Maskvai vis dar rūpi Lietuva

Petras KATINAS

Iš Maskvos atėjo žinia, jog pakaktų septynių milijonų dolerių pastatyti Lietuvoje į valdžią savus žmones. Atrodo, sumelė labai kukli. Tačiau, žinant nemažos mūsų visuomenės dalies pasimetimą ir tolesnį jos pakrikimą, atrodytų, jog tokių pinigų tikrai pakaks. Kaip žinoma, vienas šiuolaikinis tankas kainuoja beveik dešimt kartų brangiau nei siūlo Rusijos strategai Lietuvai, tiksliau, jos politikams nupirkti. Tiesa, V.Uspaskich mano, kad ir septynių milijonų nereikės. Pakaks šešių, kuriuos jis planuoja skirti Seimo rinkimų kampanijai. Kai Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius užsiminė, jog atėjo metas pagaliau numatyti valstybės strategiją dėl labai aktyviai prasidėjusio Rusijos politinio ir ekonominio spaudimo Lietuvai, toks jo raginimas iškart susilaukė labai neigiamo K.Prunskienės įvertinimo. Esą A.Kubilius perdeda, jokio pavojaus iš Rusijos nėra ir nereikia kreipti dėmesio į tokių Rusijos politikų kaip Dmitrijus Rogozinas pareiškimus apie planus nupirkti ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių politikus. K.Prunskienė, matyt, nori įteigti, jog D.Rogozinas, kaip ir Rusijos Valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojas V.Žirinovskis, nedaro įtakos Rusijos politikai ir prezidentui V.Putinui. Nežinia, kam skiriamos tokios kalbos. Iš tiesų negi pats V.Putinas ims ir viešai prakalbės, kiek milijonų reikia „paimti Lietuvai į savo globą“.

Akivaizdu viena – Rusijos prezidentas, ne kartą viešai skelbęs, kad Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo didžiausia nelaimė ir klaida, tos sąjungos atkūrimo siekia pačiais įvairiausiais būdais. Dėmesį atkreipia ne tik karingi D.Rogozino ar V.Žirinovskio pareiškimai, bet ir Rusijos žiniasklaidoje labai padažnėję straipsniai ir komentarai, nukreipti prieš Lietuvą. Pažymėtina, jog iki šiol Rusijos žiniasklaida buvo netgi palanki Lietuvai ir net statoma pavyzdžiu Latvijai ir Estijai, kaip reikia elgtis su rusakalbiais. Dabar padėtis smarkiai pasikeitė. Ypač po R.Pakso nušalinimo ir K.Prunskienės pralaimėjimo Prezidento rinkimuose. Dar labiau suerzino Maskvą jos diplomatų – šnipų išsiuntimas. Neslepiama įniršio, kaip maža Lietuva galėjo taip pasielgti „didžiosios Rusijos“ atžvilgiu. Bet ir to dar maža. Pasirodo, Lietuvos kariuomenė kelia grėsmę ne tik Baltarusijai, bet ir Rusijai. Šiomis dienomis Rusijos laikraščio „Čas“ karinis apžvalgininkas Vladimiras Ivanovas paskelbė straipsnį apie Lietuvos kariuomenę, kuriame rašo, kad mūsų kariuomenė sparčiai profesionalėja, ir labai nerimauja, jog jau dabar šimtas procentų puskarininkių ir seržantų yra kariai profesionalai. Tačiau ne tai svarbiausia. V.Ivanovas pažeria krūvą citatų, kaip jis teigia, paimtų iš interneto puslapių, jog esą nemažai Lietuvos gyventojų nemato jokios grėsmės iš Rusijos, nors pripažįsta, kad beveik kas antras Lietuvos gyventojas pasirengęs su ginklu rankose stoti į tėvynės gynybą. Taip pat džiaugiamasi, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių, kurie teigia, jog pirmiausia reikia gintis ne nuo Rusijos, o nuo NATO ir ES. „Čas“ pasimėgaudamas cituoja neįvardytų piliečių nuomones, esą paprasti žmonės nenori net girdėti apie valstybės gynybą, niekina savo tėvynę. Štai pora būdingiausių tariamai Lietuvos piliečių pasisakymų, kuriuos pateikia V.Ivanovas: „O kas gi yra tėvynė? Apsiriję pampstančių firmų bosai, įvairių ministerijų ir departamentų žiurkės, Seimas, Prezidentūra, jų žmonos ir giminės vagys, banditai, kontrabandininkai bei panašūs apvogė Lietuvą ir paliko vegetuoti visus kitus, nesugebančius nesiskaityti su priemonėmis“. „Karste matau aš tokią tėvynę. Tegul tie, kas ją privatizavo, ją ir gina“. Ir t.t. O kur dar vėl pradėta eskaluoti Kaliningrado tranzito problema?! Žinoma, džiaugiamasi, kad Lietuvoje brangsta degalai ir jog per pastaruosius septynis mėnesius degalų kainos išaugo trečdaliu. Aišku, daromos užuominos, jog, Lietuvai tapus sukalbamesnei, Maskva susimylėtų ir degalus parduotų pigiau.

