Neapibrėžtumas

Petras KATINAS

Didžiausias viltis Maskva sieja su R.Pakso, K.Prunskienės ir V.Uspaskich grupuotėmis

Sovietų Sąjungos gyvavimo laikais buvo labai paplitęs būdas papirkti žinomus Vakarų pasaulio intelektualus, mokslininkus, netgi Nobelio premijos laureatus, žurnalistus, rašytojus, kultūros ir meno veikėjus, politologus, kad tie savo šalių žiniasklaidoje šlovintų SSRS „taikingą politiką“, ekonominius laimėjimus, penkmečio ir septynmečio planus. Tai buvo viena svarbiausių KGB ir SSKP Centro komiteto propagandinio ir ardomojo darbo dalių. Tas pats kartojasi ir dabartinėje Rusijoje, ypač atėjus į valdžią prezidentui V.Putinui. Štai neseniai žinomas JAV politologas Stivenas Koenas amerikiečių spaudoje paskelbė straipsnį: „Putinas priverstas kovoti su chaosu“. S.Koeno straipsnį bemat persispausdino vienas didžiausių Rusijos dienraščių „Komsomolskaja pravda“.

Pravartu pacituoti keletą šio propagandinio opuso sakinių: „Pas mus, Amerikoje, prisidengusi terorizmo grėsme, Bušo administracija ėmėsi nedemokratiškų priemonių, kurios kelia grėsmę mūsų laisvėms. Bet kokiame kare vyriausybė tampa mažiau demokratiška. Antrojo pasaulinio karo metu prezidentas Ruzveltas, kuris išties buvo didelis demokratas, visus amerikiečių japonus sukišo į gulagą. Visi, kas netingi, dabar kaltina Putiną demokratijos užgniaužimu. Tačiau būtina pažymėti, jog Putinas atkreipė dėmesį, kad visos problemos prasidėjo nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Tai valdant Jelcinui prasidėjo dabartinės Rusijos silpnėjimas. Ne Putinas sukūrė visą šį chaosą, jis gavo jį kaip palikimą. Ne jis sugriovė saugumo sistemą, ekonomiką. (…) Aš seniai kartoju, kad dabartiniai Rusijos ir Amerikos santykiai gana keisti. NATO karinės pajėgos priartėjo prie Rusijos ir ją apsupo. Tai bomba, kuri kada nors vis tiek sprogs. Prisiminkime M.Saakašvilio kvailiojimus. Jeigu JAV nebūtų padėjusi jam ateiti į valdžią Gruzijoje, argi jis drįstų grasinti Rusijai karu?“ Taigi tokiais savo pasisakymais ir JAV politikos vertinimais S.Koenas tapo Kremliaus advokatu. Ypač Maskvai ir prezidentui V.Putinui imponuoja teiginiai, kad SSRS žlugimas buvo didelė klaida bei nelaimė. Tad V.Putino palyginimas su Ruzveltu, suvariusiu JAV japonus į gulagą, tiesiog balzamas kagėbistinei Kremliaus administracijai. Iš Rusijos Valstybės Dūmos tribūnos, jau nekalbant apie žiniasklaidą, be paliovos liejasi raginimai baigti „demokratinius žaidimus“. Štai ką rašo dienraštyje „Tribuna“ rusų rašytojas Sergejus Norka: „Rusija turi visišką moralinę teisę ginti savo nacionalinius interesus. Užsienio reikalų ministerija privalo oficialiai paskelbti Vakarų vyriausybėms, taip pat tarptautinėms organizacijoms, tokioms kaip Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO), kad jų taikomi dvigubi standartai nebegalioja“. Aiškiau nepasakysi.

Taigi nacionalinių interesų gynimo dingstimi Kremliuje nuspręsta baigti visų pirma su demokratiniais procesais pačioje Rusijoje, o vėliau imtis veiksmų, pirmiausia artimiausių kaimynų atžvilgiu. Aišku, Maskvos taikinyje – Baltijos valstybės. Neatsitiktinai žiniasklaidoje itin pagausėjo publikacijų, kuriose klastojama Baltijos šalių istorija. Netgi reikalaujama Rusijai atlyginti nuostolius ne tik už sovietinį laikotarpį, bet ir teigiama, kad jokios okupacijos iš viso nebuvo. Vėl iš NKVD archyvų ištrauktas teiginys, kad jokios masinės gyventojų deportacijos į Sibiro gulagus nebuvo, buvo tremiamos tiktai prostitutės ir kriminaliniai elementai. Tai, žinoma, tiktai parengiamasis darbas prieš imantis kur kas rimtesnių spaudimo priemonių Lietuvai. Jau pakankamai aiškiai ir viešai pasakyta, kad dabar svarbiausias Maskvos uždavinys – pasodinti Lietuvoje absoliučiai paklusnią Maskvai Vyriausybę, vykdysiančią bet kokius Kremliaus nurodymus. Kandidatų į tokią Vyriausybę Lietuvoje netrūksta.

