"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. rugsėjo 22 d., Nr. 18 (87)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Valstybinio terorizmo grandinė

Česlovas IŠKAUSKAS,

politikos apžvalgininkas

Vyrai gelbsti įkaitais
Beslano mokyklos sporto
salėje buvusias mergaites
EPA-ELTA nuotrauka

Rugpjūčio pabaiga ir kalendorinio rudens pradžia Rusijoje buvo paženklinta teroro ženklu. Dviejų keleivinių lėktuvų susprogdinimas, savižudės teroro išpuolis prie Maskvos metro stoties, kelių šimtų įkaitų užgrobimas Šiaurės Osetijos mokykloje – tai toli gražu ne visas ir, žinoma, nebaigtas smurto sąrašas.

Prie jo pridurkime dar vieną terorizmo atmainą – valstybinį terorizmą.

Vieningas teroro pasmerkimas

Visi šie teroro aktai vienaip ar kitaip siejami su čečėnų sukilėlių kova arba net su garsiąja teroristine organizacija „Al Qaeda“. O jeigu taip, tai į įžūliausią teroristų taikinį – Šiaurės Osetijos mokinukus, susirinkusius į rugsėjo 1-osios iškilmes, greitai reagavo visas pasaulis: Rusijos iniciatyva surengtas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis, penkiolika jos narių vieningai pasmerkė šiuos išpuolius Rusijoje, netgi Šiaurės Atlanto organizacija išplatino pareiškimą, smerkiantį teroro akciją Beslano mokykloje. Bet visuose šiuose pareiškimuose ir vienybės kovoje su terorizmu tezėse trūko vieno – teroro bangos Rusijoje priežasčių analizės. Saugumo Taryba taip pat nė žodžiu neužsiminė, kokiomis sąlygomis atsirado organizuoto ir gerai suplanuoto teroro išpuoliai Rusijoje.

Tiktai praslinkus keletui savaičių, kai V.Putinas paskelbė apie savo iniciatyvas kovoti su terorizmu, Vakarų šalių politikai, žiniasklaida ėmė negailestingai pliekti Maskvą. Bet apie tai – vėliau.

Antroji medalio pusė

Tuo tarpu Vakarų apžvalgininkai iškart pabrėžė antrąją čečėniškojo teroro pusę. Pirmiausiai britų žurnalas „The Economist“ pastebėjo, kad teroro aktų banga turi mažai ką bendra su „Al Qaeda“. Jų priežastis – V.Putino pražūtinga politika Šiaurės Kaukaze. Redakcijos straipsnyje leidinys aiškina, kad atsakomybę už lėktuvų sprogdinimus ir už sprogimą Maskvoje prisiėmusi grupuotė „Islambulos brigados“ yra susijusi su Egipto teroristine formuote, nes jos įkūrėjas Haledas al Islambulis vadovavo Egipto prezidento Anvaro Sadato nužudymui 1981 metais.

Kitas Londono laikraštis “The Times” analitinį straipsnį pavadino provokuojančiai: “Sudie, tefloninis Putinai”. Apžvalgininkas Džeremis Peidžas tvirtina, kad V.Putinas, kuris visada laikomas stabilumo garantu (tefloninis reiškia “nepridegantis”), per keletą savaičių aiškiai pralošė čečėnams. 2000 metais V.Putinas prezidentu tapo tik dėl to, kad ryžtingai puolė į kovą su čečėnų separatistais ir rusams netrukus žadėjo pažaboti čečėnų kovotojus bei užbaigti Jelcino laikų chaosą Kaukaze. Po Rugsėjo 11-osios jis dėjo daug pastangų, netgi rizikavo bičiuliautis su amžinais ideologiniais priešais, kad konfliktą Čečėnijoje priskirtų tarptautinei kovai su terorizmu. Ir tai jam, atrodo, pavyko, nes tiek JAV, tiek Europa nustojo kaltinusi Maskvą neteisėtu karu Čečėnijoje. O neseniai Sočyje viešėję Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai plojo V.Putinui per petį ir gyrė jį už ryžtingą poziciją.