Kaip ir sovietiniais laikais, Rusijos visuomenė į svarbiausius politinius ir skandalingus įvykius pirmiausia atsiliepia anekdotais. Štai vienas paskutiniųjų: „Pagavo senelis auksinę žuvelę, o ši ir prašo: „Paleisk mane, o aš išpildysiu bet kokius tavo norus!“ Senelis pagalvojo ir sako: „Pirmasis mano noras – tapti jaunam, antrasis – noriu būti labai turtingas, o trečiasis mano noras – sėdėti ir nieko neveikti!“ Ir pavertė auksinė žuvelė senelį Chodorkovskiu“. Šį anekdotą galima priskirti juodajam humorui, tačiau vargu ar kas nors Rusijoje dabar nori atsidurti oligarcho M.Chodorkovskio vietoje. Kremlius jau baigia sudraskyti šią didžiausią Rusijos naftos kampaniją „Jukos“, nors prezidentas V.Putinas ir retsykiais pareiškia, jog nenorįs jos bankroto. Tačiau dabar beveik nelieka jokių abejonių, kad kaip tik V.Putinas ir nenori leistis į jokias kalbas dėl „Jukos“ pasiūlymo pagaliau pradėti derybas dėl galimybės grąžinti mokesčius parduodant savo turtą valstybinėms energetikos bendrovėms. Aišku tai, kad viskas, kas dabar vyksta Rusijoje, priklauso nuo V.Putino.

