Rusija turtėja?

Petras KATINAS

Kaip praneša Rusijos centrinio banko pareigūnai, apie tokius aukso ir valiutos rezervus, kokius dabar turi Rusija, niekas negalėjo net svajoti per visą praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Po SSRS subyrėjimo, 1991 metų pabaigoje, valiutos atsargos buvo ne tiktai minimalios, bet ir buvo faktiškas valstybės bankrotas – vos 26 milijonai dolerių. 1992-ųjų pabaigoje, pagal Valstybinio statistikos komiteto duomenis, Rusijos centrinio banko rezervinėje kasoje tebuvo mažiau nei du milijardai dolerių. Kiek aukso buvo tame rezerve 1992 metais, nebuvo net skelbiama.

Valiutos stygius tarsi Damoklo kardas visą laiką kabojo ir virš Jegoro Gaidaro bei Viktoro Černomyrdino vyriausybių. Tiesa, 1997 metais vargais negalais pavyko valiutos rezervą padidinti iki trylikos milijardų dolerių, kas tokiai didžiulei valstybei kaip Rusija buvo menkniekis, ir daugelis laukė visiško Rusijos finansinės sistemos žlugimo. 1998 metais kilo didžiulė ekonominė krizė, o piniginė kreditinė sistema pateko vos ne į komą. Valiutos aktyvų rezervai siekė vos 7,8 mlrd. dolerių. Tačiau 1999 metų pabaigoje šie rezervai vis dar sugebėjo šiaip taip stabilizuoti rublio kursą. Staigus valiutos atsargų padidėjimas prasidėjo 2000-aisiais. Tai lėmė smarkiai išaugusios naftos kainos pasaulinėje rinkoje, nes nafta yra beveik vienintelis Rusijos biudžeto įplaukų šaltinis. Beje, ir chaose atsidūrusi Rusijos ekonomika ėmė pamažu adaptuotis rinkos sistemoje. Beprecedentis šuolis (aišku, tik Rusijos masteliais) įvyko praėjusių metų sausio-gruodžio mėnesiais. Valiutos rezervai išaugo iki 30 mlrd. dolerių, o 2003 metų pabaigoje pasiekė jau 77,8 mlrd. dolerių. Tai beveik 40 kartų daugiau, nei buvo 1992 metų pabaigoje.

Pirmą kartą vadinamojoje naujojoje Rusijoje Centrinio banko rezervai viršijo metinio importo pajamas. Tuo atžvilgiu (žinoma, ne finansinėmis apimtimis) Rusija aplenkė netgi Vokietiją ir JAV. Geresnius rodiklius pasiekė tiktai Japonija ir Kinija.

Iš 78 milijardų aukso ir valiutos rezervų yra 50 mlrd. dolerių. Daugiausia Rusija laiko tuos pinigus užsienio bankuose, gaudama du procentus metinių palūkanų. Tuo tarpu už skolas užsienio šalims Rusija moka po septynis procentus metinių palūkanų. Todėl daugelis Rusijos finansų specialistų be paliovos ragina vyriausybę dėti visas pastangas, kad valstybės skolos būtų kuo greičiau išmokėtos arba bent jau minimaliai sumažintos. Dėl JAV dolerio kurso kritimo Rusija irgi patiria nemažų nuostolių – po kelis šimtus milijonų dolerių per metus.

Tarptautinis valiutos fondas ir kitos pasaulio finansų organizacijos paskelbė, kiek aukso saugoma įvairių pasaulio valstybių rezervuose. Čia tvirtai pirmauja JAV, turinčios savo rezerve 8135 tonų aukso. Toliau eina Vokietija – 3443 tonos, Prancūzija – 3025, Italija – 2452, Šveicarija – 1781, Nyderlandai – 842, Japonija – 765, Kinija – 600, Rusija – 389 tonos aukso. Tačiau daugiausia valiutinių ir aukso rezervų turi Japonija – daugiau nei 600 milijardų dolerių – ir Kinija – per 360 milijardų dolerių.

Nors oficialiai skelbiama apie Rusijos turtėjimą, iš tiesų jos net negalima lyginti su kitomis išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis. Kas atsitiktų, jeigu vieną dieną staiga kristų naftos kainos pasaulinėje rinkoje? Anot autoritetingiausių Rusijos ekonomistų, tokiu atveju Rusiją ištiktų dar didesnė nei 1998 metų ekonominė krizė, nes nafta yra pagrindinis valiutos įplaukų šaltinis. Originaliausią išeitį, kaip praturtinti Rusiją, ypač labiausiai nuskurdusius jos regionus, pasiūlė buvęs vienas kandidatų į Rusijos prezidentus Ivanas Rybkinas. Jis pateikė išties fantastišką pasiūlymą, kaip prikelti iš skurdo ir nuolatinių nepriteklių atskirus Rusijos regionus: atiduoti Kurilų salas oligarchui B.Berezovskiui, Sachaliną – V.Gusinskiui, Primorės kraštą – M.Chodorkovskiui. Pasak J.Rybkino, tegul šie milijardieriai parodo, ką gali ir sugeba bei atlygina Rusijos žmonėms padarytas skriaudas. Visa bėda ta, kad B.Berezovskis dabar gyvena Londone, V.Gusinskis – Izraelyje, o M.Chodorkovskis srebia „balandą“ kalėjime „Matroskaja tišina“. Tiesa, anot vieno Rusijos politikos apžvalgininkų Andrejaus Diatlovo, dar lieka kokiam nors oligarchui atiduoti Magadaną. Atiduoti ne nusiunčiant jį etapu kaip lagerininką, nes į Magadaną taip siųsdavo tūkstančius žmonių per visus sovietinius dešimtmečius. Tegu jis nuvyksta pats, be sargybos su šunimis...

© 2004 "XXI amžius"