Italų laikraštis “La Stampa” tvirtino, kad paskutinis žibalo lašas į rusenantį laužą buvo V.Putino nuvykimas į Grozną ir per pasikėsinimą žuvusio Kremliaus statytinio prezidento Achmado Kadyrovo pagerbimas. Tuo pačiu jis palaimino naują Čečėnijos vadovą Alu Alsanovą, kuris yra ne mažiau ištikimas Maskvai negu jo žuvęs pirmtakas. Naujasis prezidentas pakartojo Maskvos nusistatymą: jokių derybų su teroristais. Kitaip sakant, jokių derybų su čečėnais, ir Čečėnijos statusas išlieka toks pat – okupuotas kraštas. Ar tai gali patenkinti beveik milijoną čečėnų, kurie Džoharo Dudajevo laikais jau pajuto laisvės skonį?

Teroro aktai priartina V.Putino krizę

Suprantama, jokia teroro forma nepateisinama. Jeigu žūsta nekalti žmonės, ypač vaikai, jeigu politinės ambicijos gresia žmogaus gyvybei, tuomet tokia protesto forma yra nežmoniška ir smerktina. Tačiau dabar čečėnų separatistai nuolat kelia vieną politinį reikalavimą: išvesti Rusijos kariuomenę iš Čečėnijos, nutraukti čečėnų tautos genocidą, kuris ypač žiaurus atėjus V.Putinui į valdžią beveik prieš penkerius metus – dar kai jis buvo Rusijos premjeru. Pagaliau – sėsti prie derybų stalo netgi su A.Maschadovu. Betgi V.Putinas ir toliau jį laiko visų teroro aktų organizatoriumi.

Laikraštis „The Financial Times“ pastebi, kad tuo pačiu bręsta ir paties V.Putino krizė. Baudėjo psichologija, neieškant kompromisų ir politinių sprendimų, Rusijos lyderį veda į aklavietę. Per pastaruosius metus prezidento reitingai nukrito nuo 71 proc. iki 50 proc. Bet Kremliaus vadovas žino, kad dauguma rusų jį dar palaiko. Tiesa, iš inercijos ir dėl senų V.Putino pažadų stiprinti Rusijos valstybingumą, gerokai nugyventą B.Jelcino.

Vakarų apžvalgininkai sutaria, kad teroras Rusijoje ir grubus Maskvos pasipriešinimas jam, nenagrinėjant jo kilimo priežasčių ir politinių prielaidų, veda į valstybės žlugimą, o kaimyninėms valstybėms gresia nestabilumu.

Ką V.Putinas pasiuntė „ant trijų raidžių“?

Tuo tarpu naujasis Rusijos caras elgiasi arogantiškai. V.Putinas, susitikęs su Vakarų žurnalistais, pasiuntė juos kone „ant trijų raidžių“ – OBL. Taip galima suprasti Londono laikraščio „The Guardian“ informaciją, kad Rusijos prezidentas žiniasklaidos atstovus, norinčius išgirsti ir kitokią tragedijos Beslane versiją, pasiuntė pas Osamą bin Ladeną, kurį jie deryboms gali pakviesti kad ir į Briuselį ar Baltuosius rūmus…

Iš įtūžusio V.Putino, kuris, vos tapęs prezidentu, pažadėjo čečėnus „skandinti išvietėje“, galima laukti dar ne tokio sarkazmo. „Rusijos caras, kuris iš paskutiniųjų ieško paramos“ („La Stampa“), demonstruoja saugumiečio patirtį, kietą F.Dzeržinskio vaikaičio charakterį, imperatoriaus ryžtą įvesti tvarką šalyje.

Jo nurodymu atstatydintas laikraščio „Izvestija“ redaktorius, į Šiaurės Osetiją neišleistas žinomas „Svoboda“ žurnalistas, vos nenunuodyta į Beslaną skridusi laikraščio korespondentė… Žurnalistams apriboti kontaktai su įkaitais ir ligoniais, o po tragedijos „Nord-Ost'e“ žiniasklaidai uždėtas teisinis apynasris, kaip ir ką skelbti.

