Mažoji Rusija, ir kaip vaduotis

Gražina TRIMAKAITĖ

Laukiame Seimo rinkimų, ir tikrai su nerimu.„Veide“ (Nr. 28) Vytauto Radžvilo straipsnyje „Sugrįžtančios vergijos šmėkla“ apie šį nerimą pasakyta taip: Iš esmės pavojus yra tik vienas: Į Vakarų pasaulį šiaip ne taip prasibrovusią Lietuvą norima paversti mažąja Rusija, esančia šio pasaulio pakraštyje. Štai konkrečiai matomos grėsmės : (…) nelaisvų žmonių – baudžiauninkų ir vergų šalimi nori paversti Lietuvą p. V. Uspaskichas su savo govėda. Įsivaizduoti tokios Lietuvos modelį ar paveikslą nesunku. (…) jis gyvena ne kažkur toli vaizduotėje, o yra čia pat ir norint jį lengva pamatyti savo akimis. Tai yra Kėdainiai. Tokiais Kėdainiais norima paversti visą Lietuvą (…).

Tokia yra V. Radžvilo nuomonė, kuriai ir pataisos galimos. Baudžiauninkų – vergų šalies nori ne V.Uspaskich, bet Lietuvos žmonės. Be jų noro, bent šiuo atveju, veiksmas nepavyktų. O ir vergija negrįžta, nes dar nebuvo išėjusi. Jei tik ji iš kur nors pasitraukia, niekas jos atgal laisvai nesusigrąžina, tik prievarta. Lietuvoje dar daug žmonių, niekada neatsisakiusių vergijos. Kurie atsisakė arba niekad ir nebuvo jos priėmę, tie yra amžiais laisvi. Juos galima fiziškai sunaikinti, bet jie ir miršta laisvi. Tokių žmonių Lietuvoje yra. Problema yra ne V.Uspaskich. Problema yra Lietuvos žmonės, kurie nesugebėjo, gavę galimybę, pasidaryti laisvi. Bandome kreiptis į savo nelaisvuosius brolius, o jeigu neišgirs – sau ir visiems jie tikrai užmes ar pasunkins vergijos grandines. Fiziškai sunaikins. Mirsime laisvi, o kas atsitiks laisvei? Jos ir vėl kažkas ieškos, kažkas suras, bet ir mes nenorime mirti: dar turime galimybę ir norime būti ieškotojai. Žvilgsnis į ateitį yra ir V. Radžvilo straipsnyje: šioks toks patarimas, ką reikėtų daryti: (…) užuot demonizavus p. V. Uspaskichą, derėtų pamąstyti, kaip nuvyti šalin mūsų šalies žmonėms jo nešamos ir tyliai sugrįžtančios vergijos šmėklą.

V.Radžvilo patarimas skiriamas ir jam pačiam, nes ir jis demonizuoja. Turėtų būti ne jo nešama, bet per jį nešama, nešama juo pasinaudojant, nes tikrai ne jis yra nešėjas. Vergija turi daugybę vardų: mums jau yra žinomi R.Paksas, K.Prunskienė, J.Veselka, Uspaskich, Putinas ar Žirinovskis. Vardų vardai, nors paties nešėjo nematome, bet mūsų žmonėms nereikia būti palaikytojams ir nešėjams. Nelaisvieji mūsų broliai yra matomi nešėjai. Ieškome priemonių, kaip į juos kreiptis ir kaip būti išgirstiems.

Dabar tai pasunkėjo. STT sukeltas skandalas, kuriam nejučia atitariame. Ne koks STT, o patys kartojame, kad žlugo kažkokios tradicinės partijos. Nei jų buvo, nei jos žlugo. Buvo grupės žmonių, pasiėmusių tradicinių partijų pavadinimus. Patys neseniai šnekėjome, taip pat kalbėjo ir V.Radžvilas, kad tikrų tradicinių partijų Lietuvoje nėra. Jų nėra, o jos žlugo – kaip tas galėtų įvykti? Žlugti galėtų tik tai, kas buvo. O struktūros, grupės žmonių, kurios galėtų partijomis virsti – jos tebėra, jos ir toliau gali darytis tuo, kuo skelbiasi norinčios būti. Net ir idėjų jos turi, nors kažkieno paraginti politologai šaukia vienas per kitą: Kai įstojome į NATO ir ES, partijoms neliko idėjų! Ir kaip sykis „idėjų neliko“ tradicinėms partijoms, kurių, čia pat sakoma, Lietuvoje nėra.

