Kas tiesia kilimą į praeitį?

Petras KATINAS

Pasaulio laikraščiuose vėl sumirgėjo Lietuvos vardas. Tiesa, apie mūsų valstybę dabar kalbama ir rašoma mažiau nei per prorusiško prezidento R.Pakso apkaltos skandalą ar vertinant antrojo Prezidento rinkimų rato rezultatus. Bet kaimyninės Rusijos laikraščiai ir informacinės agentūros vis dar analizuoja Lietuvos Prezidento rinkimų peripetijas. Tų publikacijų tonas ir vertinimai gana panašūs. Neslepiama nuoskaudos, kad rinkimų nelaimėjo K.Prunskienė. Štai kokį straipsnį paskelbė „Rosbalt.ru“ politikos komentatorius Aleksandras Lotockis. Straipsnis pavadintas „Lietuvą drasko klasinis konfliktas“. Numanote, kur sukama? Pasirodo, mūsų valstybėje jau vyksta „klasių kova“ – kiekvieno tikro bolševiko auksinė svajonė.

A.Lotockis rašo: „Akivaizdūs faktai rodo, kad į valdžią Lietuvoje vėl grįžo dešinieji, iš kurių Rusija negali laukti nieko gero. V.Adamkus – amerikiečių Antrojo pasaulinio karo periodo emigrantų statytinis. Jis aktyvus kovotojas prieš Lietuvos okupaciją per visą SSRS egzistavimo laikotarpį. Atitinkamas ir jo požiūris į okupacijos „kaltininką“ Rusiją. Meilės tikrai nebus. Tai jau visiškai aišku. Lietuvoje už V.Adamkų mūru stovi dešiniosios partijos. Visų pirma Tėvynės sąjunga – Lietuvos konservatoriai. Lietuvos dešinieji – tai provakariečiai, labai neigiamai žiūrintys į viską, kas vyksta Rytuose. Tai jie visomis išgalėmis stengėsi neleisti, kad „Mažeikių naftos“ perdirbimo įmonė atitektų rusų kapitalui. Tai jie, Lietuvos konservatoriai, priėmė įstatymą dėl žalos atlyginimo už sovietinės okupacijos metus. Šiais metais jų pavyzdžiu pasekė estai, o Vytautas Landsbergis pasiekė, kad Lietuvos Seimas priėmė dar vieną nutarimą, palaikantį estų reikalavimus.

Tai kas gi atvedė V.Adamkų į valdžią? Sprendžiant iš rinkimų rezultatų, už jį balsavo beveik visų didžiųjų Lietuvos miestų rinkėjai, o taip pat savo viltis su Vakarais siejantis ir gyvenimo SSRS nežinantis jaunimas. Lietuvos intelektualų elitas – irgi už amerikietį Prezidentą. Iš tiesų ką gi gali gauti Rusijoje, pavyzdžiui, universiteto profesorius? O Vakaruose jam atsiveria daug kelių: stažuotės, komandiruotės, paskaitos...

Lietuvos žiniasklaida irgi daugiausia palaikė V.Adamkų ir nuolat skelbė „kompromatą“ apie jo varžovę Kazimirą Prunskienę, kurią atvirai palaikė Rolandas Paksas. Ryškiausias to pavyzdys – žurnalistų tendencingumas Lietuvos nacionalinės televizijos laidose rinkimų naktį. Ne itin įtikinama V.Adamkaus pergalė – tik 5 proc. balsų – visiškai nereiškia, kad Lietuva nusisuko nuo Rusijos ir atsigręžė į Ameriką. Rinkimų rezultatai tiktai parodė, jog Lietuvos visuomenė susiskaldžiusi. Iš vienos pusės – V.Landsbergio ir V.Adamkaus vakariečių Lietuva, iš kitos – R.Pakso, K.Prunskienės ir kairiųjų bei neturtingųjų Lietuva. Todėl nurašyti tokios Lietuvos jokiu būdu negalima. (...) Lietuvoje akivaizdus pats ryškiausias klasinis konfliktas. Kai R.Paksui nebuvo leista dalyvauti rinkimuose, pusė Lietuvos gyventojų liko be savo klasinio gynėjo. Tačiau pasirodė K.Prunskienė, kuri vienintelė iš penkių užregistruotų kandidatų atvirai stojo į R.Pakso pusę, todėl „runkeliai“ masiškai balsavo už ją.