Neseniai įtakingas žurnalas „Business week“ išspausdino didelį straipsnį apie V.Putino vykdomą daugeliui nesuprantamą vidaus politiką. Straipsnio autoriai Patricija Kranc ir Džeisonas Bušas teigia, jog Vakarų ekspertai, kaip ir anksčiau, nelabai suvokia, kas vyksta Rusijoje ir ko iš tiesų siekia V.Putinas – pasukti istorijos laikrodį atgal ar paversti Rusiją labiau civilizuota valstybe. P.Kranc ir Dž.Bušas pavadino savo straipsnį „Prezidento mįslė“. Jie pripažįsta, kad V.Putiną tik sąlyginai galima vadinti tironu, kuris, kaip buvęs KGB pulkininkas, vadovaujasi šios represinės struktūros įprastais metodais, stumia Rusiją atgal į sovietinę praeitį: užspaudė žiniasklaidą, manipuliuoja rinkimų rezultatais, įkiša į kalėjimą turtingiausią oligarchą, renacionalizuoja nuosavybę, arogantiškai elgiasi tarptautinėje arenoje. Ir visa tai tiesa. Tačiau, analizuojant Rusijos įvykius, būtina pažymėti, kad net ir didžiausi Kremliaus paslapčių žinovai, save vadinantys kremlenologais, prognozuodami Sovietų Sąjungos ir Rusijos ateitį, beveik visada klydo. Kur kas teisesni buvo sovietiniai disidentai, numatę SSRS neišvengiamą žlugimą. Tik tada į juos niekas nekreipė dėmesio. Iš tiesų Vakarų kremlenologai neatspėjo apie M.Gorbačiovo atėjimą, vėliau dargi net neįsivaizdavo, kad Vakarų numylėtą Michailą nustums ir sudoros kaip šiltą vilną Borisas Jelcinas. Taip pat nei Vakarų strategai, nei žurnalistai, nei mokslininkai, nei NATO, JAV CŽV ar Anglijos garsioji MI-6 žvalgyba nesugebėjo numatyti Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais. O po 1998 metų finansinio kracho beveik niekas nesitikėjo, jog, praėjus penkeriems metams po to kolapso, Rusijos ekonomika išaugs net 38 proc. „Business week“ pažymi, kad daugelis stebėtojų atkreipia dėmesį į V.Putino kagėbistinę praeitį ir į tai, jog jo aplinkoje daugybė kagėbistų ir kitų jėgos struktūrų atstovų. Tačiau vyriausybėje esą tokių yra mažuma. Vargu ar galima su tuo sutikti. Tuo labiau kad M.Fradkovo vyriausybė neturi jokių galių, o tėra tik V.Putino nurodymų vykdytoja. Kita vertus, to paties V.Putino mokytojai ir bendražygiai iš KGB puikiai sugeba įpiršti netgi tokiems solidiems leidiniams kaip „Business week“ palankią Kremliui nuomonę. Tai vyksta nuo pat 1917 metų. Bet, bent jau iš dalies galima sutikti su tokiais kai kurių Vakarų politologų vertinimais, jog V.Putino asmenyje yra susidvejinę du žmonės: tironas, siekiantis atkurti SSRS arba kažką panašaus į ją, ir toli numatantis reformatorius. Maskvos investicinės kompanijos „Brunswick UBS Warburg“ vyriausiasis ekonomistas Elas Bričas teigia, kad Putino reformos nukreiptos į daugiau laisvių suteikimo piliečiams, mokesčių naštos bei administracinių barjerų sumažinimą. Pasak E.Bričo, V.Putinas bando padaryti taip, kad valstybė paliktų savo piliečius ramybėje ir skatintų privačią verslininkystę. Iš tiesų atėjęs į valdžią V.Putinas pasiekė nemažai. Jo pastangomis padidėjo mokesčių surinkimas, sumažinus valstybės išlaidas ir pasinaudojus naftos kainų augimu, tos lėšos buvo skirtos užsienio skoloms sumokėti. Reikia pripažinti,kad nuolatinis po kelis mėnesius atlyginimų ir pensijų išmokėjimų vėlavimas jau baigiasi. Žinoma, tokie teigiami rezultatai iš esmės pasiekti dėl aukštų naftos kainų pasaulinėje rinkoje. Oficialiai teigiama, kad nuo 1999 metų vidutinės metinės žmonių pajamos padvigubėjo ir dabar siekia 1368 dolerius per metus. Vakariečiams tokie skaičiai sukelia tiktai juoką, tačiau Rusijoje tai yra jau didelis laimėjimas.

Tokios V.Putiną garbinančios publikacijos, pastaruoju metu pasirodančios kai kuriuose gana solidžiuose Vakarų laikraščiuose, yra aiškiai užsakytos ir nupirktos Maskvos. Kaip ir gana aptakūs komentarai, pavyzdžiui, dėl Pietų Osetijos ir Gruzijos konflikto. Rusija neva dėl to niekuo dėta. O vienas Vokietijos politikas netgi apkaltino Lietuvą, kad ji pernelyg nuolaidžiauja JAV ir, savo nelaimei, nusisuka nuo Rusijos. Pasirodo, ir Rusijos šnipų nereikėjo išsiųsti. Mat jie, kaip didžiosios valstybės atstovai, negali neginti savo teisėtų interesų…

© 2004 "XXI amžius"