Nejuokais įsiutęs V.Putinas susitikime su užsienio žurnalistais, rašo „The Guardian“, cituoja garsiąją britų konservatorę Margaret Tečer, kažkada pasakiusią: „Žmogus, kuris išeina į gatvę žudyti kitų, pats turi būti nužudytas“. Tai visiškai suprantama teroristų atžvilgiu. Bet Rusijos vadovas tokiais laiko kone visus čečėnų sukilėlius, tarp kurių jis neranda partnerio deryboms. „Niekas neturi moralinės teisės mums nurodinėti pradėti derybas su vaikų žudikais“, - nejuokais įsikarščiavo V.Putinas.

Terorizmas V.Putinui naudingas?

Iš pirmo žvilgsnio jis teisus. Su teroristais, kurie nepripažįsta nei Biblijos, nei Korano, kalba viena. Iš tiesų 32 Beslano mokyklą užgrobusius kaukėtus žmones, tarp kurių buvo ir moterų, vargu ar galima vadinti kovotojais ar net žmonėmis. Tiesa, ne visi jie buvo čečėnai. Bet V.Putinui, kuris šiek tiek manipuliuoja rusų emocijomis norėdamas sustiprinti savo valdžią, tai nesvarbu: jis ir toliau tvirtina, kad derybų dėl Čečėnijos ateities nebus,ir ši Kaukazo respublika, jau pajutusi Dž.Dudajevo iškovotos laisvės skonį, pasmerkta likti Rusijos glėbyje.

Ar ne tas beviltiškumas stumia čečėnus ieškoti net tokių kraupių išeičių, kaip kamikadzių savižudybės Maskvos metro stotyse ar prie jų, lėktuvų sprogdinimai, ligoninių ar mokyklų grobimai su įkaitais? Londono laikraštis „Financial Times“ apskaičiavo, kad per dvi pastarąsias savaites teroro aktų serijos metu žuvo apie 500 žmonių. Šis kraupus skaičius nustelbia žydų ir palestiniečių aukas Artimuosiuose Rytuose.

Iškart po tragedijos Beslane apžvalgininkai spėjo, kad neseniai antrai kadencijai perrinktas V.Putinas turi kažką daryti. Ir jis daro. Pirmiausia sustiprina „jėgos struktūras“, pasienio kontrolę, stočių, masinio susibūrimo vietų apsaugą. Mokyklose ir ligoninėse atsiras saugumo darbuotojų etatai. Vėl reorganizuos tik ką pertvarkytą FST, karines struktūras, kurios pasirodė bejėgės. Visoje Rusijoje prasidės „raganų medžioklė“ – bus tikrinami visi kaukazietiško gymio žmonės.

Vieno V.Putinas nesiima – svarstyti Čečėnijos ateitį. Dar būdamas laikinuoju Rusijos premjeru,1999-ųjų pabaigoje, pritardamas tuomečiam prezidentui B.Jelcinui, kuris, beje, sudarė sąlygas 1996 metais pasirašyti neilgai gyvavusį Chasavjurto susitarimą, V.Putinas sutiko su V.Černomyrdino planu suteikti Čečėnijai savarankiško Rusijos subjekto statusą, tokį,kokį turi Tatarstanas.

Kuo labiau Rusijoje liepsnoja teroro laužai, tuo labiau Kremlius užmiršta savo pažadus ir puola į kontrataką. Prieš ką? Ne tik prieš teroristus. Prieš pačius čečėnus, ingušus, osetinus, kurie surišti viena istorine ir etnine virvele. Jau daugiau kaip pusantro šimtmečio tą virvelę tampo Rusijos patvaldžiai. Beveik milijonas čečėnų ir ingušų Stalino buvo ištremti į šaltuosius kraštus, o sugrįžę rado savo vienkiemius apgyvendintus kolonistų.

Dabar – naujieji kolonistai. Tad ar neturi teisės okupuotieji griebtis savų pasipriešinimo metodų, jeigu V.Putinas neranda, su kuo derėtis?