Skandalas STT sukeltas, o ne išaiškintas, nes aiškinamasi pasirinktinai. Apie tai irgi rašoma „Veide“, Audriaus Bačiulio straipsnyje „Politinis charakiris“, taip aprašinėjant partijų finansavimo reikalus: Darbo partijos rinkimų kampanija tik plečiasi, finansų tam akivaizdžiai nestokojama. Iš kur tos lėšos, niekas net neklausia,- Uspaskichas seniai turi multimilijonieriaus su neišsenkančia nuosava kasa įvaizdį. Patikrinti, ar taip yra iš tiesų, ar po nuosavų milijonų priedanga rinkimams nenaudojami finansai iš kitų šaltinių, STT kažkodėl nesiryžta. Kaip nesiryžta tikrinti kitų populistų – Rolando Pakso ir jo bendrų antradienį triukšmingai, su koncertais ir fejerverkais startavusios rinkimų kampanijos finansavimo šaltinių.

Tai Rusijos požymis, atmenamas dar iš sovietinės okupacijos laikų, kai visi arba beveik visi vos ne priverstinai buvo prasižengę – sąlygos tam sudarytos – ir taip gaunamas visų paklusnumas, nes visiems yra ko bijoti. Sovietų okupacijos metais ši padėtis buvo sukuriama taip: beveik visų inteligentiškų profesijų žmonėms buvo keliami neįgyvendinami reikalavimai; nepastebimas būdavo nevykdymas nerealių reikalavimų, bet jeigu koks reikalas ar neįtikimas, visada būdavo galima rasti neatliktų darbų ir dėl jų prikibti – taip palaikyta baimė ir netikrumas. Keičiant santvarką ir vykdant privatizaciją, daug kam leista įgyti ir dauginti turtus nesąžiningais keliais, o dabar pasirenkama, iš ko juos atiminėti, kurie režimui atrodo nenaudingi ar neklusnūs. Gusinskis, Berezovskis, Chodarkovskis… nors nesąžiningumo prasme nei jie blogiausi, nei jie vieninteliai, gal net padoriausi, bet duodamas ženklas visiems, kas gali atsitikti, nepaklusus režimui, kuris vargu ar sąžiningumo reikalauja – greičiau nesąžiningumo, bet režimo labui.

Ir štai panašūs įvykiai vyksta Lietuvoje. Leidimai, sąlygų sudarymas nesąžiningumui; gali būti, kad net prievarta ta kryptimi jau buvo, o dabar pradedami pasirinktiniai persekiojimai. „Rubicon“, kuri vargu ar yra blogiausia, ir Seimo nariai parinkti, ir laikas taip pat nutaikytas tik dešiniesiems pralaimėti. Nes socialdemokratai jau pralaimėjo. Liberalai niekada nebuvo dešinieji, ir su savo laisvumu jie bet kurioje pakraipoje tinka. Siekiama konservatorių pralaimėjimo, kurie dar yra dešinieji ir ne bet kokia kryptimi dar gali pakrypti. Kaip Rusijos priemonės pasiseks, ir ar visai jau Rusija yra Lietuvoje?

