Kas pavogė gintaro kambarį?

Petras KATINAS

Rengiantis Berlyno šturmui. 1-ojo Baltarusijos fronto vadas A.Žukovas (antras iš dešinės) su kitais generolais. Kairėje – Karinės tarybos narys vyriausiasis politrukas generolas K.Teleginas. Nuotrauka iš G.Žukovo atsiminimų knygos „Atsiminimai ir apmąstymai. Maskva. 1979

Rusijos dienraštis „Komsomolskaja pravda“ paskelbė sensacingą straipsnį apie jau 60 metų ieškomą garsųjį gintaro kambarį. Į redakciją paskambino kažkoks Igoris Smykovas ir pranešė, jog jis turi legendinio gintaro kambario liekanų ir kitų jo fragmentų. Atvykę dienraščio žurnalistai sužinojo, kad I.Smykovas yra sovietinio „visų laikų karvedžio“ G.Žukovo numylėtinio generolo Konstantino Telegino vaikaitės vyras. Generolas K.Teleginas buvo areštuotas 1948 metais ir apkaltintas svetimo turto grobimu bei plėšikavimu. Mat, naudodamasis paties G.Žukovo palankumu, jis iš okupuotos Vokietijos vagonais vežė brangiausius ir vertingiausius meno kūrinius, vazas, paveikslus, senuosius ginklus, vertingiausius kelių šimtmečių senumo juvelyrinius dirbinius iš aukso ir sidabro. Kratos metu MGB čekistai pastebėjo, kad viena didžiulio K.Telegino kabineto siena išklota meninėmis gintaro plokštėmis. Jos buvo konfiskuotos kaip daiktiniai įrodymai, bet K.Telegino žmonai pavyko paslėpti kelias plokštes. Be to, pavogto turto pėdsakai I.Smykovo bute matyti visur. Po generolo K.Telegino ir maršalo G.Žukovo fotografija stovi dvi tikriausiai labai vertingos senovinės vazos bei puošnus marmurinis XVIII amžiaus prancūziškas laikrodis. Ant sienos – brangūs paveikslai, nepadarysiantys gėdos garsiausiems muziejams. Panašūs į tuos, kuriuos sovietų valdžia grąžino garsiajai Drezdeno galerijai. Žinoma, grąžino toli gražu ne visus iš Drezdeno galerijos išvežtus turtus. Visur senoviškos bronzinės ir marmurinės statulėlės, o knygų spintos prikimštos daugybe foliantų su Trečiojo Reicho kanceliarijos antspaudais.

Žurnalistai paklausė I.Smykovo, kaip jam pavyko išsaugoti tokį turtą nuo konfiskacijos. Į tai jis atsakė, kad generolas K.Teleginas jautė galimą areštą ir todėl daug vertingų daiktų išslapstė pas giminaičius. Tiesa, jis tikėjosi maršalo G.Žukovo užtarimo, tačiau šis nieko nepadėjo. Ne todėl, kad nenorėjo, bet jam pačiam ėmė svilti padai, nes buvo prisigrobęs ir iš nugalėtosios Vokietijos muziejų, ir iš privačių kolekcijų ne ką mažiau meninių vertybių bei aukso nei generolas K.Teleginas. I.Smykovas pareiškė esąs tvirtai įsitikinęs, kad generolas K.Teleginas savo kabineto sienas buvo išpuošęs gintaro kambario paneliais.

Galima priminti, kad gintaro kambarys – Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo I dovana Rusijos imperatoriui Petrui I. Pastarasis, atsidėkodamas už dovaną, davė Prūsijos karaliui 60 augalotų rusų gvardiečių. Negi gaila vergų! Istorijoje pažymima, kad gintaro kambarį atgabeno į Sankt Peterburgą aštuoniolikos vežimų vilkstinė. Tačiau dėžės su gintaro kambario plokštėmis nebuvo išpakuotos net 26 metus. Ir tik Petro I duktė Jelizaveta prisiminė apie Prūsijos karaliaus dovaną ir įsakė papuošti vieną iš savo kambarių Carskoje Selo rūmuose. 1941 metais Carskoje Selo užėmė vokiečių kariuomenė. Vėliau gintaro kambarys buvo išgabentas į Karaliaučių, o 1945-aisiais paslaptingai dingo. Dešimtys ekspedicijų ieškojo šios unikalios meninės vertybės, bet nerado jokių pėdsakų.

I.Smykovas parodė „Komsomolskaja pravda“ žurnalistams keletą gintaro gabalų plokščių. Pasiūlius, kad jos būtų parodytos specialistams, iškart pareikalavo pirma paskelbti straipsnį apie tai, nes, kaip jis sakė, netikįs, kad tie specialistai grąžintų jam šį turtą.