Tą akivaizdžiausiai parodė rinkimų į Seimą kompanija. Didžiausias viltis Maskva sieja su R.Pakso, K.Prunskienės ir V.Uspaskich grupuotėmis. Kiek mažiau vilčių dedama į socialdemokratus ir faktiškai ištirpusius šioje partijoje socialliberalus. Vienas pagrindinių R.Pakso koalicijos veikėjų Seimo narys J.Veselka jau atvirai prabilo, kad reikia glaustis prie Rusijos, išlaidas krašto apsaugai sumažinti iki pusės procento BVP, nepirkti priešlėktuvinės ir prieštankinės ginkluotės bei pan. Ir premjeras A.Brazauskas nuolat tvirtina, kad Rusijos vyriausybės kontroliuojami ekonominiai monstrai „Gazprom“ ir „Lukoil“ nekelia Lietuvai jokios grėsmės. Tačiau netgi labai įtakingas JAV laikraštis „International Herald Tribune“ šiomis dienomis atkreipė dėmesį, kad Rusijos energetinės bendrovės, konkrečiai, dujų monopolininkė „Gazprom“, daro Lietuvą vis labiau pažeidžiamą ir ne tik ekonomiškai priklausomą nuo Rusijos. Kaip pabrėžia „International Herald Tribune“, Rusijos energetinis viešpatavimas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos bei Rytų Europos pokomunistinėse valstybėse kelia didelį pavojų net jų savarankiškam valstybingumui. Taip pat pabrėžiama, jog Lietuva nesiima ryžtingesnių priemonių „Gazprom“ monopolijai sumažinti ir, nepaisant Europos raginimų pertvarkyti savo energetikos pramonę, tūpčioja vietoje. Tiesa, retsykiais užsimenama apie bendro energetikos tilto per Lenkiją statybą, bet užuominomis viskas ir baigiasi. Neatsitiktinai vis daugiau Lietuvos politologų įspėja, kad, sistemingai naikinant Rusijoje demokratiją bei agresyvėjant jos užsienio politikai, energetinė priklausomybė primena besiveržiančią kilpą ant Lietuvos kaklo. Apie tai kalbėjo Laisvosios rinkos instituto ekspertas Ramūnas Vilpišauskas ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Vytautas Radžvilas. Pastarasis pažymėjo, kad Lietuvos valdžia, nekreipdama dėmesio į energetinio saugumo problemas, atrodo tiesiog apgailėtinai, o jos pozicija – trumparegiška. V.Radžvilas atkreipia dėmesį į tai, jog daugelis Lietuvos įtakingų politikų netiki tuo, kad neišspręstas energetinės priklausomybės nuo Rusijos klausimas kelia pavojų nacionaliniam saugumui. R.Vilpišauskas pasakė dar aiškiau. Jo žodžiais tariant, „Rusija turės galimybę išnaudoti ekonominius ryšius politiniam spaudimui, o Baltijos šalims tai bus nuolatinė tokio manipuliavimo grėsmė“.

Todėl vargu ar turi kokios nors reikšmės pasirašytas pagrindinių Lietuvos politinių partijų susitarimas dėl svarbiausių valstybės užsienio politikos tikslų ir uždavinių 2004-2008 metais. Pakanka tik pažvelgti, kokios partijos prisijungė prie to susitarimo. Tai Lenkų rinkimų akcija, Lietuvos rusų sąjunga, K.Prunskienės ir V.Uspaskich partijos, paksininkai. Tačiau jų vadovai ir veikla rodo, kad tai – Maskvos mylėtojai. Kita vertus, kas gali patikėti, kad tokie asmenys laikysis bet kokio susitarimo. Tuo labiau kad tas susitarimas gana miglotas. Pavyzdžiui, pasirašytame susitarime neliko įsipareigojimo iki 2005 metų vidurio Seime ratifikuoti Europos Sąjungos Konstituciją. Tai aiški nuolaida ES priešininkams, kurių netrūksta, organizuoti referendumą tuo klausimu. Žinant, kad tokiems referendumo organizatoriams Maskva pinigų tikrai nepagailės, tai nieko gera nežada. Be to, deklaracija apie gerus kaimynystės santykius su kaimyninėmis valstybėmis (Rusija ir Baltarusija), kurios savo veiksmais ir pareiškimais visiškai nerodo tokių ketinimų, nežinia kam skirta.

