Peštynėse dėl aukščiausių ES postų pamirštami Europos interesai

Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas EPA-ELTA nuotrauka

Pasak verslo dienraščio „Financial Times“, šalims bandant užsitikrinti aukščiausius Europos Sąjungos (ES) postus savo atstovams, visos Europos interesus užgožia nacionaliniai motyvai ir lyčių politika. Todėl chaotiškai pešantis dėl įtakingiausių postų Briuselis tampa panašus į viduramžių mugę, kurioje renkamasi iš kostiumuotų įvairių tautybių pretendentų.

Įvairiomis kalbomis kalbančiam Europos elitui varžantis dėl mažiau nei 200 darbo vietų 25 naujųjų ES komisarų komandose, karštligišką atmosferą dar labiau sustiprina nacionalinė konkurencija, lyčių politika ir išdavystės.

Minėti postai suteikia galimybę susidurti su didžiausiais ES tenkančiais iššūkiais ir aukščiausiu lygiu išbandyti savo politinius gebėjimus. Turbūt ne mažiau svarbus veiksnys yra ir metinis atlyginimas, kuris, neatskaičius mokesčių, siekia 156 tūkst. eurų.

Daugeliui pretendentų dabar yra sunkus laikotarpis: laukiama, ką vienas ar kitas naujasis komisaras pasirinks į šešių septynių asmenų savo komandą, su kuria kitus penkerius metus turės dalytis paslaptimis ir grumtis politinėse kovose.

Šis įdarbinimo procesas nepanašus į jokį kitą. Komisarai ne tik sulaukia daugybės gyvenimo aprašymų iš atskirų asmenų, bet ir yra spaudžiami nacionalinių vyriausybių, kurios aktyviai siekia užtikrinti aukščiausius postus savo piliečiams.

Teoriniu požiūriu Europos Komisija turėtų iškilti virš nacionalinių interesų. Ši unikali vykdančioji institucija turėtų atstovauti „bendriems Europos interesams“. Tačiau paskyrimai į komisarų komandas yra pernelyg svarbūs, kad vyktų tik pagal 25 naujųjų Europos Komisijos narių, kuriuos atsiuntė kiekviena valstybė narė, užgaidas.

Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija naujiesiems komisarams pateikė maždaug po 40 potencialių kandidatų, kuriuos norėtų matyti komisarų komandose, sąrašus.

„Kai kurios ambasados netgi prašo darbo vietų jūsų vardu, - sakė vienas į sumaištį dėl ES postų įveltas asmuo. - Vakar iš vieno komisaro gavau laišką dėl atsisakymo priimti. Net nežinojau, kad prašiausi priimamas į šią vietą“.

Ant kortos yra pastatyti didžiuliai nacionaliniai politiniai interesai, nes Europos Komisija turi daug galių svarbiose darbo rinkos reguliavimo, aplinkos apsaugos, biudžeto drausmės, prekybos ir konkurencijos srityse. „Viskas gana paprasta, - aiškino vienas ES diplomatas. - Valstybės narės nori į komisarų komandas paskirti savo žmones, kad galėtų reikšti savo požiūrį“.

Taigi komisarų komandų nariai yra laikomi lobistais, turinčiais daug įtakos priimant sprendimus. Kadangi balso teisę turi visi 25 komisarai, įtaka tiesiogiai priklauso nuo sukurto nacionalinių atstovų tinklo.

Pasak kito ES diplomato, yra naudinga turėti Europos Komisijoje dirbančių šnipų, kurie įspėtų apie nacionaliniams interesams kylančias grėsmes. Tačiau toks elgesys yra smerkiamas pačioje ES vykdančiojoje institucijoje, kurioje nacionalinį lojalumą siekiama pakeisti nauja europine tapatybe. Netgi negalima tiesiogiai užsiminti apie tautybę, nuorodos į kurią yra pakeičiamos eufemizmu „šalies, kurią aš geriausiai pažįstu“.

Komandų nariai, kurie vokuose perduoda informaciją savo nacionalinėms vyriausybėms, yra įtraukti į neoficialius juoduosius sąrašus ir patiria didelių sunkumų įsidarbinti naujos kadencijos Europos Komisijoje, darbą pradėsiančioje lapkričio 1 dieną.

Paskirtasis Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas praėjusį mėnesį nustatė naujas taisykles, kurios neleis komisarams paversti savo komandų nacionalinių interesų bastionais. Tai buvo ypač būdinga Žako Santero vadovautai ir favoritizmu pagarsėjusiai Europos Komisijai, kurios nariai buvo priversti atsistatydinti 1999 metais.

Pagal naująją tvarką kabineto vadovas arba bent jau jo pavaduotojas privalo būti kitos tautybės nei pats komisaras. Be to, komandoje turi dirbti bent trijų tautybių asmenys, privalu išlaikyti lyčių pusiausvyrą.

Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos paskirtasis komisaras Peteris Mandelsonas, kuris bus atsakingas už prekybą, savo kabineto vadovo pavaduotoju pasiėmė prancūzą. Londone šis paskyrimas laikomas gerų dvišalių santykių pavyzdžiu.

Tačiau prancūzas Žakas Baro, kuris taps transporto komisaru, į britų gestą neatsakė. „Jis teigė, kad nepasiūlėme nė vieno, kuris pasižymėtų reikiamomis savybėmis“, - skundėsi vienas britų diplomatas. Tuo tarpu Prancūzijos pareigūnas, kuris, kaip ir jo tautietis komisaras, su panieka žvelgia į nusenusią britų viešojo transporto sistemą, sakė: „Galbūt Didžiojoje Britanijoje nėra nė vieno transporto specialisto“.

Paskyrimų procesas dar nesibaigė, tačiau Briuselyje jau sklando sielvarto ir išdavystės istorijos. Teigiama, kad kai kurie komisarai pažadėjo postus daugiau nei vienam kandidatui, todėl neišvengta nusivylimų.

Kiti komisarai, pavyzdžiui, Airijai atstovaujantisČarlis Makryvis, dar nepaskelbė, kas užims visą darbo krūvį numatančius postus, ir labiau rūpinasi ne komandos formavimu, o tuo, kur apsigyventi Briuselyje.

Tai suteikia vilties dar nepasirinktiems kandidatams, tačiau paskutiniajame paskyrimų ture turėtų būti aršiai konkuruojama. Dabartinis laikotarpis yra tikrai įtemptas. „Dabar daugiausiai galimybių turi moterys, - sakė vienas Briuselyje posto siekiantis vyras. - Šiuo metu visi jie (komisarai) kiek išmanydami stengiasi laikytis taisyklės dėl lyčių lygybės“.

© 2004 "XXI amžius"