Pasirodo, generolo K.Telegino vaikaitė jau kreipėsi į teismą, kurio procesas gali virsti dideliu skandalu. Vaikaitė Svetlana Smykova, FSB leidus, susipažino su savo senelio bylos medžiaga. Mat SSRS Aukščiausiasis Teismas pripažino generolą plėšiką nekaltu 1948 metais, todėl S.Smykova pateikė ieškinį grąžinti konfiskuotas vokiečių vertybes arba, nesant galimybių, išmokėti šimtą milijonų rublių! Rusijos advokatų sąjungos viceprezidentas Igoris Jartych mano, kad S.Smykova gali laimėti bylą. Ji turi visą konfiskuoto turto aprašą. Smykovų šeima, susipažinusi su K.Telegino byla, cituoja vieno teisėjo klausimą: „Pasakykite, kaip jums pakliuvo gintaro kambarys?“ Generolas į tai atsakė: „Aš jį nusipirkau iš trofėjinės tarnybos ir tuo metu nežinojau, kad jis turi didelės meninės vertės. Manykite, kad aš išsaugojau kambarį sovietinei liaudžiai“. Generolo giminaičiai papasakojo, kad užėmus Berlyną sovietų kariai viename rūsyje rado dėžes su gintaro gabalais ir trupino juos pasiimdami dalį gintaro atminčiai. Vienas iš sovietų karininkų pranešė generolui K.Teleginui apie radinį ir jis įsakė perduoti dėžes su gintaro plokštėmis trofėjinei komisijai. Kaip jos atsirado ant generolo kabineto sienų, galima tik spėlioti. Nors tokio rango generolui, šturmavusio Berlyną pirmojo Baltarusijos fronto karinės tarybos nariui ir vadovavusiam visam politiniam darbui kariuomenėje, buvo galima viskas. Kitaip tariant, net pats G.Žukovas prisibijojo vyriausiojo politruko.

„Komsomolskaja pravda“ žurnalistai paklausė generolo vaikaitės ir jos vyro, kaip atsitiko, kad byloje, tiriančioje K.Telegino konfiskuotas vertybes, nieko nekalbama apie gintaro plokštes. Abu sutuoktiniai atsakė, kad paprasčiausiai MGB tardytojai nesuvokė apie tokią vertybę, nes buvo tiesiog apstulbę, kai pamatė daugybę kitų meno vertybių. „Tai tik smulkmė, - sakė I.Smykovas. - Jūs net įsivaizduoti negalite, kokie neįkainojami iš Vokietijos išvežti turtai įtraukti į vadinamąjį Telegino sąrašą“. Pasak generolo giminaičių, K.Teleginas sudarė sąrašą remdamasis okupacinės sovietų armijos trofėjinės komisijos aktais. Tame sąraše – vertingiausi didžiųjų miestų paveikslai, skulptūros, ginklai, muzikos instrumentai, kuriuos išgabeno L.Berijos vadovaujama MGB žinyba. Tarp tų brangenybių – Renesanso epochos paveikslai iš Luvro ir Drezdeno. I.Smykovas sakė turįs tą sąrašą ir laikąs jį depozitiniame seife viename banke. Esą už tą sąrašą jam buvo siūloma 100 tūkst. dolerių. Tačiau iš K.Telegino konfiskuoti turtai keliolika kartų brangesni.

Žurnalistai V.Baranec ir S.Gerasimenko, paskelbę šią sensaciją, rašo, jog, paaiškėjus, kad gintaro plokštės, esančios K.Telegino palikuonių namuose, tikrai yra legendinio gintaro kambario liekanos, visos to kambario paieškų istorijos virs anekdotu. Juk šio šedevro ieškojo dešimtys ekspedicijų, jau nekalbant apie šimtus, o gal ir tūkstančius pavienių entuziastų, kurie tiesiog iššliaužiojo visus Karaliaučiaus požemius. Pats Stalinas net du kartus pasirašė įsakymus dėl gintaro kambario paieškų. O visa tai, pasirodo, buvo čia pat – generolo K.Telegino viloje.

Sovietų Sąjungos maršalo G.Žukovo memuaruose, išleistuose Maskvoje 1979 metais, daug šiltų žodžių skirta generolui K.Teleginui. Tuomet generolas dar buvo gyvas ir 1981-aisiais buvo nuvykęs į vadinamąją Vokietijos demokratinę respubliką, ilgai kalbėjosi su pačiu jos vadovu E.Honekeriu. Grįžęs namo, generolas patikimai paslėpė savo sudarytą Berijos čekistų pagrobtų vertybių sąrašą, kurį esą dabar turi jo vaikaitės šeima.

© 2004 "XXI amžius"