Laukia savo eilės naujoji jėga – rusų kilmės oligarchas Viktoras Uspaskich ir jo Darbo partija. Revanšas jau visai arti, ir jis gali tapti pritrenkiantis. Juk rudens rinkimai į Seimą – tai jau ne Prezidento. Juose išsispręs ne simbolinės, o realios valdžios klausimas. Pagaliau labai svarbus faktorius yra tai, kad paprasti Lietuvos žmonės nemėgsta amerikiečių. Tai jiems visiškai svetima ir kultūriškai tolima nacija. Iš JAV ateina negailestingas liberalizmas, o V.Adamkus aiškiai paskelbė savo programoje, jog kiekvienas žmogus turėtų pats pasirūpinti savimi, o visiems vargšams tegul teikia pagalbą labdaros organizacijos, bet ne valstybė. Tuo pat metu, didelei daliai Lietuvos visuomenės, rusai ir Rusija visiškai nebaisūs. Didžiausią pavojų jie mato valdančiame elite ir jo partijose su visu jų liberalizmu ir korumpuotumu, bet ne Rytų kaimynėje. Tai, kad Lietuvos žmonių nebaugina Rusija ir jos tariama grėsmė, neseniai stebėjosi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio sociologai. Taigi jokiu būdu negalima nusiminti ir tvirtinti, jog Lietuva nusisuko nuo Rusijos“.

Iš šios didelės citatos pakankamai aišku, į kokias politines jėgas ir žmones orientuojasi Maskva, neslepianti, kad jos taip trokštamas neokomunistinių ir prorusiškų jėgų revanšas jau ranka pasiekiamas. Tai ne tik R.Paksas, K.Prunskienė, bet svarbiausia – oligarchas V.Uspaskich, į kurį dedamos visos Kremliaus viltys.

Neseniai Didžiosios Britanijos ambasadoje Maskvoje įvyko rusų ir britų politikų, mokslininkų ir verslininkų konferencija, kurioje buvo aptariami tolesnio Rusijos vystymosi, jos santykių su ES ir kaimynais klausimai. Joje Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungos vicepirmininkas Igoris Jurgensas pareiškė: „Rusija pasirengusi spartinti integracinius procesus buvusioje SSRS, nepaisant to, kad ir kiek jai tai kainuotų. Dargi pakenkdama sau. Aišku, tai galima vertinti kaip imperinio mąstymo palikimą. Tačiau kitos išeities nėra“. Šiuos žodžius rusiška auditorija sutiko plojimais, o britai kraipė galvomis. Kitas Kremliaus strategiją formuojantis politologas Nacionalinės valstybinės tarptautinių reikalų tarybos pirmininkas ir Politinių tyrimų instituto direktorius Sergejus Markovas pareiškė, kad Rusija, skirtingai nuo Lenkijos, Čekijos, Latvijos, Lietuvos ir Estijos, dargi Ukrainos, kurios atiduoda savo suverenitetą Europos Sąjungai ir NATO, negali panašiai elgtis. „Kas gali pagalvoti, jog Rusija, kuri 750 metų buvo nepriklausoma valstybe, o pastaruosius 250 metų – didžiąja pasaulio valstybe, dabar atsisakys nuo to?“ – patetiškai klausė S.Markovas.

Jis taip pat suniekino išsiplėtusio NATO galimybes, kuri, pasak jo, tapo visiškai neįgali organizacija ir nesugebės priimti jokių ryžtingų sprendimų ar veiksmų, nes 25 NATO nariai turi veto teisę. Todėl S.Markovas pataria Kremliui nesibaiminti. Įdomūs šio veikėjo samprotavimai apie Baltijos valstybes. Esą jose dar labai gajos antirusiškos nuotaikos, bet S.Markovas tikisi, „kad šių šalių liaudis labai greitai atves į valdžią tikrus demokratiškus politikus“. Kitaip tariant – prorisiškus. „Aš nekalbu apie Lietuvą: Lietuva – tikrai demokratinė valstybė. O štai Latvija ir Estija neįvykdė nemažai demokratinių reikalavimų, konkrečiai, dėl rusų teisių. (...) Rusų kalba turi būti pripažinta ne tik valstybine Latvijos ir Estijos, bet ir ES kalba. Niekada rusai, kurie sudaro 85 proc. Rusijos Federacijos gyventojų, nesutiks, jog kažkas pasaulyje būtų laikomas antros rūšies žmogumi vien todėl, kad jis rusas“, – sakė S.Markovas. Toliau šis Kremliaus strategas dėsto, jog Rusijai visai nėra reikalo tapti ES nare. Pasak jo, dabartinė išsiplėtusi ES – tai tarsi iš atskirų skiaučių susiūta antklodė, o Rusija jau prieš 300 metų tapo Europos Sąjunga, pasiekusi nepalyginti daugiau integracijos procesuose nei dabartinė ES...