Klausome V.Radžvilo patarimų nedemonizuoti, bet protingai veikti. Pasunkėjo sąlygos kreiptis į vergaujančius brolius – jie ir ligšiol mus vagimis be jokio pagrindo vadino, o dabar dar padrąsės, nors menką pagrindą įgiję. Anksčiau galėjome sakyti, kad nėra tarp mūsų nesąžiningumo; dabar sakysime – mus atmetę, išsirinksite dar mažiau sąžiningus, ir rasime tiems žodžiams pagrindimą, o gal paliksime tik prielaidą, kuri bus visai įtikima. Būtinai priminsime, kad nesąžiningumas toleruojamas ir net gerbiamas, kai jo mastai pakankamai dideli, o mūsų atveju visas paramas reikia imti tik iš Rusijos, nes ten nesiekia STT nei prokuratūra. Nei dideli mastai, nei svetimos valstybės jų nedomina, todėl yra praktiškas patarimas, kad tik su jomis - svetimomis valstybėmis - bendradarbiaujant galima telkti finansus.

Taip galėsime, bandysime sakyti, jeigu patikės mūsų vergaujantys broliai ir, nepaisant mulkinimų ir klaidinimų, pamažu brausis iš vergų grandinių. Taip sakysime broliams, o politologams priminsime, kad ne taip jau visai neturi idėjų tos nesančios tradicinės partijos. Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius nuolat kalba apie idėjas, ir „Veide“ yra jo straipsnis „Idealistinė alternatyva“ , kur sakomos tokios idėjos: Jaunoji karta, trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai, verslininkai ir inteligentai taip pat parodė turį daug idealizmo, o ne vien tik pragmatiško „naujalietuviškumo“. Petro Auštrevičiaus rinkimų kampanijos sėkmė buvo šios jaunosios kartos savotiško idealizmo manifestas: noras matyti europietišką, energingą, dinamišką Lietuvą yra šio naujojo idealizmo turinys.

Idėjos skelbiamos. Galima ginčytis, ar jos tikrai konservatoriškos. Sąžiningi politologai taip ir darytų, užuot užsimerkę ir kartoję, kad nėra idėjų. Sakytų – nekonservatoriškos, nes per daug medžiaginės, vien tik iš siaurai asmeninės medžiaginės naudos perkelta į tokią pat naudą valstybei, ir tai yra mažiau egoistiška, bet ne visai konservatoriška. Jeigu visai arba arčiau, tai būtų neabejotinas noras Lietuvą matyti dar ir garbingą. Taip galėtų ginčytis politologai, jeigu nebijotų pamatyti, kas vyksta aplinkui, o dabar prisimena mįslė: Kodėl gaidys užsimerkia giedodamas? Ir atsakymas: Todėl, kad gaidas mintinai moka. Todėl ir politologai, apžvalgininkai užsimerkia dėl atsargumo, nes mintinai išmokę, ką reikia sakyti, o pamatę kitaip, gali gaida susimaišyti.

Taip yra demonizuojama, taip sąvokomis klaidinama. Dar ne visai Rusija ar beveik Rusija. Regimantas Čiupaila tame pačiame „Veide“, rašinyje „Laukiant pono Viktoro Kalėdų“, teigia: Lietuva yra ištobulinusi kovos su įvairiais vabzdžiais, pavyzdžiui, „strekozomis“ (kažkodėl neverčia į lietuvių kalbą – negi bus tarptautinis žodis? Pasakyti „laumžirgiais“- irgi būtų gražu) būdus. Tad nereikėtų jos erzinti.

Reikės daug jėgų prieš tuos nelemtus vabzdžius. Galima numanyti, kad nebus rinkimams pinigų, nes verslininkai STT yra pabauginti, o ir partijos supranta, kad tik iš Rusijos imami pinigai nepavojingi. Ne visoms partijoms jie priimtini, ne visoms Rusija ir duoda. Reikia nuovokos rinkėjams, kad už labai pinigingas partijas negalima balsuoti. Sąžininga partija neturi galimybių reklamai. Ją prisiminti turi patys rinkėjai ir visi vieni kitus pasiraginti – tada Rusija neįsibraus į Lietuvą galutinai su visais savo atributais, o laikysis čia tik truputį, tik pakenčiamai, kaip ir iki šiandien buvo. Nors tokios padėties reikia pasiekti ir siekti geresnės.

© 2004 "XXI amžius"