopijas ir kt. Teisinasi, kad jis nepriklauso ministerijos sričiai. „Tačiau juk akivaizdu, kad mes kaupiame ir saugome kultūros, o ne kokį kitokį paveldą“,- teigia D.Urbonavičienė.
Vienintelė paramą skyrusi organizacija buvo UNESCO. 1996 metais ji skyrė 25 tūkst. JAV dolerių. Buvo įsigyta garso įrašymo ir kompiuterinė įranga. Su ja į apsaugines ir darbines kopijas perrašyta jau beveik pusė archyvo.

Rengiama atskira konvencija

D.Urbonavičienė kaip sektiną pavyzdį mini Austrijos archyvų sistemą. Ten veikia valstybinis vaizdo ir garso archyvas bei keli folkloro archyvai. Grįžę iš ekspedicijų archyvų darbuotojai originalą persirašo į apsauginę ir darbinę kopijas, o patį originalą perduoda saugoti į valstybinį archyvą. „Jei įvyktų gaisras ar kita nelaimė, įrašas liks kitoje vietoje“,- sako D.Urbonavičienė. Ji primena, kad Europos Sąjunga akcentuoja, kaip svarbu išsaugoti kiekvienos valstybės, tautos, kultūros savitumą. UNESCO šiuo metu rengiama Nematerialaus paveldo konvencija, kuri apibrėš būtent tokią „dvasinę“ kultūrą – dainas, papročius. „Daiktai saugomi muziejuose, tai suprantama, o šiai dvasinei kultūrai dar ne visada pakanka dėmesio“,- sako D.Urbonavičienė.

Arvydas JOCKUS