Kernavė - pasaulio
kultūros paveldo sąraše

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Archeologijos profesorius daktaras Aleksas Luchtanas Kernavėje

Kernavės valstybinio kultūrinio rezervato direktorius Saulius Vadišis skelbia šventės pradžią Autoriaus nuotraukos

Viduramžių kariai iš Lenkijos

Kernavės XIV amžiaus gyvenvietės maketas

Rytų Kinijos Sužou mieste birželio 28 - liepos 7 dienomis vykusioje 28-oje UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje nuspręsta į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtraukti Kernavės (Širvintų r.) archeologinę vietovę. Seniai žinojome apie turiningą Kernavės istorinę praeitį, tačiau tik 1968 metų gegužę, kuomet melioratoriai, kasdami trasą, aptiko Aukuro piliakalnio prieigose senosios XIV amžiaus pirtelės pamatinį medinių rąstų vainiką, tapo akivaizdu - pagaliau užčiuoptas viduramžių Kernavės miesto archeologinis „siūlo“ galas. Spaudoje pasipylė straipsniai antraštėmis: „Surasta Lietuvos Pompėja“, „Žilagalvė Kernavė - Lietuvos Troja“, „Kernavė - archeologijos Meka“ ir t.t. Susirūpinta šios unikalios vietovės išsaugojimu. Buvo nutraukta žemės ūkio veikla 18-22 ha teritorijoje Pajautos slėnyje. (O juk buvo sėjami ir auginami rugiai. Surištų rugių pėdai stovėjo gubomis. Šių eilučių autoriui savo akimis teko matyti šį reginį 1954-1965 metais...).

Dabar, kai Kernavė tampa viena žymiausių archeologijos vietovių pasaulyje, ją pradės lankyti viso pasaulio turizmo entuziastai, mokslininkai, kurie norės pamatyti žilagalvę Lietuvos sostinę. Liepos 4-6 dienomis jau šeštus metus vykstančias „Gyvosios archeologijos dienas“ Kernavėje, o tuo pačiu ir į Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos šventę „XXI amžiaus“ korespondentas atvyko jau pirmąją šios šventės dieną.

„Gyvosios archeologijos dienų“ šventės šurmulyje suradau Vilniaus universiteto profesorių, archeologijos mokslų daktarą, jau 25 metus dirbantį Kernavės archeologijos draustinyje, mokslinių kasinėjimų vadovą Aleksą Luchtaną. Mokslininkas, pasipuošęs egzotišku XII - XIV amžių lietuvių drabužiu, sutiko atsakyti į korespondento klausimus.

Prieš porą savaičių Lietuvą pasiekė džiugi žinia: Kernavės kultūrinis rezervatas įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Profesoriau, papasakokite išsamiau apie Kernavę.

Visi labai nudžiugome išgirdę šią žinią. Tai didelis visų Lietuvos mokslininkų, istorikų, archeologų veiklos įvertinimas. Tikėsimės žymiai didesnio Lietuvos valdžios vyrų dėmesio Kernavei. Neginčijama, kad Kernavė XIII amžiuje buvo vienas reikšmingesnių Lietuvos valstybės formavimosi centrų. Čia, gynybinių piliakalnių papėdėje, XII - XIV amžiais išauga viduramžių miestas, turėjęs apie tris keturis tūkstančius gyventojų. Miestas su gatvėmis ir namais, su nagingų amatininkų dirbtuvėmis. Dar 1279 metais, aprašant nesėkmingą kalavijuočių žygį į kunigaikščio Traidenio žemę, Kernavė paminima eiliuotoje Livonijos bei Hermano Vartbergės kronikose. Paskutinis židinys Pajautos slėnyje užgeso 1390 metais po galingo kryžiuočių antpuolio. Deja, sudegusių pilių jau niekas neatstatė. Nuo XV amžiaus gyventojai palieka Pajautos slėnį ir kuriasi už piliakalnio esančioje viršutinėje terasoje...

Esate sakęs, kad tokios pilys kaip Kernavė mūsų valstybės aušroje apgynė mūsų kalbą, kultūrą. Jau 25 metus darbuojatės šiame archeologiniame draustinyje. Aptikote daug įdomių radinių ir visą tą laikotarpį teigėte, jog aptikta, ištyrinėta tik vienas procentas visos teritorijos.