Šis retorinis klausimas, matyt, ir motyvuotų Vakarų reakciją į teroro išpuolį Beslane. Iš vienos pusės, Vakarai besąlygiškai smerkia terorizmą, kad ir kur jis vyktų, ypač jei jo metu kaip gyvoji priedanga naudojami vaikai. Kita vertus, Vakarų šalių pareigūnai ir žiniasklaida ragina Maskvą vis dėlto „derėtis su čečėnais“ („Financial Times“). Labiausiai V.Putiną spaudžia Prancūzija ir Olandija, reikalaujančios vis išsamesnės informacijos apie tragediją Šiaurės Osetijoje. Dėl to Kremliaus lyderis labai pyksta. Betgi jis nepasiųs Ž.Širako „ant trijų raidžių“, todėl V.Putino padėtis kebli. Štai kodėl Londono laikraštis „The Times“ rašo, kad „teroro aktai Rusijoje priartina V.Putino krizę“. Prancūzų „Liberation“ jam meta negirdėtą kaltinimą: esą Rusijos prezidentui reikia teroristų…Buvęs Čečėnijos kultūros ministras Achmedas Zakajevas, kurį dabar Maskva medžioja užsienyje, kaltina V.Putiną, kad jo kontroliuojama FST organizavo išpuolį Beslane…

Gi iš Vilniaus skamba mandagaus teroro smerkimo atgarsiai ir atsargios užuominos „spręsti Čečėnijos problemą politinėmis priemonėmis“. Jokios analizės, jokios politinių priežasčių paieškos, jokių istorinių paralelių tarp lietuvių ir čečėnų laisvės kovų…Žiniasklaida taip pat įklimpusi į vietinius skandaliukus. Ar tai nėra tylus pritarimas Rusijos agresijai?

V.Putinas suka Stalino keliu

Tuo tarpu Rusijos „caras“ įsismagino. Rugsėjo 13-ąją, tarsi pateisindamas šį „velnio tuziną“, Rusijos prezidentas V.Putinas išplėstiniame vyriausybės ir regionų vadovų susirinkime nusprendė ne žodžiais, bet darbais stiprinti valstybės pamatus ir pateikė keletą pasiūlymų. Jų esmė viena – Rusija vėl grįžta į unitarinės valstybės modelį ir atsisako regioninės politikos.

Rusijos žiniasklaida iškart po Beslano tragedijos ir V.Putino pareiškimo rugsėjo 4 dieną spėjo, kad netrukus keisis Rusijos vidaus politika. Pagrindinis jos bruožas – regionų ir federacijos subjektų valdymo centralizacija. Kitaip sakant, prezidentas pareiškė, kad ateityje 89 Rusijos respublikų ir regionų gubernatoriai bei prezidentai bus renkami Maskvos teikimu vietos įstatymų leidimo organuose, o rinkimai į Dūmą vyks pagal proporcinę rinkimų sistemą, kuri taip pat palanki iš Kremliaus kontroliuojamoms partijoms ir blokams, pavyzdžiui, prezidentine vadinamai koalicijai „Vieningoji Rusija“. Jokio balsavimo vienmandatėse apygardose nevyks.

Be to, pasiūlyta atgaivinti Nacionalinės politikos ministeriją, kuri egzistavo iki 1998 metų. Jai vadovaus dabartinis prezidento atstovas Pietų federalinėje apygardoje Vladimiras Jakovlevas. Sukurta ir speciali federalinė komisija Šiaurės Kaukaze, kurios vadovu paskirtas Dmitrijus Kozakas.

Ir dar vieną sovietinių laikų reliktą atgaivino V.Putinas. Jis siūlo atkurti savanoriškas piliečių draugoves, kurios saugotų tvarką bendruomenėse ir užkirstų kelią nusikalstamumui. Apžvalgininkai primena, kad tokia visuomeninė struktūra buvo gūdžiais SSRS laikais ir jos nariai vadindavosi draugovininkais.

Tiesa, laikai jau pasikeitė, ir dabar draugovės bus pavaldžios ne tik milicijai, bet ir Federalinei saugumo tarnybai. Be to, jos gali būti ir ginkluotos. Žodžiu, Maskva siekia visą visuomenę įtraukti į rengiamų nusikaltimų prevenciją, o savo agentus tarsi ištirpdyti visoje žmonių minioje.