Užsienio reikalų ministro Antano Valionio aiškinimas, jog partijų susitarimas yra signalas mūsų partneriams užsienyje, kad Lietuvos užsienio politikos tęstinumas išlieka, greičiausiai tėra tiktai savęs ir visuomenės, bent jau tos jos dalies, kuri akivaizdžiai mato padidėjusią Rusijos grėsmę, raminimas. Be to, dar visai neseniai A.Valionis viešai kalbėjo, kad naujų politinių jėgų atėjimas į valdžią gali turėti ypač neigiamų pasekmių užsienio politikai. Taip pat negalima neraguoti į tai, kad V.Uspaskich ir K.Prunskienės bendraminčiai, jau nekalbant apie paksininkus, vengė kalbėti apie santykius su Maskva ir Lietuvos užsienio politikos tęstinumą.

Užsienio apžvalgininkai atkreipė dėmesį į dar vieną dalyką, nieko gera nežadantį Lietuvai. Tai ypač pabrėžtinai šiltas Rusijos prezidento V.Putino sveikinimas Baltarusijos prezidentui A.Lukašenkai jo 50-mečio proga. Nepaisant to, kad A.Lukašenka tiesiog šantažuoja Kremlių, reikalaudamas įvairiausių lengvatų ir nuolaidų - pavyzdžiui, tiekti Baltarusijai dujas už tą pačią kainą kaip ir Rusijos vartotojams. Rusijos politologė Marina Barinova laikraštyje „Profil“ paaiškino, kodėl Kremlius ir V.Putinas, nepaisydamas įvairiausių Baltarusijos „batkos“ išsidirbinėjimų, atleidžia jam viską. Pasak jos, svarbiausia tai, kad Baltarusija yra pagrindinis Rusijos karinis placdarmas bei paskutinis ir labai svarbus Rusijos imperinių ambicijų bastionas. Todėl M.Barinova konstatuoja: „ A.Lukašenka – vienintelė Rusijos visapusiškos įtakos garantija Baltarusijoje. Pasitrauks Lukašenka – Baltarusija bus prarasta“. Tad Maskva, nekreipdama dėmesio į Vakaruose reiškiamą susirūpinimą padėtimi Baltarusijoje, visokiais būdais palaiko Minsko režimą. Štai ką per vieną Rusijos televizijos kanalą pasakė generalinio štabo generolas: „Situacija, susidariusi posovietinėje erdvėje, labai smarkiai pasikeitė. Pirmiausia – ne Rusijos naudai. Baltijos šalys tapo NATO ir ES narėmis. Rusijos įtaka Gruzijoje ir Moldovoje labai sumažėjo. V.Janukovičiaus (Maskvos remiamas kandidatas netrukus įvyksiančiuose Ukrainos prezidento rinkimuose – P.K.) perspektyvos tapti Ukrainos prezidentu labai miglotos. Todėl pagrindinis Rusijos sąjungininkas įtvirtinant jos saugumą yra Baltarusija“.

Esant tokiai situacijai Lietuvos politinių partijų pasirašytas pareiškimas dėl užsienio politikos tęstinumo dar nieko nereiškia. Tuo labiau kad tarp pasirašiusiųjų šį dokumentą nemažai tokių, kurie atkakliai tvirtina, kad iš Rytų Lietuvai nekyla absoliučiai jokių grėsmių. Be to, kas gi gali patikėti tais politikais, kurie atvirai deklaruoja savo ištikimybę ir paklusnumą Maskvai? Taip pat keičia savo kailius po kelis kartus. Deja, tik vienas Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius atkreipia į tai dėmesį, kad pasirašytame susitarime visiškai nepaminėtos akivaizdžios grėsmės Lietuvai. Toks politinis vištakumas gali labai brangiai kainuoti. Seimo pirmojo rinkimų rato rezultatai parodė, kad A.Kubilius, kalbėdamas apie kainą, kurią gali prireikti sumokėti Lietuvai už abejingumą valstybės likimui, buvo teisus. Į Seimą prasiveržė absoliučiai neprognozuojami asmenys, bet su aiškia promaskvietiška orientacija. Tą pastebi ne tik mūsų artimiausių kaimynų – Latvijos, Estijos, Lenkijos politologai, bet ir didžiausiose Vakarų sostinėse.

© 2004 "XXI amžius"