Atviras laiškas Jonui Mikelinskui,

taip pat draugams ir oponentams

Gerbiamasis p. Jonai Mikelinskai,

Mano bandymas 1996 metais išprovokuoti diskusiją apie giluminę genocido priežastį (žr. „Tautinis valymas kaip kultūros reiškinys, LM 1996, Nr. 13 ) pagaliau atsispindėjo neseniai pasirodžiusioje jūsų knygoje „Kada kodėl taps todėl” (Mintis, 2004), kurioje dėl įgytų naujų žinių pakoreguoti kai kurie ankstesni antisemitiniai pasisakymai mažiau antisemitiniais, pusiau mitologiniais, tribualistiniais. Šis procesas, be abejo, yra sveikintinas – reikia dialogo!

Vis dėlto jaučiu pareigą viešai pareikšti, kad panašiai kaip daugelis žydų intelektualų 1996 metais jūs be jokio pagrindo painiojate mane su rasistais (p. 63) teigdamas: „Išeitį iš to labirinto pasiūlė Letas Palmaitis”. Toliau mano straipsnio, išspausdinto „Literatūroje ir mene”, citata (1996, Nr 13):

„Žudyti yra toks pat natūralus fiziologinis žmogaus poreikis, kaip valgyti, tuštintis ar santykiauti. Joks kitas planetos gyvūnas nežudo į save panašių vien tik įgeidžiui užėjus. Gamtoje vienos rūšies gyvūnai naikina vienas kitą tik išimtiniais atvejais. O žmonėms žudyti sukuriamos ištisos „mokslinės” teorijos (...) Visi gyvūnai paklūsta stipriojo teisei. Negi šėtonas ar pirmoji nuodėmė sukūrė tą darnią visuotinę sandarą? Dėl stipriojo prievartos jokios žmogaus kaltės Tėvui nėra ir būti negali. Nebent Sūnui. Bet tuomet nėra kaltų, ir kaltojo paieškos beprasmės. Nes kalti yra visi ir kiekvienas. Tiek aš, tiek Antanas Impulevičius, tiek Dovas Levinas” – „Kuris iš jūsų be kaltės, tegu pirmas meta į ją akmenį”.

Ar čia yra bent vienas žodis, kad aš neva siūlau žudynes kaip sprendimą („pateisinu genocidą”)? Konstatavimas, kad esame pragare, anaiptol nereiškia pragaro šlovinimo ar „išeities siūlymo”.

Natūralu, kad manęs nesuprato tie, kurių gimtoji kalba jidiš arba ivritas (iš karto buvau paskelbtas neonaciu). Daug nuostabiau, kad nesupratote jūs, kurio gimtoji kalba lietuvių ir kuris esate lietuvių rašytojas. Jūs tenkinatės ištrauka, nerūpestingai išplėšta iš viso konteksto, – nieko sau, juk jūs paprasčiausiai teigiate: „Išeitį pasiūlė Letas Palmaitis”. Kur čia kalbama apie išeitį? Nepastebite nei mano pasibjaurėjimo, nei kabučių „mokslinės”, nei to, kad svarstoma kaltės problema. O juk jūsų pasirinktoji globalinė „kodėl–todėl” problema reikalauja šiek tiek gilesnės analizės.

Pateiktoje citatoje nėra nė mažiausios užuominos, kad autorius priima jo aprašytą reikalų tvarką.

Jūs, pone J. Mikelinskai, palyginate mano citatą su Jokūbo Josadės žodžiais. Tikriausiai nežinote, kad 1994-1995 metais aš bendravau su Josade ir, skirtingai nei jūs, jis teisingai suprato mano rašinį ir net juo žavėjosi.

Tai buvo laikas, kai ypač domėjausi žydų genocido bei apskritai genocido priežastimis. Viename leidinyje suradau nacių konclagerio kalinio žydo maldą. Tas žmogus meldė Dievą, kad būtų leista nutraukti keršto grandinę, o kalinių kančios būtų priimamos kaip auka, už budelių širdies tamsos praskaidrėjimą. Šis žydas pasirodė daug didesnis krikščionis nei kai kurie iš mūsų.

Jūsų pacituoti mano žodžiai faktiškai parodo pamatinį krikščionišką principą: visi žmonės yra susieti Nuodėme (vadinama Pirmąja Nuodėme). Tik dėl to ir galima tikėti, kad įmanomas universalusis Atpirkimas. Jei Antanas Impulevičius kaltas, o Dovas Levinas ne, joks universalus Atpirkimas neįmanomas.

