"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. kovo 24 d., Nr. 6 (75)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Saugumo garantas

Petras KATINAS

Nepaisant to, jog prezidentas R.Paksas, susitikęs su NATO ir Europos Sąjungos šalių ambasadoriais, juos tikino, kad apkalta jam bliūkšta, ir leido suprasti, kad išbus Lietuvos Prezidentu ne tik šią, bet ir kitą kadenciją, užsienio diplomatai į tokį R.Pakso optimizmą žiūri savaip. Juk diplomatai Lietuvoje yra tam, jog stebėtų ir vertintų politinius procesus, vykstančius šalyje. Naivu būtų manyti, kad užsieniečiai nežino to, kas įrodyta ne tik Valstybės saugumo departamento paskelbtuose dokumentuose, telefoninių pokalbių įrašuose. NATO šalių ambasadoriai puikiai žino NATO generalinio sekretoriaus, neseniai viešėjusio Lietuvoje, Japo de Hopo Scheferio mūsų Saugumo departamento darbo įvertinimą. Paklaustas, kaip jis vertina tarptautinėje žiniasklaidoje pasirodžiusius straipsnius, kad būsimosiose NATO narėse – Bulgarijoje, Slovakijoje ir Latvijoje – yra problemų dėl slaptos informacijos saugojimo, generalinis sekretorius atsakė, kad jeigu būtų rimtų problemų dėl slaptos informacijos saugojimo, tai tokios valstybės nebūtų pakviestos į NATO. Paklaustas, kaip jis vertina Lietuvos valstybės saugumo departamento darbą ir bendradarbiavimą su juo, J. de Hopas Scheferis atsakė trumpai: „Aš esu patenkintas“. Dėl slaptos informacijos apsaugos galima priminti vieno Londono savaitraščio, susijusio su NATO slaptosiomis tarnybomis, pranešimą apie tai, kad NATO vadovybė ypač susirūpinusi Lietuvos Prezidentūros ryšiais su Rusijos nusikalstamomis struktūromis, kurios nuo seno glaudžiai bendradarbiauja su Rusijos saugumo tarnybomis. Beje, Lietuvos specialiosioms tarnyboms atlikus patikrinimą, ar Prezidentūroje asmenims, dirbantiems su įslaptinta NATO informacija, taikomos patikimumą nustatančios procedūros, nustatyta, kad joje nesudarytas asmenų, turinčių asmens patikimumo pažymėjimą, sąrašas. Tie asmenys nebuvo specialiai instruktuojami, kaip turi būti apsaugota įslaptinta informacija, o darbuotojai, turėję kontroliuoti, ar patikimi asmenys saugo įslaptintą informaciją, patys neturi asmens patikimumo pažymėjimų. Ir kaipgi turės, jeigu visos jėgos nukreiptos ne šnipams ar valstybės priešams demaskuoti, o kompromatui prieš „sąmokslininkus“ rinkti.