Rusų apžvalgininkai primena, kad minėta Nacionalinės politikos ministerija egzistavo nuo pat Spalio revoliucijos laikų, tik kitaip vadinosi, o pirmuoju liaudies komisaru buvo pats Josifas Stalinas. Stalinizmo laikais vadinamieji draugovininkai tapo ne tik visuomeninės tvarkos sargais, bet ir Stalino bei saugumo struktūrų informatoriais. Prieškario laikais pagal jų įskundimus tūkstančiai žmonių pateko į lagerius arba be teismo buvo sukišti po žeme…

Gudriai pasinaudota Beslano tragedija

Stiprindamas tariamą liaudies kovą su nusikalstamumu, V.Putinas dangstosi Beslano tragedija. Paskelbęs globalinę – tai yra ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje – kovą su terorizmu, Kremlius tikina, kad tik atsakydamas smūgiu į smūgį jis išnaikinsiąs teroristus visoje žemėje. V.Putinas taip ir pareiškė: „Teroristai turi būti sunaikinti tiesiog savo stovyklose. Juos reikia nutverti ir užsienyje“.

Pareiškęs, kad ginkluota jėga prieš teroristus gali būti panaudota bet kuriame pasaulio kampelyje, tik paskui nuramino šokiruotus apžvalgininkus, jog nekalbama apie branduolinį ginklą.

Tą pirmadienį V.Putinas kalbėjo ir apie federalinės politikos nesėkmę Šiaurės Kaukaze. Pirmiausia, pasak jo, čia reikia stiprinti jėgos struktūras bei ekonominę regiono padėtį. Aišku, Maskva nesukurs efektyvių savanorių pajėgų Kaukazo regione. Kaip parodė įvykiai Beslane, iki ausų ginkluoti savanoriai ir sugadino visą operaciją… Vadinasi, akivaizdu, kad V.Putinas čia ketina permesti federalines pajėgas, o tai reiškia, kad jis atsisako taikaus politinio šios problemos sprendimo.

Užsienio žiniasklaida teigia, kad V.Putino naujas bauginimo kursas veda į pražūtį. Štai laikraštis „Christian Science Monitor“ pastebi, kad „pasenusios Putino iliuzijos pavojingos“ tiek jaunai Rusijos demokratijai, tiek pačiai nacijai, tiek pasauliui. Laikraštis tikina, kad šios terorizmo bangos šaknų reikia ieškoti partizaniniame kare Čečėnijoje. Buvęs sovietų saugumo struktūros agentas niekaip nenori matyti savo šalies demokratinių valstybių gretoje, gelia laikraščio apžvalgininkas Lusianas Kimas.

Įtakingas Amerikos dienraštis „The Washington Post“ svarsto, ar adekvačias priemones pasirenka V.Putinas kovoje su terorizmu. Jis valstybę stiprina ne formuodamas pajėgias šalies valdymo institucijas, o didindamas prezidento valdžios įgaliojimus. V.Putinas klysta, manydamas, kad valstybė su silpna demokratija ir centralizuota valdžia gali būti stipri.

Valdžios reforma – muilo burbulas

Nauji V.Putino pertvarkymai, kurių, beje, reikalauja teroro siaubo įtikinti piliečiai, nesulaukia didelio pasipriešinimo. Bet užsienio apžvalgininkai teigia, kad greičiausiai Rusija pasuks trečiu – „betikslių reformų“ keliu, kuris arba niekur neveda, arba grąžina šią galingą valstybę į Stalino laikų totalitarizmą.

Ilgokai delsęs Vašingtonas paragino Maskvą atskleisti kovos su terorizmu strategiją, didindamas spaudimą Rusijos prezidentui V.Putinui, kuris nori sustiprinti Kremliaus įtaką. „Mes paremsime Rusijos Federaciją, jei suprasime jos politiką ir strategijas“, - sakė JAV sekretoriaus pavaduotojas Ričardas Armitidžas, su vizitu lankęsis Prahoje.

„Mes truputį nusivylę, kad pastaruoju metu Rusija užslaptino savo strategijas ir mes negalime gauti reikiamos informacijos, - pridūrė jis po susitikimo su Čekijos užsienio reikalų ministru. - Manau, kad ateityje Rusija atskleis kovos su terorizmu planus, ir jei mes jiems pritarsime - būtinai padėsime“.

