Horizontai

Iš kur kyla branduolinis šantažas?

Pasaulio politikai, jau nekalbant apie žiniasklaidą, nepaliauja spėlioti ir gąsdinti masinio naikinimo ginklų keliamu pavojumi, galimu branduoliniu šantažu. Prieš pat Naujuosius metus Rusijos valstybinės atominės priežiūros institucijos vadovas Jurijus Višnevskis pripažino, jog per pastaruosius dešimt metų užfiksuota keliolika atvejų, kai iš atominių elektrinių, esančių buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, „nutekėjo“ branduolinių medžiagų. Rusijos dienraščio „Izvestija“ apžvalgininkas A.Chochlovas pakomentuoti tą opų klausimą paprašė buvusio Rusijos atominės energijos ministro, dabar Strateginio stabilumo instituto direktoriaus Viktoro Michailovo. „Izvestijų“ apžvalgininkas pirmiausia domėjosi, ar galimas dalykas, kad tos medžiagos galėjo pakliūti į tarptautinių teroristų rankas, ar turi branduolinę bombą Šiaurės Korėjos žmones marinantis badu Kin Čen Iras ir kas yra vadinamasis branduolinis skalpelis, apie kurį dabar kalbama visame pasaulyje. V.Michailovo atsakymai tikrai įdomūs. Pirmiausia tuo, kad jis, norėdamas to ar ne, atskleidžia, jog „demokratinė“ Rusija iš esmės neatsisakė atominio šantažo politikos ir ją tebevykdo, kaip ir buvusi SSRS.