Taigi R.Paksas, siekdamas padaryti VSD savo kišenine institucija, nesutinka su aukščiausio NATO pareigūno vertinimu. Tai rodo, kad VSD trukdo Prezidento visiškai neaiškiai užsienio politikai. Ta proga vertėtų prisiminti premjero A.Brazausko žodžius, kad jis sunkiai įsivaizduoja Lietuvos, vadovaujamos R.Pakso, ateitį. Pasakyta pakankamai aiškiai. Tik bėda ta, jog nežinia, kiek dar R.Paksas, G.Šurkus, V.Mazuronis ir panašūs murkdys Lietuvą šiame purve. Belieka tikėtis, kad iki balandžio šie ir kiti Rusijos mylėtojai neiškrės nieko tokio, kad paskutiniu momentu Lietuvai būtų užtrenktos Aljanso durys. Optimizmo suteikia pranešimai, kad Danijos, Belgijos ir Nyderlandų gynybos ministerijos patvirtino sprendimus, jog artimiausiu metu šių šalių karo lėktuvai užtikrins Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių – naujųjų NATO narių – oro erdvės apsaugą. Taigi Lietuva be jokių išlygų tampa vieningos NATO oro erdvės dalimi. Ką ir žadėjo neseniai Lietuvoje lankęsis NATO generalinis sekretorius. Kovo 17 dieną Briuselyje posėdžiavusios NATO Tarybos priimtas sprendimas yra labai svarbus: jis užtikrina Baltijos valstybių oro erdvės apsaugą, kartu dislokuoja Lietuvoje sąjungininkų pajėgas. NATO pajėgų Europoje vyriausiasis vadas jau paprašė kelių NATO šalių pasiūlyti savo karo ir žvalgybos lėktuvus bei technines priemones, kurios bus dislokuotos Lietuvoje. Taigi vykdomi NATO generalinio sekretoriaus pažadai ir priminimas apie bene pagrindinį NATO sutarties punktą – priešui užpuolus vieną NATO narę, jos ginti stoja visos Aljanso valstybės. Tai labai svarbus ne tik saugumo užtikrinimo, bet ir politinis žingsnis, aiškiai rodantis, visų pirma Rusijai, kad Aljanse nebus antrarūšių narių, o Aljanso įsipareigojimai visoms, taip pat ir naujosioms narėms, bus vienodi. J. de Hopas Scheferis taip pat labai kritiškai vertino Rusijos gynybos ministro Sergejaus Ivanovo ir kitų Rusijos politikų pareiškimus, jog Maskva imsis atsakomųjų priemonių, jeigu naujosiose NATO šalyse, o ypač Baltijos valstybėse, bus įkurtos NATO karinės bazės. Pasak generalinio sekretoriaus, visai nesvarbu, ar Rusija pripažįsta, ar nepripažįsta naujų narių narystę Aljanse – tai neturi jokios reikšmės. Tiesa, J. de Hopas Scheferis, pagirdamas Lietuvą už ketinimus skirti gynybai du procentus bendrojo vidaus produkto, atkreipė dėmesį, jog tie pinigai turi būti skiriami kariuomenei, o ne sienos apsaugai ir policijai.

Esant tokiai situacijai, neoficialiai pranešama, kad Kremlius labai atsargiai svarsto NATO generalinio sekretoriaus pakvietimą Rusijos užsienio reikalų ministrui atvykti į NATO plėtros ceremoniją. Taip pat į birželio 28-29 dienomis Stambule įvyksiantį NATO viršūnių susitikimą ketinama pakviesti ir Rusijos prezidentą V.Putiną. Ar jis atvyks į Stambulą, dar neaišku. Jeigu Maskva ir susitaikė su buvusių sovietinių respublikų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – priėmimu į NATO, tai, kaip rašo kai kurie Maskvos laikraščiai, V.Putinui atsirado psichologinis barjeras, nes norom nenorom teks paduoti ranką buvusiems Maskvos vasalams. Kita vertus, Maskvoje kalbama, kad V.Putinas artimiausiu metu nuspręs, kokią politiką vykdyti galingiausios NATO valstybės – JAV atžvilgiu. Ypač dėl Jungtinių Valstijų vaidmens buvusiuose SSRS pakraščiuose. Anot dienraščio „Izvestija“, V.Putinui iškilo dilema, kaip vertinti Jungtines Valstijas, ypač priėmus į NATO Baltijos valstybes: kaip sąjungininką, partnerį ar priešą. Prognozuojama, kad gali būti pasirinktas trečiasis variantas. Be abejo, Maskva dės visas pastangas toliau kalti pleištą tarp Europos bei Jungtinių Valstijų ir taip skaldyti NATO. O kad Rusija kelia grėsmę, pirmiausia savo kaimynėms Baltijos šalims, niekas neabejoja. Štai neseniai žinomas JAV ekspertas Rytų ir Vidurio Europos bei Rusijos klausimais Vladimiras Socoras pareiškė, kad Rusija sparčiai grįžta į senuosius SSRS laikus. Anot V.Socoro, Rusija, atėjus į valdžią V.Putinui, tampa KGB valstybe ir vis agresyviau siekia įtraukti buvusias sovietines respublikas į savo erdvės lauką. Ekspertas iš JAV taip pat pažymėjo, kad Kremlius ypač daug kalba apie Baltijos šalis ir siekia, kad NATO pajėgos nebūtų jose dislokuotos.

