Istorinis posūkis

Petras KATINAS

Vienas buvęs tremtinys džiaugdamasis sakė, kad pagaliau sulaukė tos dienos, kai Lietuva pirmą kartą per savo istoriją pasijuto saugi ir jo vaikaičiams jau niekada neteks patirti siaubo, kurį išgyveno jis pats, tada dar vaikas, ir jo šeima, kai 1949 m. kovo 18 d. buvo ištremti į Sibirą. Kaip tik tą dieną prieš 55-erius metus dvylika šalių, - Belgija, Kanada, Danija, Prancūzija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos, - siekdamos apsisaugoti nuo mirtino Sovietų Sąjungos pavojaus, įkūrė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją (NATO). NATO įsteigusios valstybės įsipareigojo ginti viena kitą karinės agresijos prieš bet kurią iš šių šalių atveju. Vėliau, 1952 metais, prie Aljanso prisijungė Turkija ir Graikija, o 1955-aisiais – Vokietijos Federacinė Respublika. 1982 metais NATO nare tapo Ispanija. NATO įkūrimas buvo neišvengiamas pirmiausia todėl, kad Maskva net iki pat Sovietų Sąjungos įkurto Varšuvos bloko žlugimo neslėpė savo ekspansinių užmačių. Vadinamasis Varšuvos blokas tebuvo tik iškaba, nes satelitinės pusiau okupuotos Rytų Europos „liaudies demokratijos“ šalys jame neturėjo jokio balso, o blokui vadovavo sovietų maršalai ir generolai. Skirtingai nuo NATO, kurio generalinis sekretorius visada buvo patyręs valstybės narės politinis veikėjas. Beje, NATO neturi nuosavų nepriklausomų ginkluotųjų pajėgų. Didžiajai NATO turimų pajėgų daliai vadovauja bei jas kontroliuoja konkrečios valstybės. NATO politinių ir karinių struktūrų uždavinys – suteikti politinius įgaliojimus ir užtikrinti bendrą karinį planavimą, reikalingą nacionalinėms pajėgoms atlikti šias užduotis, suformuojant organizacines struktūras, reikalingas jungtiniam vadovavimui, kontrolei, mokymams bei pratyboms.

Priėmus į Aljansą Lietuvą, Latviją, Estiją, Rumuniją, Bulgariją, Slovėniją ir Slovakiją, NATO transformacija nesibaigia. Nepaisant nuolatinių pokyčių, esminiai Aljanso principai lieka tie patys – valstybės gali užsitikrinti savo saugumą tik veikdamos kartu, o svarbiausias principas – kad Europa ir Šiaurės Amerika (pirmiausia JAV) yra unikali bendrus tikslus ir vertybes puoselėjanti bendruomenė. Štai čia naujajai NATO narei Lietuvai bei kitoms pokomunistinėms valstybėms ir kyla svarbiausias uždavinys – dėti įmanomas pastangas, kad NATO nebūtų suskaldytas. Kad ir ką kalbėtume, tos pastangos dedamos. Pirmiausia iš Prancūzijos ir Vokietijos dabartinių vadovų pusės. Paryžius ir Berlynas, deklaruodami būtinybę kurti bendras ES saugumo pajėgas, aiškiai siekia, kad tos pajėgos nebūtų priklausomos nuo NATO, o ypač JAV. Tam, aišku, pritaria Maskva. Visa laimė, jog naujosios NATO šalys, išgyvenusios Sovietų Sąjungos jungą, į tokius planus žiūri gana skeptiškai. Todėl labai svarbi Tėvynės sąjungos iniciatyva paskelbti manifesto projektą, kuriame pasisakoma už kuo glaudesnius Europos ir JAV ryšius. „Kuo Europoje bus mažiau Amerikos, tuo joje bus daugiau Rusijos“, - sakoma TS manifeste.

