Prošvaisčių mažėja

Petras KATINAS

JAV laikraštis „Herald Tribune“ paskelbė savo politikos apžvalgininko Riko Smito straipsnį apie Baltijos valstybių politinę padėtį, joms esant šalia tokio nenuspėjamo giganto kaip Rusija. Pasak straipsnio autoriaus, dabar Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikai bei visuomenė neramiai stebi, kokie vėjai pradės pūsti iš Maskvos, kai V.Putinas bus išrinktas antrajai kadencijai, kuo niekas neabejoja nei Rusijoje, nei Vakaruose. R.Smitas pažymi, kad ne tik Baltijos valstybių politikai, bet ir normalūs, iliuzijų dėl Rusijos neturintys Vakarų pasaulio politikai gana pasimetę dėl būsimo Kremliaus politikos kurso. Pasak Latvijos užsienio reikalų ministrės Sandros Kalnietės, beje, gimusios Sibiro tremtyje, Baltijos šalims teks palūkėti mažiausiai pusę metų ar metus po prezidento rinkimų Rusijoje, kol bus galima bent jau suvokti, kokiu keliu ketina pasukti Kremlius.

Kaip rašo „Herald Tribune“, dabar jau beveik visiškai aišku, kad Rusija tikrai nepasuks tikrosios demokratijos keliu vien dėl savo ilgaamžių imperinių tradicijų, valstybės didumo,o ypač jos žmonių mentaliteto. Tačiau jeigu tas imperinis požiūris, ypač į savo buvusias valdas – pirmiausia Baltijos šalis – dar labiau sustiprės, tikėtis ko nors geresnio – sunku. Tiesa, tikėtis karinio spaudimo iš Rusijos, ypač tuo metu, kai Baltijos šalys tampa visateisėmis ES ir NATO narėmis, vargu ar galima, tačiau visiškai aišku, kad Maskva iki šiol nesusitaikė su teritorijų, kurias užkariavo Petras Pirmasis dar prieš 300 metų, suteikęs Rusijai viešpatavimą Baltijos jūros regione, praradimu.

JAV laikraštis cituoja Latvijos prezidentę Vairą Vykę-Freibergą, neseniai pareiškusią: „Mes matome tam tikrą Rusijos nepasitenkinimą dėl prarastų teritorijų ir todėl nesistebime, kai Rusijos įtakinguose politiniuose sluoksniuose įsivyrauja revanšistinės nuotaikos“. Tokios nuotaikos, deja, viešpatauja ne „kai kuriuose“, o oficialiuose Kremliaus sluoksniuose. Juk kaip paaiškinti tai, kad iki šiol Maskva atsisako pasirašyti sienos sutartis su Latvija ir Estija? Tai daroma dėl tariamo rusakalbių „persekiojimo“. Bet tai, aišku, tiktai pretekstas, nes, nesant sienos sutarties, Maskva bet kada gali surasti įvairiausių priekabių, tarp jų – ir teritorinių pretenzijų. Tiesa, Lietuvai pagaliau pavyko pasirašyti tokią sienos sutartį, tačiau tai atsitiko tik todėl, kad Maskva paprasčiausiai neturėjo kitos išeities, nes per Lietuvos teritoriją važiuoja traukiniai į Kaliningrado anklavą. Laikraštis „Herald Tribune“ cituoja Lietuvos premjero A.Brazausko žodžius, jog tranzito į Kaliningradą klausimu visos problemos sureguliuotos. Įdomu, kad JAV laikraštis primena, kad A.Brazauskas buvo pirmasis komunistų lyderis iš visų buvusių sovietinių respublikų, kuris nutraukė ryšius su Maskva dar 1989 metais. Taip pat pateikiami A.Brazausko žodžiai, jog praėjusį rudenį susitikime su Rusijos ministru pirmininku M.Kasjanovu tas užtikrinęs A.Brazauską, kad Rusija turinti planų paversti Kaliningrado anklavą laisva ekonomine zona ir nemano paversti Kaliningrado srities kariniu Rusijos forpostu. Tačiau kiek jau buvo tokių pažadų apie Kaliningrado laisvąją ekonominę zoną, bet kai tik vietinė valdžia ima to reikalauti iš centrinės valdžios, tai Kremlius nedaro nieko. O ką jau kalbėti apie Kaliningrado anklavo demilitarizavimą. Nors oficialiai ir skelbiama apie Rusijos kariuomenės anklave sumažinimą, tačiau Kaliningradas kaip buvo, taip ir tebėra labai militarizuotas. Be to, aukščiausieji Rusijos vadovai, apsilankantys Kaliningrade, įskaitant ir prezidentą V.Putiną, pirmiausia apsilanko stambiausioje

Baltijos karo laivyno bazėje Baltijske, nuolat dalyvauja kariniuose manevruose. Kitas dalykas, M.Kasjanovo jau nebėra, o Rusijos užsienio ir vidaus politika pastebimai keičiasi į blogąją pusę.

Todėl R.Smitas laikraštyje „Herald Tribune“ toliau rašo: „Vien tik žvilgtelėjus į žemėlapį aišku, kodėl Baltijos valstybės, kurių bendras teritorijos plotas mažesnis nei Suomijos, o gyventojų tik septyni milijonai, taip vieningai pritaria narystei ES. Taip pat visiškai aišku, kodėl Lietuva, Latvija ir Estija iškart prisijungė prie JAV vadovaujamos koalicijos Irake. Nesvarbu, kad Latvija pasiuntė į Iraką tik 123 karius, Lietuva – apie 120, o Estija – 43, bet tai rodo, jog Baltijos valstybės labiausiai tikisi sulaukti paramos savo saugumui užtikrinti iš JAV. Taip pat būtina priminti, kad JAV taip ir nepripažino Stalino įvykdyto Baltijos valstybių užgrobimo“. R.Smitas taip pat cituoja Latvijos prezidentės V.Vykės-Freibergos žodžius, jog Latvija norėtų matyti demokratišką ir ekonomiškai stiprią Rusiją. Nes, anot Latvijos prezidentės, tik soti Rusija gali būti ramesnė ir patikimesnė kaimynė.

Deja, ir sotėjanti Rusija nieko gero nežada savo kaimynams. Tą pirmiausia rodo Rusijos elgesys ir vos ne ultimatyvūs reikalavimai Europos Sąjungoje. Pirmiausia dėl „ypatingų“ Maskvos santykių su naujosiomis ES narėmis įteisinimo. Rusijos užsienio reikalų ministras Igoris Ivanovas pagrasino, kad, gegužės 1 dieną ES narėmis tapus dešimčiai šalių, iš kurių aštuonios priklausė tiesiogiai ar iš dalies Maskvai, jeigu nebus atsižvelgta į Rusijos reikalavimus, Kremlius nesutiks toms šalims taikyti 1994 metais pasirašytos su ES sutarties dėl partnerystės ir bendradarbiavimo. Pirmiausia Maskva reikalauja iš ES, kad „naujokės“ turi suteikti Rusijai didelių prekybinių lengvatų. Maskva sumaniai naudojasi ir nesutarimais, esančiais pačios ES viduje. Jeigu vyriausiasis ES įgaliotinis bendrai užsienio politikai Chavjeras Solana ir užsienio reikalų komisaras Krisas Patenas laikosi vienos pozicijos Rusijos atžvilgiu, tai Europos Komisijos pirmininkas Romanas Prodis linkęs padaryti nuolaidų Rusijai. Taip pat nesutariama ES viduje kalbėti su Maskva vienu balsu. Rusija tuos nesutarimus stengiasi išnaudoti savo naudai. Tačiau netekus geriausio savo užtarėjo Italijos premjero S.Berluskonio, kai Italija pirmininkavo ES, tai padaryti bus sunkiau. Tuo labiau kad neseniai posėdžiavę ES užsienio reikalų ministrai iš esmės sutarė, jog Rusija privalo laikytis 1994 metų pasirašytos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties, kuri galios ir naujoms narėms.

Rusija taip pat stengiasi pasinaudoti nesutarimais tarp Europos, ypač „senosios“, ir JAV. Žinomas britų politologas P.Kenedis teigia, jog šiuo metu santykiai tarp dviejų svarbiausių Vakarų pasaulio stulpų – Europos ir Amerikos išgyvena iki šiol neregėtą atšalimą.

P.Kenedis pažymi, kad šiandien JAV yra vienintelė pasaulio valstybė, kuri vienu metu gali kontroliuoti padėtį Rytų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir kituose pasaulio rajonuose. Nesutarimai tarp Europos ir JAV pirmiausia naudingi Rusijai. Todėl neatsitiktinai P.Kenedis savo straipsnį viename Londono laikraštyje taip ir pavadino: „Tarp ateities košmarų – Kremliaus revanšizmas“. Nesunku įsivaizduoti, kas atsitiks, jeigu Rusija, pastebimai atsigaunanti nuo krizių ir nestabilumo, vėl taps agresyvia šalimi, kokia buvo jos pirmtakė SSRS. Juk faktiškas Baltarusijos prijungimas, didžiulis spaudimas Ukrainai ir Baltijos valstybėms, vėl prasidėjęs Rusijos ekonomikos militarizavimas, taip pat ginklų tiekimas antivakarietiškiems režimams rodo, kad revanšistinės nuotaikos Maskvoje stiprėja. Negalima atmesti ir tokios galimybės, jog Rusija, kaip nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė, pradės vykdyti seną SSRS politiką, faktiškai paralyžiavusią šio svarbaus tarptautinio organo veiklą. Kai kam tokios prognozės atrodo kaip košmariškas sapnas, tačiau pastarojo meto signalai iš Maskvos, deja, akivaizdžiai rodo, kad politinis Kremliaus kursas smarkiai keičiasi. Taigi, esant tokiam pavojui, Europa ir Amerika privalo veikti vieningai.

O dėl Lietuvos dabartinės situacijos, tai ji vis labiau tampa tiesiog tragiška. Juk per pastaruosius keturis mėnesius Prezidento institucija faktiškai nustojo veikusi. Jeigu ir veikia, tai tik destrukcijos linkme. Lietuva per vienerius metus nuo R.Pakso inauguracijos sparčiai praranda viską, ką ji sunkiai buvo sukūrusi per visus atkurtosios nepriklausomybės metus. Prezidentas R.Paksas kone kasdien pažeidinėja Konstituciją bei įstatymus. Jam jau užtrenktos ne tik Briuselio ir Vašingtono, bet ir Varšuvos, netgi Kijevo durys. Puolimas prieš Valstybės saugumo departamentą sukėlė labai neigiamą reakciją NATO valstybėse, suabejojusiose dėl Lietuvos Prezidento patikimumo saugant valstybės paslaptis. Kita vertus, ko galima tikėtis iš Prezidento, jeigu jis faktiškai nepareiškė jokios savo nuomonės dėl Rusijos veiksmų Kaliningrado tranzito klausimu, „Lukoil“ naftos terminalo statybos Kuršių nerijos pašonėje, pagaliau dėl paskutinės „Gazprom“ akcijos, kai buvo sustabdytas dujų tiekimas Lietuvai apsimetant, jog tai buvo padaryta dėl Baltarusijos „tėtušio“ A.Lukašenkos kaprizų. Tuo tarpu Lenkijos prezidentas A.Kvašnievskis bemat reagavo į „Gazprom“ veiksmus ir asmeniškai užsiėmė šiuo klausimu paskambinęs prezidentui V.Putinui ir nedviprasmiškai priminęs, kad Rusija turi atlyginti nuostolius, kuriuos Lenkija patyrė dėl dujų tiekimo sutrikimų.

Praėjusį savaitgalį ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje bei užsienyje daugelį nustebino pranešimas, kad iš Lietuvos išsiųsti trys Rusijos ambasados Lietuvoje diplomatai – šnipai. Užsienio apžvalgininkai pažymi, kad tai labai drąsus Lietuvos žingsnis, neturintis analogų pastaraisiais metais nė vienoje Rytų ir Centrinės Europos valstybėje.

Sprendžiant iš užsienio reikalų ministro ir VSD departamento atstovų gana santūrių komentarų dėl rusų šnipų išsiuntimo, jie pirmiausia domėjosi apkaltos procesu prezidentui R.Paksui bei atskirų pramonės šakų, ypač energetikos bei alkoholio gamybos, įmonių privatizavimu. Taip pat rinko žinias ne tik apie Lietuvą, bet ir ES bei NATO. Jau prieš porą metų vienas aukštas VSD pareigūnas sakė, kad Rusijos saugumas ypač domisi ir remia tas Lietuvos partijas ir organizacijas, kurios pasisako prieš Lietuvos narystę NATO. Tai, žinoma, jokia naujiena. Iš likusių KGB padalinio Lietuvoje dokumentų, kurių nespėta išvežti į Uljanovską ir Omską, visiškai aišku, su kokiomis organizacijomis daugiausia savo vilčių siejo KGB. Iš tų dokumentų ypač reikia atkreipti dėmesį į Lietuvos KGB vadovo generolo S.Caplino laišką SSRS KGB pirmosios valdybos „A“ tarnybos (dezinformacijos užsienyje tarnyba) viršininkui generolui I.Makarovui. S.Caplinas tuomet citavo LDDP organe „Tiesoje“ paskelbtą straipsnį apie vadinamojo Lietuvos ateities forumo kūrimą ir dėjo dideles viltis į tą organizaciją kaip atsvarą „valdančiajai V.Landsbergio grupuotei“. Laiške savo viršininkui S.Caplinas pažymėjo, kad Ateities forume daug autoritetingų mokslo, kūrybinės inteligentijos, LDDP vadovų ir aktyvistų, žinomų žurnalistų. Beje, pats S.Caplinas po 1991 metų rugpjūčio pučo žlugimo be jokių trukdymų išvyko į Maskvą ir, kaip buvo skelbiama, kuravo visų trijų Baltijos valstybių KGB kadrus. Tačiau 1994 m. sausio 3 d. generolas buvo rastas negyvas Maskvos upės krantinėje.

Nežinia, kodėl Maskvai dabar prireikė pakišti savo tris „diplomatus“, kurių Rusijos ambasadoje Lietuvoje yra beveik tiek pat, kiek jų dirba Rusijos ambasadoje Londone. Juk ir Lietuvoje, sprendžiant iš likusių KGB dokumentų, visiškai pakanka „savų kadrų“, dirbančių įvairiose valdžios struktūrose. Po 1991 metų rugpjūčio pučo žlugimo Lietuvoje dirbo mažiausiai 1600 KGB darbuotojų. O kiekvienas jų turėjo po penkis šešis informatorius. Yra žinoma, kad po pučo žlugimo atvykę iš Maskvos aukšti KGB generolai tuos savo kadrus paskirstė į tris grupes – išvykstančius į Rusiją, išeinančius į pensiją ir liksiančius Lietuvoje. Visi tie likusieji Lietuvoje įsitaisė gana neblogai – kontroliuoja viešbučius, daugelį kitų verslo struktūrų, prekybą nekilnojamuoju turtu, naftos produktais ir metalais. Nemažai jų triūsia bankininkystės sistemoje. Taigi, atrodo, Rusijos saugumui ir nereikėjo savųjų „diplomatų“ paslaugų. Juk ir savų, lietuvių, per akis. Kai kurie net Seime sėdi. Tačiau Prezidentūros skandalas sujaudino Maskvą ne juokais. Juk kas žino, kokių dar žinių turi Lietuvos VSD ne tik apie R.Paksą, J.Borisovą ir kitą Prezidento aplinką. Matyt, kai ką ir surado. Taip pat neatsitiktinai R.Paksas pirmiausia pradėjo puolimą prieš VSD vadovą M.Laurinkų. O pastarosiomis dienomis, dar prieš oficialų pranešimą apie trijų Rusijos šnipų demaskavimą, tas puolimas prieš VSD įgavo tiesiog isterišką pobūdį. Nėra abejonės, kad Prezidentūrai iš anksto buvo pranešta, kam VSD lipa ant kulnų. Todėl ir buvo sukeltas triukšmas dėl „Alitos“ privatizavimo. Pats R.Paksas, pažeisdamas visus įstatymus, konfiskavo VSD Alytaus apygardos dokumentus. Kai kurių aukštų Lietuvos pareigūnų duomenimis, „Alitos“ privatizavimo medžiaga yra nepalanki R.Paksui ir jo aplinkos žmonėms.

Na, o pats Prezidentas, kelioms dienoms išvykęs į Palangą ilsėtis, atšaukė vakar numatytą spaudos konferenciją. Seimo kuluaruose ir tarp apžvalgininkų spėliojama, kodėl kaip tik dabar R.Paksas nusprendė dar kartą „pailsėti“. Kai kas tai sieja ir su Rusijos šnipų išvarymu. Tuo pat metu Maskva paskelbė, kad pradedami Rusijos žvalgybinių lėktuvų skrydžiai virš Baltijos jūros, tai yra pirmiausia palei Lietuvos sieną. Esą tai yra Rusijos atsakas į NATO išankstinio įspėjimo ir valdymo oro pajėgų lėktuvo AWACS atvykimą į Lietuvą. Rusijos gynybos ministerijos atstovai pasigyrė, jog pradėję savo žvalgybinę misiją prie Lietuvos sienos rusų žvalgybos lėktuvai yra kur kas tobulesni už AWACS tipo lėktuvus. Tai aiški Maskvos provokacija ir šantažas. Juk rusų generolai puikiai žino, kad Lietuvoje nėra jokių karinių bazių, galinčių kelti grėsmę Rusijos saugumui, tuo labiau aviacijos, kuri, deja, tėra tiktai simbolinė.

Keisti Prezidento „atostogų“ ir vykstančių įvykių sutapimai: Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto vadovai reikalauja imtis atsakomųjų priemonių prieš „nedraugiškus“ Lietuvos veiksmus, rusų lėktuvai pradeda provokacinius skrydžius palei mūsų sieną, o vyriausiasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas lepinasi už „skriaudžiamos“ liaudies pinigus pajūryje. Ir netgi įgaliojo vieną savo patarėją atstovauti Prezidentą Valstybės gynimo taryboje. Galima priminti dar vieną dalyką: užsienio stebėtojų duomenimis, Rusijos specialiųjų tarnybų atstovų Lietuvoje šiemet padaugės net keliolika kartų.

Taigi teisus buvo Lietuvos KGB padalinio 1-ojo skyriaus viršininkas Vytautas Karinauskas, kuris dar 1990 metų gegužės pabaigoje rašte savo vadams Maskvoje rašė, kad Lietuvoje likę 22 žvalgybos karinininkai tinka darbui saugumo rezidentūrose užsienyje, o taip pat yra planas, kaip įdiegti neiššifruotus KGB kadrus į Lietuvos Respublikos valdžios įstaigas. Taigi viskas vyksta pagal planą.

© 2004 "XXI amžius"