Nepaisant tokio bravūriškumo, Maskva, be abejonės, siekia ir sieks daryti maksimalią įtaką ES viduje – ne tik ES vadovybėje, bet ir Europarlamente, kurio naujai išrinktos sudėties pirmasis posėdis įvyko vakar – liepos 20 dieną. Čia Maskvai atsiveria tikrai neblogos perspektyvos, nes į Europos Parlamentą pakliuvo gana nemažai ne tik vadinamųjų euroskeptikų, bet ir prorusiškų veikėjų. Vien Latvijos europarlamentarė aktyvi Latvijos nepriklausomybės priešininkė Tatjana Ždanok, kurianti Rusų partiją Europarlamente, daug ką reiškia. Ji jau pasigyrė, kad ją palaiko dalis Vokietijos socialdemokratų, airių grupė, po kelis lenkų, lietuvių ir portugalų parlamentarus bei vienas graikas. Tarp tos 27-ių parlamentarų grupės – ir Lietuvos paksininkų partijos atstovas R.Pavilionis. Ši grupuotė, pasivadinusi „Aljansas už tautų Europą“, nesako, kad ji yra Maskvos „penktoji kolona“, o reklamuojasi kaip buvusio prezidento Šarlio de Golio idėjų tęsėja (!). Prie šios grupuotės buvo priverstas prisijungti ir K.Prunskienės partijos atstovas G.Didžiokas, bandęs įsiskverbti į didžiausią dešiniąją Europos Parlamento Liaudies frakciją. Tam prieštaravo didelį autoritetą Europarlamente turintis Tėvynės sąjungos atstovas prof. V.Landsbergis, atvirai atskleidęs, kas yra ta K.Prunskienės vadovaujama Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga, kurios parlamentinėje frakcijoje yra tokie veikėjai kaip V.Šustauskas ir J.Veselka. K.Prunskienė smarkiai supyko dėl to, jog prof. V.Landsbergis šią partiją pavadino radikalia bei kolchozininkų ir panašių veikėjų grupuote. Aišku, šioje grupuotėje „kolchozininkų“ politiką vykdo ne konkretūs buvę kolchozų pirmininkai, o tos epochos dvasios prisisėmę ir jos atsižadėti nesugebantys pseudopolitikai. Dabar V.Uspaskich deleguota europarlamentarė O.Juknevičienė ir jos partijos vadas irgi kaltina visus, pirmiausia prof. V.Landsbergį ir liberalcentristų parlamentarą E.Gentvilą, kad jie nesirūpina Lietuvos interesais Briuselyje. Na, o K.Prunskienė tradiciškai žada iškelti bylą V.Landsbergiui „už smeižtą“ prieš jos partiją.