Per pastaruosius 15 metų pasaulis kardinaliai pasikeitė. Kaip jūs manote, ar tebėra branduolinio karo grėsmė?
Karas, taip pat ir branduolinis, tebėra vienas pagrindinių pasaulio politikos instrumentų. Visos valstybės, įeinančios į „branduolinį klubą“, aktyviai dirba tobulindamos turimą branduolinę ginkluotę. Savo branduolinius ginklus bando sukurti ar jų įsigyti ir kitos šalys, kol kas nesančios to „klubo“ narėmis. Branduolinio ginklo turėjimas toms šalims yra vienintelė garantija savo nepriklausomybei išsaugoti.
Į „branduolinį klubą“ įėjo Indija ir Pakistanas. Kas dar laukia eilėje?
Kol kas, bent jau artimiausiais metais - niekas. Tačiau mokslinis ir pramoninis potencialas pasaulyje sparčiai auga ne dienomis, o valandomis. Atrodo, kad didžiausias galimybes turi Iranas. Tačiau, esant gana įtemptai ekonominei situacijai šioje šalyje, Iranas gali sukurti savo branduolinį ginklą ne anksčiau kaip po 15-20 metų.
Ar turi branduolinį ginklą Šiaurės Korėja?
Noras turėti branduolinį skydą, aišku, yra, tačiau galimybių - jokių. Beje, neturi ir negali turėti branduolinio ginklo ir Irakas, nes tam neturi nei pakankamo mokslinio potencialo, nei lėšų. (V.Michailovas nepasakė,kad Sadamui nereikėjo to mokslinio potencialo. Jis galėjo jį paprasčiausiai nusipirkti iš Rusijos - P.K.)
Daugelis ekspertų mano, kad branduolinių ginklų era baigiasi, ir teigia, kad taikos išlaikymo garantu tampa įprasti, bet labai tikslūs ginklai. Ką jūs apie tai manote?
Jokiu būdu. Taip kalba tie, kurie siekia įgyvendinti M.Gorbačiovo pažadą vienašališkai įvykdyti Rusijos branduolinį nusiginklavimą. 1986 metais jis pareiškė, kad Rusijos branduolinis arsenalas bus sunaikintas 2000-aisiais. Galimas dalykas, jog jis tikėjo, kad galima išgyventi be branduolinių ginklų, kaip gyvena Norvegija ar Švedija. Todėl M.Gorbačiovas sakė, jog ir Rusija galėtų taip pat sėkmingai gyventi be branduolinių ginklų.
Iš tiesų kodėl gi negalima?
Rusija yra nepaprastai turtinga ir jeigu nors vienai minutei ji atsisakytų savo saugumo priemonių, bemat atsirastų daugybė norinčių atsiplėšti nuo Rusijos gardesnį kąsnį. Šiandien mes neturime daugiau jokių priemonių savo šaliai apginti, kaip tik branduolinį ginklą. Mūsų liaudis gali išsirinkti bet kokią vyriausybę, bet liktų nepriklausoma tik tuo atveju, jeigu niekam net į galvą neateitų mintis pradėti karą su Rusija. Todėl mus ir kviečia į visus tuos „septynetus“ ir „aštuonetus“, kad Rusija tebėra didžiausia branduolinė valstybė. Jokie labai tikslūs ginklai neišgelbės, jeigu neturėsime ketvirtosios kartos branduolinės ginkluotės.
O kas yra tie „ketvirtosios kartos“ branduoliniai ginklai?
Mokslininkai intensyviai kuria vadinamąjį branduolinį skalpelį, kuris sugebės „išoperuoti“ ir sunaikinti labai lokalius objektus. Toks ginklas, kuris yra faktiškai nedidelio galingumo, galės pramušti net uolienas iki 30-40 metrų gylio ir sunaikinti ten įrengtas vadavietes ar branduolinių ginklų saugyklas. Bus galima tiksliai sunaikinti tuos objektus, giliai po žeme sprogus branduoliniams užtaisams. Įvyks toks „mini žemės drebėjimas“, kuris neužterš aplinkos radioaktyviomis medžiagomis.
Kada gi, jeigu ne paslaptis, pasirodys tas „branduolinis skalpelis“?
Ne anksčiau kaip po dešimties metų. Bet ne vėliau kaip po 20-ies. Jokie fizikos dėsniai netrukdo sukurti tokį ginklą. Vadinasi, jis atsiras.
O iš kur pinigai tokiems ginklams kurti ir gaminti? Juk pats sakote, kad jie kainuos labai brangiai?
Rusijos atominio ginklo kūrėjai neprašo pinigų iš valstybės. Atomininkai tuos pinigus užsidirba patys. Branduolinė energetika - labai pelningas biznis, todėl jai plečiantis mūsų moksliniai centrai ir gamykla įneša pakankamai didelį indėlį į valstybės biudžetą. (Štai kodėl Rusijos interesų Lietuvoje gynėjai taip aršiai kaunasi už Ignalinos AE išsaugojimą - P.K.)
Ar JAV jau turi ketvirtosios kartos branduolinį ginklą?
Jų mokslininkai aktyviai ir gana sėkmingai dirba šioje srityje.
Ar Rusija neatsilieka nuo amerikiečių?
Tai jie nuo mūsų atsilieka beveik dešimtmečiu. Ir anglai, ir prancūzai bei kinai atsilieka. Mes kažkodėl įpratome barstytis savo galvas pelenais ir verkšlenti, kad viskas, be išimties, Rusijoje yra blogai. Mes turime labai didelį mokslinį potencialą, patikimą ginklą, todėl viskas Rusijoje vyks taip, kaip ir turi būti.

* * *

Aiškiau nepasakysi, ką atvirumo valandėlę išsiplepėjo politinius ir karinius Kremliaus planus puikiai žinantis buvęs atominės energijos ministras. Branduolinis virusas kaip buvo, taip ir tebėra pagrindinis Maskvos argumentas pretenduojant į „supervalstybės“ vaidmenį. Įdomu, kad tame pačiame interviu „Izvestijų“ dienraščiui V.Michailovas užsiminė apie čečėnų „teroristus“, kurie esą grasina Maskvai, kad užgrobs atominės elektros jėgaines ir išbarstys Rusijos teritorijoje radioaktyviąsias medžiagas. „Mums Valstijos bijo grasinti, o čia kažkokie teroristai!“ - piktinosi A.Michailovas ir pridūrė, kad tokiu atveju Čečėnijos nebeliks Žemės paviršiuje… Užuomina daugiau negu aiški. Ir ne tik Čečėnijai.

Petras KATINAS