Žinoma, darbų čia liko dar labai daug, nesuklysiu sakydamas, kad keliems šimtmečiams, o gal ir daugiau. Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus - rezervatas, įkurtas 1989 metais. Tai unikalus archeologijos, istorijos ir gamtos paminklų kompleksas, apimantis 196,2 ha teritoriją: Pajautos slėnį, penkis piliakalnius ir dalį Neries viršutinės terasos, esančios dabartiniame miestelyje ir jo prieigose. Rezervate šiuo metu yra 36 archeologijos, istorijos ir kultūros paminklai. Šioje zonoje draudžiama ūkinė veikla, galinti padaryti žalą archeologijos, istorijos ir kultūros paminklams bei pažeidžianti gamtinius procesus. Vienas išraiškingiausių rezervato akcentų - piliakalniai. Lietuva - piliakalnių kraštas, jų priskaičiuojama iki kelių tūkstančių, tačiau niekur nerasime šalia vienas kito dunksančių penkių piliakalnių. Tai nepakartojamas gamtos (pasitraukusio ledyno) ir žmogaus veiklos palikimas.

Seniausias piliakalnis - centrinis, nupjauto kūgio formos Aukuro kalnas apgyventas I tūkstantmetyje prieš Kristų. Jau XIII - XIV amžiais visi penki piliakalniai, sutvirtinti pylimais ir gynybiniais įtvirtinimais, sudarė vieningą gynybinį kompleksą. Kernavės miesto kvartalai išsidėstė piliakalnių papėdėje - Pajautos slėnyje. Daugelio metų archeologinių tyrinėjimų duomenys sudaro galimybę rekonstruoti viduramžių Kernavę. Jos „širdis“ buvo Aukuro piliakalnis. Pilis turėjo galingus įtvirtinimus, tad čia buvo įsikūręs didysis kunigaikštis. Prabangos dalykų gausa irgi rodo čia buvus didžiojo kunigaikščio rezidenciją. Pilies kalno radiniai kalba ką kita. Aiškiai būta amatininkų apgyvento papilio. Grynai gynybinio pobūdžio buvo Mindaugo „sosto“ piliakalnis. Matyt, jis naudotas kaip slėptuvė, gynybinis forpostas, saugojęs centrinį Aukuro kalną. Tikėtina, kad čia gyveno kunigaikščio įgulos kariai. Lizdeikos piliakalnis kol kas nekasinėtas. Manoma, kad jis atliko tokią pačią funkciją kaip ir Mindaugo „sosto“ piliakalnis. Bene daugiausia klausimų kelia penktojo Kernavės piliakalnio - Žvalgakalnio funkcinė reikšmė. Žvalgomųjų tyrinėjimų metu čia rasta tik keletas šukių. Jokių įtvirtinimų ar pastatų jame nebuvo. Gali būti, kad tai yra nebaigtas statyti gynybinis piliakalnis. Už 100 metrų į šiaurę nuo jo yra to paties laikotarpio tyrinėtas kapinynas. Daug laiko sugaišome, kol jį suradome. Nedidelis atstumas tarp paminklų rodo, kad Žvalgakalnis galėjo būti ir apeiginė kulto vieta.

Atlikti stacionarūs bei žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai Kernavės viduramžių paminklų komplekse leidžia apibrėžti to meto miesto ribas. Žemutinis miestas Pajautos slėnyje buvo ne mažesnis nei vienuolikos hektarų ploto, o dar per 1,5 ha užėmė amatininkų pastatai Pilies kalne. Apytikriai buvo apgyvendintas trylikos hektarų plotas ( žinoma, be keturių piliakalnių). Tyrinėta kauladirbio sodyba slėnyje siekė arti 1000 m. Iš viso šiame plote galėjo būti iki 135 sodybų.

Kernavės lankymą labai pagyvino prieš šešerius metus surengta pirmoji paroda „Gyvosios archeologijos dienos“. Nuo tada ir prasidėjo didžiulis žmonių antplūdis į senąją Lietuvos sostinę. Sakykite, kokia dabar prognozuojama ateitis Lietuvos archeologijos Mekai?