Kad Maskva siekia sukiršinti ES ir JAV, niekam ne paslaptis. Ant Kremliaus jauko užkibę Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas ir Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis tarsi lenktyniauja tarpusavyje, kuris labiausiai įtiks savo bičiuliui Rusijos prezidentui V.Putinui. Kancleris G.Šrioderis pareiškė, jog Europa, tiksliau, ES, turi siekti, kad ES ir Rusijos ryšiai būtų glaudesni, o perspektyvoje Rusija taptų ES nare. G.Šrioderis taip pat sakė, jog, ES išsiplėtus, Europos bendrija neturi kelti Rusijai papildomų reikalavimų, o privalo atsižvelgti į Maskvos interesus. Įžvalgesni pasaulio politikai tuose Maskvos interesuose mato Rusijos pastangas išlaikyti savo įtakoje naująsias ES nares. Kaip pažymėjo neseniai Ukrainoje viešėjęs JAV finansininkas Dž. Sorošas, Rusija stengiasi paversti šalia jos esančias buvusios SSRS šalis „užpakaliniu kiemu“ ir neatsisako savo užmačių atkurti imperiją. Pasak Dž. Sorošo, laikas liautis laikyti Rusiją jaunos demokratijos šalimi. Tuo tarpu Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas, atvykęs į Maskvą, sakė, kad Rusija padarė „labai rimtų pokyčių“ žengdama į demokratinę ir teisinę valstybę.

Matyt, dėl tokio pareiškimo Ž.Širakas buvo pamalonintas ir jam parodytas Krasnoznamenskojės kosminis centras, labai užslaptintas objektas, į kurį jokios kitos valstybės vadovas dar nebuvo pakviestas. Nežinia, kodėl Ž.Širakui atrodo, jog Rusija – demokratinė ir teisinė valstybė. Bet tai, kad Maskva neatsisakė savo agresyvių planų, Prancūzijos prezidentas turėtų žinoti. Pirmiausia tą rodo ne tik Dūmos vicepirmininko V.Žirinovskio grūmojimai subombarduoti Vilnių, Rygą ir Taliną. Antra, Rusijos federalinė kosminė agentūra perduota generolų žinion. Šios agentūros vadovu paskirtas generolas Anatolijus Perminovas, iki šiol vadovaujantis Rusijos kosminėms karinėms pajėgoms. Netgi Rusijos spauda generolo A.Perminovo paskyrimą vertina vienareikšmiškai: visiškai atiduoti kosmosą armijai.

Vos priėmus į NATO naująsias nares, Briuselyje įvyko NATO ir Rusijos Tarybos posėdis. Maskva reikalavo, kad šiame Tarybos posėdyje nedalyvautų naujosios NATO narės, ypač Lietuva, Latvija ir Estija. Vienas aukštas Rusijos URM pareigūnas netgi buvo pareiškęs, kad Rusijos atstovas nesės prie vieno stalo su trijų Baltijos šalių atstovais. Į tai NATO generalinis sekretorius Japas de Hopas Scheferis trumpai atsakė: „Deja, stalas yra tiktai vienas“. Tad prityrusiam diplomatui, naujajam Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui teko praryti karčią piliulę, o NATO Tarybos posėdis pirmą kartą įvyko pagal principą 26 + 1 dalyvaujant tapusių visateisėmis naujųjų NATO šalių užsienio reikalų ministrams. Tiesa, S.Lavrovas NATO ir Rusijos Tarybos posėdyje bandė giedoti seną giesmelę, jog Baltijos šalys kelia grėsmę Rusijai, nes iki šiol nepasirašė įprastinės ginkluotės sumažinimo sutarties. Apskritai, nepaisant to, kad naujų NATO narių priėmimo išvakarėse Maskva svaidė žaibus ir perkūnus, S.Lavrovas Briuselyje bandė kiek sušvelninti Kremliaus poziciją, tačiau jo kalboje vis tiek atsispindėjo imperinės Maskvos ambicijos.

Tą pačią dieną, kai Lietuva tapo NATO nare, Rusijos valstybinis radijas „Golos Rosiji“ pradėjo transliacijas į Lietuvą. Pirmojoje transliacijoje šios radijo stoties apžvalgininkas G.Gramadčikas pareiškė, kad „Golos Rosiji“ yra necenzūruojama radijo stotis, ir prilygino šį Kremliaus ruporą britų BBC. Tai visiška nesąmonė. Retoje BBC laidoje neapsieinama be kritikos Didžiosios Britanijos vyriausybei. Tuo tarpu „Golos Rosiji“ reiškia vien tik oficialią Kremliaus poziciją. Iš šiose pirmosiose laidose „apgautiems lietuviams“ buvo teigiama, jog Lietuvos stojimas į NATO – didelė strateginė ir politinė klaida. Neapsieinama ir be įprasto bauginimo, teigiant, jog Rusija imsis visų priemonių „iškilusiai grėsmei“ pašalinti.

Po mėnesio, kai pirmą kartą Lietuva tapo saugi kaip niekada, gegužės 1-ąją tapsime ir ES nare, o tai irgi prisidės prie saugumo užtikrinimo. Galima nuraminti tuos euroskeptikus, vis dar šaukiančius, jog, Lietuvai tapus ES nare, būsimieji trylika Europos Parlamento narių ir kiti žmonės, kurie dirbs ES institucijose, valdininkai maudysis piniguose visų Lietuvos mokesčių mokėtojų sąskaita. Tačiau jie nieko nekalba, kad Lietuva, įnešdama į ES biudžetą vieną litą, iš ES fondų gaus 3,5 lito. Ir panašus santykis išsilaikys artimiausius 10-15 metų. Mat Lietuva per tą laikotarpį nebus ES šalis – donorė, o tik gavėja. Iš visų nuo gegužės 1-osios tapsiančių naujųjų Europos Sąjungos narių labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios yra Slovėnija, Vengrija ir Čekija. Šios valstybės po artimiausių dvejų trejų metų pačios taps ES valstybėmis – donorėmis. O naujosioms narėms, kurių bendrasis vidaus produktas yra mažiausias,– Lenkijai, Lietuvai, Latvijai ir Estijai, – ES finansinės injekcijos bus didžiausios. Ir tai tęsis mažiausiai dešimt metų. Aišku, permainų, tapus ES nare, bus. Tačiau kaip pajėgsime ir sugebėsime pasinaudoti tomis permainomis, priklausys ne tik nuo valdžios, bet ir nuo mūsų visų.

Rusijos užsienio reikalų ministerija, išsiuntusi tris mūsų diplomatus iš ambasados Maskvoje, pernelyg nenustebino Lietuvos. Įdomiausia, jog tai buvo paprasčiausias kerštas ne tiek dėl prieš mėnesį išsiųstų trijų Rusijos diplomatų–šnipų, kiek atsakas Lietuvai parodant nepasitenkinimą dėl jos tapimo visateise NATO nare. Tai rodo paprastas faktas, jog iškviestam į Rusijos URM Lietuvos ambasados įgaliotam ministrui politikos ir analizės klausimais Vytautui Pinkui tebuvo pareikšta, jog Lietuvos diplomatams įsakyta palikti Rusiją per 48 valandas. Net nepaaiškinant jokių konkrečių priežasčių, kodėl taip padaryta. Buvo apsiribota tradiciniu trumpu pareiškimu, jog diplomatai išsiunčiami „už veiklą, nesuderinamą su diplomatiniu statusu“. Nors ir buvo laukiama, kad Maskva anksčiau ar vėliau išsiųs Lietuvos diplomatus (ir ji tai galėjo padaryti kur kas anksčiau, kai iš Vilniaus buvo išsiųsti trys Rusijos šnipai), tačiau specialiai buvo delsiama ir laukiama pirmosios Lietuvos narystės NATO dienos. O tai, kad išvarytiems lietuvių diplomatams nebuvo pateikta jokių kaltinimų, rodo, jog nebuvo už ką, ir jokių pažeidimų nebuvo. Kaip pažymėjo Lietuvos URM pareigūnai, tarp išsiunčiamųjų galėjo būti bet kuris Lietuvos diplomatas. Iš Vilniaus išvarytieji Rusijos diplomatai–šnipai vykdė konkrečias FSB ir GRU užduotis. Vienas jų, Rusijos ambasados pirmasis sekretorius Vladimiras Michailovas, buvo šnipas „su stažu“, nes už panašią veiklą jau buvo išvarytas iš Belgijos. Kad Rusijos šnipų veiklai Lietuvoje Maskva skiria išskirtinį dėmesį, rodo tai, jog Rusijos ambasadoje Vilniuje dirba tiek pat žmonių, kiek ir ambasadoje Londone. Rusų diplomatai–šnipai rinko slaptą informaciją ne tik apie Lietuvos kariuomenę ir mūsų integraciją į NATO, bet ypač jų dėmesio centre buvo informacijos apie apkaltos eigą R.Paksui rinkimas. Jie taip pat labai domėjosi energetikos ūkiu, konkrečiai, padėtimi „Mažeikių naftoje“ bei elektros perdavimo bendrovėmis.