O štai ir pats JAV prezidentas Dž. Bušas įvykiams Rusijoje skyrė ištisą kalbą Baltuosiuose rūmuose susirinkusiems ispaniškai kalbantiems žurnalistams. „Jeigu Rusijos vyriausybė ketina kovoti su demokratijos priešais, tai ji pati pirmiausia turi būti demokratiška“, – pareiškė JAV prezidentas. Prieš šią kalbą panašius karčius žodžius V.Putino adresu pasakė valstybės sekretorius Kolinas Pauelas.

Beveik tuo pačiu metu Europos Sąjunga (ES) pakartojo JAV nerimą dėl Rusijos prezidento V.Putino planuojamų kovos su terorizmu veiksmų ir teigia, kad kovoti reikia ne didinant Kremliaus valdžią demokratijos sąskaita.

Už ES užsienio ryšius atsakingas komisaras Krisas Patenas pareiškė, kad konfliktą Čečėnijoje būtina spręsti „įžvalgia, žmogiška ir ryžtinga“ politika, o ne demokratiją ribojančiais veiksmais. „Manau, kad sprendimai (konfliktui Čečėnijoje spręsti) bus priimti ir Rusijos Federacijos vyriausybė nedarys išvados, jog į terorizmą reikia atsakyti Kremliaus valdžios stiprinimu, - Europos Parlamentui sakė K. Patenas. – Kova su terorizmu nepateisina ir nedovanoja žmogaus teisių pažeidimų. Iššūkis, su kuriuo Rusija susiduria, – Čečėnijoje suteikti valdžią asmenims, kuriais Čečėnijos gyventojai pasitikėtų. Be šito patvarus ir tikras susitaikymas - kurio, akivaizdu, didžioji gyventojų dalis trokšta - neįmanomas“.

Bet štai vėlgi naujas faktas, įrodantis, kad Maskvos kursas nesikeičia, nepaisant skaudžios kritikos. Per spaudos konferenciją Kazachstano sostinėje Astanoje po NVS viršūnių susitikimo Rusijos prezidentas atmetė bet kokią derybų su čečėnų maištininkų lyderiais galimybę po įkaitų dramos Beslane, pareikalavusios per 320 žmonių gyvybių. Kaip žinome, pusė iš žuvusiųjų buvo vaikai.

V. Putinas teigė: „Skerdynės, su kuriomis susidūrėme Beslane, suteikia mums moralinę teisę atkakliai tvirtinti, jog žmonės, kurie nepritaria Rusijai, yra tarptautinio terorizmo šalininkai. Su šiais žmonėmis tvarkytis galima tik vienu keliu: įstatymiškai ir kietai“.

Paprašytas apibūdinti, ką vadina teroristais, jis sakė: „Teroristai yra banditai, kurie slapstosi už politinių, religinių ir nacionalistinių šūkių, bandydami spręsti klausimus, kurie nėra niekaip susiję su tuo, ką jie viešai skelbia“.

Kokia išeitis?

Vadinasi, Kaukazo tunelyje šviesos nematyti? Anaiptol. Išeitį siūlo V.Putino oponentai.

„Putinas turi pasitraukti“ – tokį straipsnį JAV verslo laikraštyje „The Wall Street Journal“ išspausdino šachmatų didmeistris Garis Kasparovas. Šį garsaus šachmatininko straipsnį galbūt galima laikyti seno V.Putino oponento kerštu už M.Chodorkovskio persekiojimą, už senas simpatijas amžinam Izraelio priešui J. Arafatui, už žydų verslo apribojimus Rusijoje ar dar už kažką. Tačiau griežtas publikacijos solidžiame verslo dienraštyje tonas taikliai atsišaukia į agresyvų V. Putino pareiškimą po teroro išpuolio Šiaurės Osetijoje ir tarsi analizuoja antrą šios tragedijos pusę – Maskvos viršūnėlės atsakomybę už padėtį šalyje, kurią komplikavo pats V. Putinas, įžiebęs ilgalaikės neapykantos ir konflikto židinį Kaukaze, o dabar dar visą „konstitucinio perversmo“ naštą suvertęs ant paprastų rusų pečių.

Dabar ta ugnis svilina ir Kremliaus sienas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija