Abejojama karo Irake priežastimis

Apie karo Irake būtinumą Jungtinėse Amerikos Valstijose netyla diskusijos, kurias paskatino skandalingi aukštus postus užimančių pareigūnų pasisakymai. Amerikiečių žvalgybininkai itin pasitikėjo opozicinės Irako nacionalinės tarybos teikiama informacija. Šios tarybos lyderis Ahmadas Chalabis vertinamas nevienareikšmiškai. Ypač po to, kai paaiškėjo, jog šis politikas palaikė artimus ryšius su vienu didžiausiu JAV priešu Iranu.

A.Chalabis, kaip ir bet kuris kitas diktatoriaus S.Huseino veiksmams nepritaręs politikas, buvo suinteresuotas palaikyti ryšius su amerikiečiais. Jis ilgus metus svajojo Irako valdžią perduoti musulmonams šiitams. Karas ir karinis perversmas galėjo atrodyti kaip bene geriausia išeitis, todėl neatmestina versija, jog Irako nacionalinė taryba sąmoningai provokavo amerikiečius griebtis ginklo.

Ištisus dešimtmečius A.Chalabis gyveno užsienyje, tačiau yra žinoma, jog jis ne kartą lankėsi Irane, kur bendravo su įtakingais pareigūnais. Paskutinioji kelionė į Iraną įvyko vos prieš keletą savaičių. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šis politikas iš paskutiniųjų stengiasi įtikti tiek Irako šiitams, tiek ir Teheranui.

Nuverstasis Irako vadovas S.Huseinas iraniečius laikė priešais, kaip, beje, ir A.Chalabį. Irake dar nepamirštas „Petra“ banko, kurį Jordanijoje įkūrė pats A.Chalabis, bankroto istorija. 1978-aisiais įkurtas bankas gyvavo vienuolika metų. Pasak oficialių šaltinių, bankrotą sukėlė Jordanijos vyriausybės veiksmai. Tuo tarpu Jordanijoje ir Izraelyje iki šiol sklando gandai, neva krizė kilo dėl iraniečių finansavimo Irano ir Irako karo metu. Teheranui pripažinus Bagdado pergalę, Irakas privertė kaimyninės Jordanijos politikus įšaldyti opozicinių jėgų lėšas, siunčiamas iš Libano. Įdomu ir tai, jog A.Chalabį iš Jordanijos savo automobiliu išvežė tuometis sosto įpėdinis princas Hasanas, o ryšiai su Jordanijos karališkąja šeima buvo palaikomi ir vėlesniais metais. Įrodyti, kad A.Chalabis dirbo iraniečiams, be galo sunku. Tačiau amerikiečiai žinojo, jog šis politikas Irane lankėsi ir prieš 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją, ir prieš karinės operacijos Irake pradžią, ir paties karo metu. Vašingtonui tokie ryšiai buvo netgi naudingi. Yra žinoma, kad A.Chalabis iš Teherano skambino į Vašingtoną ir pasakojo apie susitikimų su aukšto rango Irano politikais bei garsiais Irako opozicijos atstovais, kurie buvo priversti gyventi ne savo gimtojoje šalyje, rezultatus. Naujienų agentūra IRNA ne kartą A.Chalabį vadino tarpininku tarp JAV ir Irako nacionalinio kongreso. Pats politikas dievagojosi, esą bendravimas su Iranu niekada nenutrūksiąs.

Karinei operacijai Irake artėjant prie pabaigos, JAV oro pajėgų lėktuvu A.Chalabis buvo nuskraidintas į saugią vietą. Karo ekspertai tokį amerikiečių žingsnį laiko simboliniu gestu, įrodymu, kad JAV pripažino Irako nacionalinę tarybą savo sąjungininke.

2003-iųjų gruodžio 1-osios vakarą A.Chalabis susitiko Irano aukščiausiosios nacionalinės saugumo tarybos vadovu Hasanu Rohani. Irano pareigūnas susitikimo metu išreiškė viltį dėl greitų rinkimų Irake. A.Chalabis pareiškė, jog iraniečiai ne kartą padėjo irakiečiams kovoje prieš S.Huseino režimą ir iš šios kaimyninės valstybės laukiama itin daug. Iranas galįs garantuoti saugumą ir stabilumą Irake, mat juo Irako gyventojai linkę pasitikėti. Pasak Irako lyderio, jokia kita kaimyninė valstybė Irako labui nepadarė tiek daug gero, kiek Iranas. Gruodį vykusių susitikimų metu A.Chalabis išreiškė norą pirkti iš Irano naftą, statybines medžiagas, maisto produktus ir įvairius medikamentus. Abiejų valstybių pareigūnai pripažįsta, kad tokia prekyba vyksta ir dabar, tačiau kol kas ji dar neįteisinta oficialiai. Kompanijos, kurioms bus patikėta teisė vykdyti tokią prekybą, neįvardijamos.

Artimi A.Chalabio ryšiai su Iranu pravertė skatinant bendradarbiauti Irako šiitus ir oficialiuosius Irano politikus. Pasibaigus karinei operacijai Irake ir įsivyravus taikai, tokių ryšių slėpti nebereikės. Tačiau jei tikėsime, kad didžioji amerikiečių žvalgybininkų gaunamos informacijos apie situaciją Irake dalis JAV pasiekė būtent per Irako nacionalinę tarybą, tai reikštų, jog A.Chalabis buvo pagrindinis amerikiečių informatorius. Jei tai tiesa, gali būti, kad jis sąmoningai tirštino spalvas turėdamas konkretų tikslą – priversti amerikiečius griebtis ginklo. Šiandien aiškėja, kad amerikiečiai klydo, jie nesitikėjo partizaninio karo Irake ir nežinojo tiesos apie S.Huseinui palankių kovotojų skaičių. Beveik visa strateginė informacija amerikiečių karo vadus ir aukščiausiojo rango politikus pasiekė iš Irako nacionalinės tarybos. Deja, paaiškėjo, kad beveik viskas, kuo amerikiečiai tikėjo, tebuvo apgaulė.

Iškilus į viešumą kai kuriems faktams, paprastų amerikiečių akyse gerokai nusmuko JAV politikų autoritetas. Pernelyg didelis ir, kaip paaiškėjo, nepagrįstas, pasitikėjimas šiitais neleido net įsivaizduoti galimos situacijos Irake po karinės operacijos pabaigos. Amerikiečiai pakliuvo į savotiškus spąstus. Jiems teks praleisti Irake tiek laiko, kiek pageidaus Irako šiitai bei jų rėmėjai kaimyniniame Irane.

Karo ekspertai nebesiryžta vienašališkai smerkti ar teisinti karo Irake iniciatorių. Tačiau vis dažniau amerikiečių politikai susimąsto, kas gi iš tiesų yra tikrasis Irako nacionalinės tarybos lyderis. Vos prieš keletą mėnesių viešai kalbėta neva šiuo politiku pasinaudojusi JAV Gynybos ministerija. Bet jei pavyktų rasti nenuginčijamų įrodymų, kad A.Chalabis vykdė Irano politikų valią, būtų nebeaišku, kas kuo pasinaudojo.

Amerikiečių žvalgybininkų laukia nelengva užduotis – išsiaiškinti tiesą. Jiems teks kruopščiai išanalizuoti kiekvieną A.Chalabio poelgį ir mėginti atkurti kiekvieną jo žingsnį nuo pat devintojo dešimtmečio pradžios. Žvalgybos specialistai linkę manyti, kad tai pati geriausia išeitis, mat priešingu atveju pasitikėjimas amerikiečių vykdoma politika tikrai neišaugs. Deja, politikoje maža atsitiktinumų, o tikrąsias garsių politikų priežastis geriausiai padeda atskleisti laikas.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2004 "XXI amžius"