Tiesa, kol kas galima guostis naujausiu JAV Nacionalinės žvalgybos tarybos paskelbtu dokumentu, pavadintu „Projektas 2020“. Jame teigiama, kad Rusija, bent jau iki 2020 metų, nesugebės iš regioninės reikšmės valstybės tapti tikra supervalstybe. Ją kankins ligos, AIDS, žmonių emigracija ir kinų antplūdis į Rusiją. Taip pat prognozuojama, jog ateityje Rusija netaps nei parlamentine, nei teisine valstybe. Tiesa, JAV žvalgybos specialistai teigia, kad Vakarai ir toliau „nepastebės“ Rusijos nusižengimų žmogaus laisvių srityje ir elgsis su Rusija kaip su supervalstybe: ją kviesis į rimtus forumus, seminarus, atsižvelgs į jos nuomonę. Tačiau pažymima, kad Maskva ir toliau sieks savo tikslų priemonėmis, kurios nepriimtinos Vakarams. Visų pirma, ką pastebi ne tik žvalgybos specialistai, bet ir žinomi pasaulio politologai, Rusija plečia savo įtaką kol kas ne tankų bei patrankų pagalba, bet per politines, ekonomines ir visuomenines struktūras – bankų sistemą, prezidento instituciją, ir, aišku, tautines mažumas. Kažkodėl kai kurie Lietuvos vadovai, teigdami, kad Rusija jau nekelia jokios grėsmės, neskaitė ar specialiai nutyli Kremliaus strategu vadinamo politologo Sergejaus Karagonovo doktriną, kuria dabar akivaizdžiai vadovaujasi Maskva. Galima priminti, kad S.Karagonovas aiškiai nurodė, jog tautinės mažumos, vadinamieji rusakalbiai, Baltijos valstybėse turi būti Rusijos politikos įgyvendinimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje įrankis. Lietuvoje tai pakankamai akivaizdu. Juk Lietuvos rusai, Pietryčių Lietuvos „tuteišai“ mūru stoja už R.Paksą. Tad S.Karagonovo planas vykdomas. Na, o Prezidentūros krizėje irgi galima be vargo įžvelgti Maskvos scenarijų. Taip pat valdančiosios partijos, bent jau nemažos jos dalies, delsimas kaip galima greičiau išspręsti politinę krizę Lietuvoje irgi pasitarnauja Rusijai.

Negalima neatkreipti dėmesio į dar vieną svarbų pastarojo meto įvykį – žiaurų teroro aktą Ispanijoje. Nesvarbu, kas jį įvykdė – baskų teroristai ar „Al Qaeda“. Tie, kurie sugalvojo šį antpuolį, turėjo tikslą ne tik nuversti Ispanijos premjerą Ch. M.Aznarą ir jo vyriausybę, bet ir suduoti smūgį transatlantinei partnerystei. Kitaip tariant, niekais paversti Europos ir JAV partnerystę. Tai būtų didžiausias smūgis NATO. Juk Aljansas ir gyvuoja tik dėl tos partnerystės. Taigi dar nežinia, ar Maskva neprikišo čia savo čiuptuvų. Bet kokiu atveju teroristai jau pasiekė savo: viena pagrindinių JAV sąjungininkių Europoje – Ispanija gali pasitraukti iš koalicijos. Todėl Lietuvai, kaip naujajai ir visateisei NATO narei, teks pagal išgales imtis veiksmų, ypač siekiant, kad NATO sutarties 5-asis straipsnis (dėl kolektyvinės gynybos) būtų vykdomas ne tik formaliai, bet ir labai konkrečiai. Lietuvai tai ypač aktualu, nes Kaliningrado anklave dislokuotos Rusijos karinės pajėgos daug kartų stipresnės nei visų trijų Baltijos valstybių kartu sudėjus.

Todėl užsitęsęs politinis nestabilumas Lietuvoje, eskaluojamas visuomenės supriešinimas įvairiais susibūrimais (paskutinis jų pavyzdys – keletoje Lietuvoje miestų prieš kelis šimtus žmonių rėksmingų oratorių grasinimai Seimui, siekiančiam esą nuversti „visų mūsų“ teisėtai išrinktą Prezidentą) gali niekais paversti visas saugumo viltis. Vis išradingesniu tampantis R.Pakso puolimas prieš VSD, apkalta Seimo pirmininkui A.Paulauskui yra ne kas kita, o aiškus noras dar labiau destabilizuoti padėtį valstybėje ir dar labiau pagilinti politinę krizę.


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija