Vadinkime daiktus tikraisiais vardais

Edmundas SIMANAITIS

Teko girdėti ir skaityti priekaištų esą Lietuvoje vengiama daiktus vadinti savo vardais. Štai Lietuva pasiuntė būrį į Iraką padėti okupantams amerikiečiams. Talkinti okupantui – didelė gėda. Be to, pati Lietuva yra labai nukentėjusi nuo okupacijų ir nėra pamiršusi netekčių. Kritikai teigia, jog okupaciją reikia vadinti okupacija ir tiktai taip.

Kritikai nesuklydo. Žiaurios, niekuo nepateisinamos genocido akcijos bolševikmečiu – masinės gyventojų žudynės ir trėmimai sukėlė ne tik šoką visuomenėje, bet ir tvirtą pasiryžimą atsikovoti prarastą laisvę. Reikėtų labai stebėtis, jeigu tauta, po šimtmečius trukusios vergijos atkūrusi nepriklausomą valstybę, nesipriešintų grobikui. Tautinės savimonės negali sunaikinti nei okupanto draudimai, nei demagogiška propaganda apie tariamą „išlaisvinimą“. Lietuvių tauta niekada nesutiko su jokia okupacija ir pavergimu, priešinosi visais įmanomais būdais ir siekė išsivadavimo. Ši šimtmečių patirtis Antrosios Respublikos metais tapo įstatymu patvirtinta nuostata. Beje, Lietuva nėra jokia išimtis. Čečėnų tautos patirtos ir patiriamos represijos pranoksta vaizduotę, nors visa tai vyksta kaip cirko arenoje - viso demokratinio pasaulio akivaizdoje. Čečėnų siekimas išsilaisvinti žadina pagarbą šiai nedidelei kalniečių tautai ir žadina viltį, kad, padedant pasaulio bendrijai, ir į šį žemės lopinėlį sugrįš tiesa ir taika.

Totalitariniai režimai nepajėgia atsikratyti imperinių ambicijų. Šį reiškinį paaiškina Liuksemburgo efektas. Kodėl užimanti nedidelę teritoriją klestinti Didžioji Liuksemburgo kunigaikštystė, įsispraudusi tarp dviejų Europos militarinių ir ekonomikos galiūnų, - Vokietijos ir Prancūzijos, - jaučiasi saugiai? Jos niekas nesirengia nei pavergti, nei Rytų papročiu iš ko nors „vaduoti“. Atsakymas kaip ant delno – demokratija! Tai ji suteikia galimybę mažoms ir didelėms valstybėms lygiomis teisėmis rūpintis bendru saugumu, ekonomikos pažanga, gerbti visų tautų kultūrą ir tradicijas. Europos Sąjungos pusės amžiaus patirtis neturi analogų pasaulio istorijoje.

Dabar apie okupacijas, kurios daro gėdą ir kurios yra neišvengiamos. Pirmiausia aktyvėjanti teroristų veikla kelia didelį pavojų tarptautiniam stabilumui ir taikai. Jeigu į jų rankas patektų atominis (A), bakteriologinis (B) ar cheminis (C) ginklas, o tokia galimybė visiškai reali, pasekmės būtų katastrofiškos ne vienai šaliai, bet visam pasauliui.

Antra, su terorą remiančia ar vykdančia valstybe dar galima derėtis iki ultimatumo. Bet su jokių moralinių skrupulų ar teisės normų nepripažįstančia teroristų grupe valstybė derėtis negali. Tai prilygtų šantažuojamos šalies vyriausybės moralinei kapituliacijai. Tačiau niekada nereikia painioti, o tuo labiau lyginti pavergtos tautos laisvės kovų ir priešinimosi valstybės grobikės vykdomam terorui, su atskirų teroristinių grupių išpuoliais prieš gyventojus.

Trečia, bet kurios demokratinės valstybės vyriausybė turi imtis visų įmanomų priemonių savo piliečiams apsaugoti nuo teroristų išpuolių. Antraip ji turi pasitraukti, kaip negebanti atlikti svarbiausios savo funkcijos – užtikrinti savo piliečių saugumą.

Ketvirta, Prekybos centro susprogdinimas Niujorke pakeitė iki tol egzistavusią gynybos strategiją, paremtą atgrasymu. Šio pakeitimo būtinumą patvirtino šių metų kovą įvykusi Madrido tragedija. Militaristiniai raumenys turėjo rodyti rimtą įspėjimą valstybei, galimai agresorei, kad atsakomasis smūgis bus triuškinantis. Tačiau kuri valstybė sutiks pasyviai laukti, kol teroristų grupė įsigytu ar pasigamintu ABC ginklu nušluos nuo žemės veido milijoninį miestą, kad po to galėtų „teisėtai“ atsakyti kontrsmūgiu? Kam atsakyti? Teroristai neįsivardija veikią kurios nors valstybės vardu ar įgaliojimais. Taigi vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Kaip apsaugoti gyventojus nuo teroro išpuolių?

Penkta, prieita prie išvados, kad reikia imtis kolektyvinių prevencinių priemonių. Nauja gynybos strategija numato panaudoti visas politines, ekonomines ir net karines prevencines priemones, siekiant sustabdyti teroristų grupių ketinimus pavartoti masinio naikinimo ginklus.

Šešta, Lietuva savo saugumą sieja su kolektyvinės gynybos sistema. Ji tampa NATO nare ir Lietuvos kariuomenės karių būrys dalyvauja operacijose, stabdančiose terorizmą. Toks indėlis į tarptautinio saugumo palaikymą negali būti laikomas dalyvavimu svetimos šalies okupacijoje. Tai reikia vertinti kaip pagalbą Afganistano ir Irako tautoms. Pašalinus agresiją ir terorą skatinusius režimus, šių šalių demokratinėms vyriausybėms sudaromos galimybės pačioms tvarkytis ir lygiateisiais pagrindais bendrauti su kitomis valstybėmis. Iš tiesų būtų nedovanotinai didelė gėda nepadėti terorą kentusioms šalims.

Tačiau pasaulio istorijoje niekada nebus pamiršta Europos nelaimė ir nenuplaunama gėda – Stalino-Hitlerio nusikalstamas suokalbis pasidalyti Rytų Europos valstybių teritorijas ir po to vykusi jų okupacija su raudonojo ir rudojo genocido padariniais. Imperinių režimų grobuoniška politika prasidėdavo svetimų žemių okupacija ir kolonizacija. Tai esminis skirtumas.

Didelė klaida nesuvokti, kad intensyvėjančios globalizacijos ir ABC ginklo išplitimo epochoje Žemės gaublys prilygsta dideliam kaimui. Jau nesvarbu, kuri troba bus padegta pirmoji. Gaisras gali apimti visą kaimą ir baigtis sunkiai įsivaizduojama pasauline katastrofa. Rūpintis tarptautiniu saugumu turėtų ne viena paskira valstybė, turinti išskirtinę ekonominę ir karinę galią. Tai – visų tautų oraus gyvavimo ir išlikimo reikalas. Daiktus iš tiesų reikia vadinti savo vardais.

© 2004 "XXI amžius"