Archeologija mums dovanoja stebuklą - grąžina į tolimą praeitį, į mūsų civilizacijos ištakas, leidžia prisiliesti prie to, ką lietė protėvių rankos prieš šimtus ar tūkstančius metų. Gyvoji archeologija - praeities atkūrimas mūsų sukauptų žinių pagrindu. Kernavė - Lietuvos valstybingumo lopšys, tad šią šventę skiriame Mindaugo karūnavimo dienai - Valstybės dienai. Šiemet pasikvietėme daug svečių - iš Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, Vokietijos. Visi, kurie nori, gali patys atsiskelti titnago skeltę, nužiesti puodą, nusikalti monetą, iššauti strėlę iš lanko, pagaliau išsimaudyti kubile. Svečiai galėjo pasijusti viduramžių gyventojais. Daugiausia žiūrovų sutraukė viduramžių karių kovos. Aptvertoje aikštelėje, negailėdami jėgų, vienas kitą kardais ir kirviais pliekė baltarusių karybos klubo „Kniažy guf“ nariai, lenkų „Jantar“ ir lietuvių klubo „Varingis“ kariai. Trisdešimt septyniose palapinėse įsikūrė meistrai, dauguma jų profesoriai, dėstytojai, susibūrę į Lietuvos eksperimentinės archeologijos klubą „Pajauta“, o taip pat užsienio svečiai demonstravo įvairius amatus. Šio festivalio rengėjai pasikvietė vokiečių neofolkloro grupę „Fidelius“, koncertavusią daugelyje Europos valstybių. Esame labai patenkinti svečių gausa, o taip pat dideliu žiūrovų susidomėjimu. Ateitį matome tikrai džiugią, daug žadančią. Apsilankius Kernavėje vieną kartą, norisi čionai ir vėl sugrįžti. Virš šimtamečių ąžuolų, didingų piliakalnių, pilkapių ir kapinynų, virš legendinio Pajautos slėnio sklando mūsų protėvių dvasia, kviečianti mus ateiti prie savo valstybės ištakų pasisemti stiprybės rytdienos darbams.

Ačiū už išsamų pasakojimą. Geros kloties ateities darbuose.

* * *

Dabartinis Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direktorius Saulius Vadišis tikrai patenkintas, nes aiškiai mato ateities gaires. Pamokos Lenkijoje, analogiškame Biskupino renginyje, išėjo į naudą. Sužadino mūsų piliečių domėjimąsi istorija, archeologija. Laukiama išskirtinio užsienio turistų dėmesio.

Kernavės seniūnas Virginijus URBONAS (pareigas eina nuo 2001 metų pavasario) pasakoja: Kernavės seniūnijoje gyvena 490 žmonių. Šiais metais gimė keturi vaikai, mirė trylika gyventojų. Daugiavaikių šeimų trylika, o neįgaliųjų esama net keturiasdešimt keturiose. Pati Kernavė turi 320 gyventojų. Seniausi jos gyventojai - Monika Bieliauskienė, Janina Ivanauskienė jau atšventė 92-uosius gimtadienius. Auksines vestuves atšoko 90 metų Antanas Borusevičius su žmona Ona. Pasak seniūno, Kernavė ir jos apylinkės tuštėja: miršta arba išsikelia kitur gyventi senbuviai, daugėja atvykstančiųjų. Manoma, kad ateityje Kernavė taps turtingesnių žmonių „miegamuoju“ rajonu.

Kasmet mieste atsiranda kas nors nauja. Pernai spalio pabaigoje Kernavėje buvo pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Jį sukūrė Lietuvos dailės akademijos profesorius Antanas Kmieliauskas. Fundatorius - Kernavės klebonas monsinjoras Česlovas Krivaitis. Skulptūra pastatyta klebonijos sode, o ne pirmosios Kernavės bažnyčios šventoriuje, kaip to norėjo parapijos tikinčiųjų komitetas.

Seniūnija aktyviai dalyvauja miesto plėtros ir ateities vizijos kūrimo darbe. Šiuo metu vyksta Kernavės bendrojo plano ir kitų projektų analizė, bendradarbiaujama su mokslininkais. Pamažu miestelis keičiasi. Atliekami vandentiekio rekonstrukcijos darbai, montuojami vandens valymo įrenginiai (mat vandenyje per daug geležies), pastatytas labai modernus viešasis tualetas, išasfaltuota Traidenio gatvė, tvarkomi keliai, praplėsta automobilių stovėjimo aikštelė prie „Pajautos“ parduotuvės, įrengtas Kriveikiškio (seniausios Kernavėje) gatvės pagrindinės dalies apšvietimas, sutvarkytas kelias į Kunigiškių kaimą, remontuojamas ir į Pakalniškes, kur įsikūrusi Jauniaus ir Kristinos Ranonių keramikos bei meno kūrinių galerija (1,5 km nuo Kernavės).

Seniūnija ir bendruomenė pernai ir šiemet organizavo gyventojams verslo bei paslaugų, kaimo turizmo organizavimo, darbo kompiuteriu kursus, įvairius seminarus. Seniūnas sako, kad „Kernavės priėmimas į UNESCO pasaulio kultūros sąrašą sudaro galimybę plėsti turizmą, jau svarstoma galimybė statyti motelius (viešbučius) turistams. Atsiras daug naujų darbo vietų“.

Kernavė turi visas galimybes klestėti ir skelbti pasauliui apie senovės lietuvių sukurtą valstybę.

© 2004 "XXI amžius"