Kas atiduoda „Mažeikių naftą“?

A. M. Brazauskas dėl „Mažeikių naftos“ pradėjo jausti atsakomybę. Surinkus į eilę įvairius gana lengvabūdiškus Premjero ir ūkio ministro pasakymus, kad puolimas prieš „Jukos“ niekuo negresia mūsų įmonei ir Lietuvos savarankiškumui, dabar kam nors jau būtų nepatogu. Toks pats ir amžinasis pasiryžimas, jei reikės, važiuoti į Maskvą ir derėtis su Rusijos valdžia. Dėl ko derėtis? Ką tu dar turi? O jei net nekvies į tą Maskvą, tiesiog pasakys, kaip nuo šiol turi būti, ir viskas?

Tada ir piliečiai pro visus politinių teismų spektaklius pradės suprasti paprastas tiesas: nebūtum atidavęs akcijų daugumos ir pirmumo teisės atpirkti tą „Williams“ parduotą trečdalį, nebūtų reikėję dabar blaškytis ir galų gale vos vos nedrąsiai klausinėti: ar parduotumėt mums atgal 10 procentų? Klausimas kiltų tik dėl kainos, kuri antai buvo pakilus įmonei pelningai dirbant, o dabar krenta. Derantis ne dėl kažkokių mitinių „milijardų“, o dėl tų išlaikytų – jei būtų buvusios išlaikytos 60 procentų - akcijų vertės, taigi dėl teisių ginti savo turtą, kad jo vertė nebūtų dirbtinai žlugdoma. Galų gale, ir dėl atperkamų 10 procentų (jeigu jau neatsargiai paleidai kontrolinį paketą), ir dėl tolesnės perspektyvos būtų prasminga bendrauti su kitomis pasaulinėmis kompanijomis iš savininko, o ne bejėgio prašinėtojo pozicijų.

Štai kur tikrieji Lietuvos teisių atidavimai, ir nežinia už kiek ir kodėl.

Rusijos valdžia triuškina „Jukos“ ir darys tai iki galo. Čia tau ne paprastas reketas, nelyginant prieš kokį ten „Šiaulių plentą“ – atiduok akcijas arba bus blogai! Prezidentas domisi! M. Chodorkovskis jau atiduoda savo akcijas, tik prašo nors negriauti jo sukurto didžiulio verslo – tegul lieka, tegul dirba. Ne, broliuk, naikinsim iki galo, kad būtų pamoka visiems kitiems. Jokių politikų, ponai oligarchai, jokių opozicijų ir laisvų spaudų, ir bus tvarkingai atiduodamos duoklės!

Pasaulinės organizacijos (OCDE) jau mato pasirinktinį ir valdomą Rusijos teisingumą. Pasirinktinį – nes už panašius B. Jelcino laikų dalykus puolama tik viena neįtikusi kompanija. Valdomas teisingumas – tai teisėtvarkos spektaklis, kurį vis dar tiražuoja lyg nesuprasdami pasaulio laikraščiai: matote, prezidentas V. Putinas nenorėtų „Jukos“ bankroto; bet, matote, prokuratūra ir teismai jam nepavaldūs, tiesiog visi dirba savo darbą, o prezidentas Putinas tik skėsčioja rankomis...

Greit skėsčiosime rankomis ir Lietuvoje, nes atrankinį ir valdomą teisingumą jau matėme, kai „visiškai nepriklausoma“ (nuo Putino ar dar kieno nors) Lietuvos teisėtvarka smogė prieš pat Lietuvos Prezidento rinkimus ne visoms, bet kai kurioms klystančioms partijoms, ir nė kelių dienų nebuvo galima palaukti. Tai Rusija pačioje Lietuvoje – jau dabar – ir kitaip nepasakysi. Tokie patys laukiniai papročiai. Toks, deja, ir atrankinis teismas prieš tris buvusios konservatorių ir krikščionių demokratų Vyriausybės pareigūnus, kai dar aukštesni ir tikrą žalą padarę R. Paksas su dviem draugais vaikšto sausi. M. Chodorkovskio byla jau matoma pasaulyje kaip politinis procesas, o kuo skiriasi procesas Lietuvoje? Atrankinis, politinis, ir dar, brangūs Lietuvos žmonės, rinkimų procesas. Išdėstytas rudeniui, nejau dar neaišku?

Kai rinksime, kaip numatyta, Lietuvos Dūmą.

Visa nelaimė, kad Lietuvos viršininkai, apakę nuo vidaus politinių kovų ir kai kurių savo pastarųjų rinkimų nesėkmių, ėmė pamiršti, jog vairuoja valstybės laivą. O net ir pajutę vis dėlto kažkurią atsakomybę – nes šio teisių atidavimo, pasirašant 2002 m. sutartį, nesuversi jokiems konservatoriams, - taigi kad ir pajutę atsakomybę, kad ir susibėgdami pasitarti, vis dar nieko nedaro, ypač tarptautinėse plotmėse. Dėl 40 procentų koncerno vertės ir darbininkų likimo Mažeikiuose turėtų būti kovojama. Antai dėl „Mažeikių naftos“ darbininkų prieš penkerius metus nelemtieji konservatoriai buvo pasirūpinę pirmiausia ir juos apsaugoję nuo nedarbo ir kitokių skriaudų. O dabar tyli ir buvusi „Darbo demokratijos“ partija, ir nauja tiktai „Darbo“, jau be tos demokratijos. Tik tuščių žodžių po senovei be skaičiaus: rūpinsimės, ginsime, sieksime. Visa tai bus kada nors vėliau, po tūkstančio dienų, nes dabar – nusišvilpti.

Tiesa, Vyriausybė sakosi turinti labai labai slaptą planą. Jei tikrai turėtų, ir dar slaptą, visi laikraščiai būtų jau parašę.

Vytautas Landsbergis

© 2004 "XXI amžius"