Nekalbu apie pasaulietinius įstatymus, pilietines teises, pilietinį teismą, pilietinius nuosprendžius, pilietines baudas, pilietinį pakorimą ar sušaudymą ir t.t., o apie tai, kas trunka per visą žmonijos istoriją, bet... nieko nepakeičia. Nes kiekvienas TURI Nuodėmę. Šiuo atveju nuodėmės dydis („nekaltas” melas ar genocidas) neturi reikšmės. Dievas nedaro skirtumo tarp savo Dešimt Įsakymų. Kiekvieno jų laužymas yra nuodėmė. Palyginkime Šventąjį Raštą, kuriame Dievas dažnai baudžia nusidėjėlį mirtimi, nepriklausomai nuo išoriško nuodėmės sunkumo.

Todėl Hitleris, Stalinas, Pol Potas ir t.t. nėra tik mitologizuoti „siaubūnai”, tarytum atsakingi už visą blogį žemėje. Ne! Hitleris, Stalinas, Pol Potas yra KIEKVIENOS SIELOS DALELĖ, JIE GYVENA MUMYSE, JIE YRA KIEKVIENO MŪSŲ DALIS. Nėra skirtumo, ar mano vidinis hitleris politinis, karo ar koks kitas nusikaltėlis. AŠ ESU NUSIDĖJĖLIS!

Tai ne viskas, ir tai – joks L.Palmaičio atradimas. Drįsčiau teigti, kad visa tai implikuota normalioje krikščioniškoje teologijoje.

Norint išspręsti genocido klausimą, pirmiausia reikia surasti teisingą DIAGNOZĘ. Kodėl viskas kartojasi, kodėl žmonės taip lengvai meta kitoms tautoms kolektyvinius kaltinimus, tarsi tauta – vieninga politinė partija su privalomomis pažiūromis ir visiems privalomu elgesiu. Daugelis tos diagnozės neieško, pasitenkindami kolektyvinio kaltinimo stereotipais arba demonizuodami Hitlerį, Staliną ar kurį kitą menkystą. Šitaip tik užtikrinama genocido tąsa, nes mes net nedrįstame pažvelgti Tiesai į akis.

Anais 1996 metais priėjau prie išvados, kad blogio priežastis – gamtoje, jos dialektinėje sandaroje, kovoje dėl optimalesnių sąlygų išlikti kito sąskaita. Kitas žingsnis buvo baisus, bet jis gerai išreikštas aname mano straipsnyje: už blogį atsakingas Dievas Kūrėjas. Kaip tai gali būti? Štai tikra mano straipsnyje iškelta problema. Deja, politizuoti žmonės, kurie turbūt seniai atprato nuo filosofinio mąstymo, negalėjo net pamatyti, kas mano parašyta visiškai aiškiai, juodu ant balto.

Tame pačiame straipsnyje pradėjau savo sprendimą, dėl kurio turėjau konfliktų su Katalikų Bažnyčia: dvasios sukilimas prieš gamtą atspindi kuriantįjį sukilimą Dievo prigimtyje, arba, krikščioniškais terminais tariant, Sūnaus sukilimą prieš Tėvą. Vėliau aš pavadinau šią pažiūrą krikščionišku satanizmu. Tas Jėzaus sukilimas prieš pagrindinį gamtos dėsnį – prieš stipriojo teisę – mano buvo suvoktas kaip dialektinė teigimo (gamta) bei jo neigimo (Jėzus – plg. alyvmedžio prakeikimą) priešprieša. Tik neigimo neigimas padaro Dievą Vienu (ne tris dievus). Vadinasi, mano straipsnis pretendavo būti krikščioniškas.

Būdamas Dievo Atpirkėjo, arba Neigimo, pusėje aš neraginau ir negalėjau raginti „pateisinti” genocido, kuris (anuo mano suvokimu) neva kyla iš dialektinių gamtos priešpriešų (populiacijų reguliavimas, silpnųjų eliminavimas). Sukilimas prieš tokią kūrinijos tvarką mano buvo suvokiamas kaip dvasinis pasipriešinimas sutinkamai su Jėzaus žodžiais apie kitą skruostą.

Savaime aišku (nesvarbu, teisingas ar klaidingas) toks sprendimas visiškai nesuvokiamas ateistui, kuriam vienintelė vertybė – tik šis pasaulis ir matomas materialus gyvenimas.

Atrodo, esu pirmasis, dar 1996 metais pareiškęs, kad holokaustas Lietuvoje buvo ne šiaip nacių darbas, bet lietuviškas etninio valymo variantas. Taip pat galbūt esu Lietuvoje pirmasis, kuris pabandė ieškoti giluminių genocido šaknų gamtoje ir žmogaus prigimtyje. Deja, išlieka ne straipsniai, bet knygos. Jūsų knygos dėka dabar kažkodėl turiu likti lietuvių atmintyje kaip rasizmo garbintojas. Nebloga paslaugėlė, bet už ką?

Dr. Letas PALMAITIS

© 2004 "XXI amžius"