Dievas, paskutinysis
Europos tremtinys

Per pastarąsias diskusijas Europos Parlamente dėl Europos Konstitucijos projekto Lietuvos laisvės didvyris ir šios valstybės atstovas Vytautas Landsbergis viešai prabilo apie mezzo voce sklandžiusias kalbas, jog iš šios chartijos reikia ištrinti bet kokią užuominą apie Dievą. Taip Kūrėjas būtų ištremtas iš krikščioniškosios Europos.

V.Landsbergio perspėjimas nesusilaukė didelio atgarsio ES valstybių vyriausybėse.

Ši naujoji politika prasidėjo nuo didžiųjų valstybių – JAV, Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos – vadovų susitikimo Antrojo pasaulinio karo metu. Dambarton Oukse visi trys nutarė sukurti organą, kuris taikos metu padėtų išsaugoti karinio aljanso dvasią. Šio susitikimo metu buvo parengtas bendras pareiškimas. Nuo pat pirmosios susitikimo dienos Maksimas Litvinovas, SSRS atstovas, iškėlė išankstinę sąlygą, kad, priešingai nei anksčiau, nei Dievas, nei jokia kita aukščiausioji būtybė nebūtų minimi. „Reikia atsikratyti praeities šmėklų ir į jų vietą soste pasodinti žmogų“, - teigė jis.

Šis pasiūlymas buvo priimtas. Tiesioginė jo pasekmė – bedvasis tekstas, pateiktas San Francisko konferencijoje. Ten musulmoniškosios valstybės pasiūlė paminėti Dievą, kaip tai ir buvo daroma ankstesniuose dokumentuose, tačiau balsų dauguma šis pasiūlymas buvo atmestas – už jį balsavo tik šešios musulmoniškos valstybės ir penkios Lotynų Amerikos šalys. Taigi balsuojant buvo patvirtintas dokumentas be jokios užuominos apie Dievą, ir ilgainiui tai tapo visuotinai taikoma taisykle. Vokietijos kancleris G.Šrioderis nutarė išbraukti Dievą iš savo konstitucinės priesaikos.

Nuo to laiko prasidėjo bedvasių institucijų valdymas, palaikomas daugybės sektantiškų organizacijų. Tokios pat nuostatos laikytasi ir redaguojant Europos Sąjungos Konstitucijos preambulės tekstą. Tačiau jaučiamas pasipriešinimas tose šalyse, kurioms teko kentėti sovietinį jungą, pavyzdžiui, Lenkijoje, kuri diskusijos metu iškėlė „grožio Dievo“ idėją. Tie, kam yra tekę apsilankyti tose ilgai totalitarinį sovietinį režimą kentusiose šalyse, supranta tikrąją šio pasiūlymo reikšmę. Diktatoriai nori būti vieninteliai, galintys spręsti kito likimą, tačiau jų statiniai visi kaip vienas vienodai liūdni, bjaurūs, gadinantys miestų architektūrą, nesvarbu, ar juos užsakė Stalinas, ar Mao Dze Dunas, ar Hitleris. Tuo tarpu Vakarų Europos kultūrinis paveldas grožį perteikia per tikėjimą – katedras, abatijas, vienuolynų rūmus, o ir šiandien – per Pakšo bažnyčią atominėje Vengrijos širdyje (turimas galvoje Pakšo miestas Vengrijoje, kuriame yra atominė elektrinė – red.). „Kai žmonės tyli, akmenys kalba“.

Taigi Europa privalo nuspręsti, ar ji nori išlikti pati savimi, su savo dvasia, istorija ir kultūra, ar būti tokia kaip Romos laikais? Žmogaus genialumą būtina pabrėžti įtvirtinant aukščiausią idėją apie žmogų, gerbiantį ir mylintį savo Kūrėją ir jo šventąją šeimą. Mūsų krikščionybė – tai tikėjimas, nepripažįstantis netolerancijos ir priešiškumo kitiems tikėjimams – islamo išpažinėjų ar Mozės mokinių – religijoms, su kuriomis mus vienija tikėjimas į Dievą. Norime to, ar ne, Dievas turi savo vietą Europoje. Be jo mūsų pasaulis prarastų sielą, o kartu – ir gyvenimą.

Otto von Habsburg

(„Le Figaro“, 2004 02 20)

© 2004 "XXI amžius"