Tačiau tai dar ne viskas. Pakanka tik atkreipti dėmesį į Rusijos Valstybės Dūmos didele balsų dauguma priimtą pareiškimą dėl NATO plėtros. Tai „šaltojo karo“ laikų dvasia surašytas dokumentas, kuriame, be įprastų propagandinių štampų, Baltijos valstybėms grūmojama netgi branduolinėmis bombomis ir raketomis. Lietuvos premjeras A.Brazauskas, grįžęs iš Briuselio ir Vašingtono, ramino visuomenę ragindamas nekreipti dėmesio į „atskirų“ Rusijos generolų gąsdinimus ir vertinimus Lietuvai tapus NATO nare bei Aljanso lėktuvų dislokavimą Zoknių oro uoste. Mat, pasak Premjero, reikia kreipti dėmesį ne į atskirų generolų, o į oficialią Kremliaus poziciją tais klausimais. Jeigu tai tik visuomenės raminimas, tai dar būtų pusė bėdos. Tuo labiau jog tai sena valdančiosios LDDP, dabar Socialdemokratų partijos pozicija, teigiant, kad generolai, Dūmos deputatai nėra oficialūs asmenys ir neišreiškia aukščiausios Rusijos valdžios pozicijos. Taip buvo skelbiama visą laiką, kai tik Maskvoje pasirodydavo panašaus turinio pareiškimai. Negi Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas, Dūmos pirmininkas ir jo pavaduotojai nėra oficialūs asmenys?

Aišku, džiaugiantis saugumo garantijomis, kurias gavo Lietuva, tapusi visuotine Aljanso nare, negalima pamiršti, kad, kaip jau minėta, nei Rusija, nei ją palaikantys Lietuvoje tikrai nenurims. Kitas dalykas, Maskva darys viską, kad supriešintų „senąją“ Vakarų Europą su Jungtinėmis Valstijomis. Tai padaryti Maskvai visai nesunku, nes Paryžius ir Berlynas, kai kurios kitos Aljanso valstybės nelabai suvokia naująsias Rusijos realijas. Tuo labiau kad po Sovietų Sąjungos žlugimo nemažai Europos politikų patikėjo, jog Rusija jau nebekelia jokios grėsmės. Tai arba savęs raminimas, arba visiškas nesusivokimas esamoje situacijoje. Todėl, kaip pažymi Rytų Europos naujųjų NATO narių politikos apžvalgininkai, naujosios Aljanso narės, o ypač Lietuva ir kitos Baltijos valstybės turi būti budrios, nes Maskva jų pagalba, tiksliau, kai kurių vietinių politikų pagalba, bandys griauti NATO iš vidaus. Tuo labiau kad „senoji“ Europa nepatyrė savo kailiu, kas yra Rusija. Anot vieno lenkų politologo, būtų sveika Vakarams truputį, kokį penketą metų pabūti rusiškos meškos glėbyje. Gal tada išglebusi Europa kiek atsitokėtų ir suprastų tikrosios demokratijos vertę.

Kad ir ką galvotum, bet Lietuvai tėra tik vienas kelias – dėti visas pastangas pasipriešinti Aljanso erozijai ir pirmiausia pasikliauti galingiausia valstybe – JAV. Visa laimė, kad Vašingtonas, skirtingai nuo Paryžiaus, puikiai supranta Maskvos keliamą pavojų ne tik jos artimiausioms kaimynėms, bet ir pasaulio stabilumui. Tą rodo JAV Atstovų rūmų Tarptautinių reikalų komiteto priimta rezoliucija, raginanti sustabdyti Rusijos narystę Didžiajame aštuonete. Rezoliucijoje ypač pabrėžiama, jog po neseniai įvykusių Rusijos Valstybės Dūmos ir prezidento rinkimų joje faktiškai nebeliko jokios demokratijos, kurios daigai buvo pasirodę B.Jelcino valdymo laikais.

Šiaip ar taip, per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, įskaitant ir 1918-1940 metus, Lietuva dar niekada nebuvo tokia saugi kaip šiuo metu. Belieka tiktai neužsnūsti ir nepasiduoti jokiems Maskvos įtakos agentams, kurie vėl gali ateiti valdžion po būsimųjų rinkimų. Dar iki Seimo rinkimų partijoms būtina susitarti dėl būsimų Lietuvos užsienio politikos gairių tapus NATO ir ES nare.

© 2004 "XXI amžius"