O čia dar pačiu laiku kilo, tiksliau pasakius, buvo specialiai sukeltas korupcinis skandalas Lietuvos Seime. Kad jis sukeltas siekiant sukompromituoti vadinamąsias tradicines Lietuvos partijas, aišku jau vien todėl, kad prokurorai ir STT „pinkertonai“ pateikė trims parlamentarams kaltinimus paėmus iš esmės juokingai mažas tikrų ar tariamų kyšių sumas. Juk kai kas iš LDDP elito vien prichvatizacijos procese įsidėjo sau į kišenes milijonines sumas, o ne kokias dešimtis tūkstančių litų. Gal jau pamiršome „ponus 5 ir 10 procentų“? Tačiau keisčiausia, kad raudoną kilimą į Vyriausybės rūmus tiesia ne tik Rusijos specialiųjų tarnybų agentai, bet ir valdantieji socialdemokratai. Tik taip galima suprasti, kai valdančioji partija, priimdama sprendimą neleisti patraukti korupcija įtariamų trijų parlamentarų baudžiamojon atsakomybėn, faktiškai smogė skaudžiausią smūgį visoms tradicinėms partijoms, o svarbiausia, padarė didelę politinę ir moralinę žalą valstybei. Pačiam pretendentui į valdžią V.Uspaskich net piršto nepajudinus. Nors tuo galima ir suabejoti, žinant, kad tokie dalykai daromi be didelės reklamos. Politologas V.Radžvilas apie šį skandalą sakė, jog buvo padaryta šiurkšti politinė klaida, kurios kaina valstybei gali būti milžiniška. Pasak politologo, taip griaunant Seimo autoritetą tiesiamas kelias į valdžią populistinėms, antidemokratiškoms ir antivakarietiškoms politinėms jėgoms. „Iki galo neaišku, ar ši sveiku protu nesuvokiama klaida rodo tik Seimo narių profesinės kompetencijos stoką, ar tai, kad socialdemokratams ir liberalcentristams nesvarbu, kas valdys šalį po Seimo rinkimų, nes jie sąmoningai įgyvendina planą, už kurį tikisi atlygio iš būsimųjų rinkimų laimėtojo“, - teigė doc. V.Radžvilas.

Beveik taip pat mano ir įtakingas Lenkijos laikraštis „Gazeta Wyborcza“, pabrėždamas, kad šis korupcijos skandalas Lietuvos Seime neišvengiamai turės įtakos rudenį vyksiančių Seimo rinkimų rezultatams, o naudingiausias jis bus populistinei ruso V.Uspaskich Darbo partijai. Apskritai kaimyninėje Lenkijoje labai įdėmiai žvelgiama į neramius įvykius Lietuvoje. Pradedant aukščiausia valdžia, baigiant plačiąja visuomene. Šiomis dienomis teko bendrauti su keliais lenkų turistais iš Krokuvos. Jie, neslėpdami nuostabos, klausė, ar tikrai jau šį rudenį Lietuvą valdys rusas. Nors ir labai nenoromis, teko pripažinti tokią galimybę. Juk lenkai skaito savo laikraščius ir žiūri televiziją, todėl nebuvo prasmės slėpti tai nuo mūsų svečių. Vis tiek mokytojai iš istorinės Krokuvos, labai gerbiantys ir mylintys paminklą Krokuvos centre, kuriame įamžintas ir Vytautas Didysis, negalėjo atsistebėti tokia perspektyva, kaip gali atsitikti toks dalykas, kai, vos išsilaisvinę iš Rusijos okupacijos, vėl užsidėsime rusiškus pavalkus.

Tiesa, kai kurios Maskvos žiniasklaidos priemonės bando raminti lietuvius, kad nieko bloga neatsitiktų, jeigu rusas oligarchas taptų Lietuvos Premjeru. Štai „Vremia novostej“ rašo, kad V.Uspaskich nėra „nei Maskvos, nei „Gazprom“ranka, nes jo žmona – lietuvė, pats kalba lietuviškai, o jo Darbo partija nėra „proletarinė“, bet greičiau apsukrių verslininkų grupuotė, ir pažymi, jog vienu iš V.Uspaskich partijos lyderių yra Vakarų Lietuvos finansų ir pramonės korporacijos vadovas Antanas Bosas. „Vremia novostej“ dargi teigia, kad V.Uspaskich reklamuoja save kaip dešiniųjų pažiūrų politiką. Tačiau primenama, jog Lietuvos dešinieji paskelbė „mirtiną karą“ ir prisiekė niekada neturėti su juo jokių reikalų. Šis „Vremia novostej“ komentatorius neslepia pasitenkinimo, kad V. Uspaskich prieš Lietuvos Prezidento rinkimus vedė ilgas derybas su V.Adamkumi, ir cituoja oligarcho pareiškimą Darbo partijos suvažiavime, jog jis, tapęs Lietuvos Premjeru, neblogai sutars su Prezidentu. Tik kam nuo to lengviau?

© 2004 "XXI amžius"