"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. spalio 13 d., Nr. 19 (88)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Teroro bacilos geografija:
prievarta mumyse ir teroras pasaulyje

Pastarųjų mėnesių įvykiai verčia iš esmės peržiūrėti savo nuomonę teroro ir teroristų atžvilgiu. Prievartos plitimas reiškiasi tiek vertikaliame, tiek horizontaliame matmenyse. Plinta ne vien jos pasireiškimo geografija įprastine šio žodžio prasme, bet keičiasi pati prievartos sąvoka ir jos supratimas kasdienybėje. Tad pabandykime aptarti šių dviejų aspektų sąsajas ir iš to kilusias pasekmes.

Prieš kokius penkerius metus pasaulio žiniasklaidoje ir su žiburiu nebuvo galima rasti minint vietovių, kurios anksčiau priklausė Sovietų Sąjungai. Jos jeigu ir pasirodydavo, tai dažniausiai visai kitokiame, su terorizmu nesusijusiame kontekste (demokratijos problemos, tarpvalstybinių santykių peripetijos, Rusijos įtakos aptarinėjimai ir t.t.).

Tuo tarpu tradiciniais pasaulio taškais, „kur pastoviai kažkas vyksta“, buvo laikomi Afganistanas, Izraelis, gal dar slenkančiu grafiku vykdomi perversmai Afrikos šalyse bei „revoliuciniai“ kairiųjų radikalų išpuoliai Lotynų Amerikoje. Tai daugmaž viskas.

Tuo tarpu dabar pasaulio vietų, infekuotų terorizmo bacila, skaičius sparčiai išaugo ir toliau auga. Neverta jų pradėti vardyti, nes bandymas tai padaryti be pasitikrinimo žiniasklaidoje yra pasmerktas nesėkmei. (Gali atsitikti net taip, kad per tą laiką, kuris yra reikalingas šio straipsnio pasirodymui laikraštyje, įvyks koks nors įvykis, realiai praplėsiantis „teroro žemėlapį“ – kas prieš tris mėnesius žinojo, kad pasaulyje yra Beslano miestelis?).

Tačiau įdomiausia tai, kad anksčiau terorizmo geografija taip ir likdavo geografija su egzotiškais pavadinimais ir tomis pasaulio šalimis, kurios yra „kažkur ten“.

Dabar situacija radikaliai pasikeitė. Kuo toliau, tuo vis daugiau randasi pavadinimų, kurie šį bei tą sako dabartiniams trisdešimtmečiams – keturiasdešimtmečiams. Tai Adžarija, Pietų Osetija, Čečėnija, Abchazija, Dagestanas. Net tokia stabili valstybė kaip Uzbekija su Islamu Karimovu priešakyje kentėjo nuo sprogdintojų. O kur dar „maskvietiškas“ Nord-Ost’as, gyvenamųjų namų sprogdinimai Buinakske?

Tendencijos, manau, aiškios.

Lengviausia visa tai būtų „nurašyti“ civilizacijų sandūros teorijai. Ekstremistiškasis islamas vis dažniau susiduria su judėjišku-krikščionišku pasauliu ir dėl to taip neramu dabartiniame pasaulyje. Iš dalies tai tiesa, bet egzistuoja ir kita tiesa: pasaulinis terorizmas peraugo į tam tikrą judėjimą, kuris nebegali būti apibrėžtas islamo rėmais.

Dabartinio pasaulio situacija kažkuo primena 1936 metus, tai yra nacizmo priešaušrį, kada prievartos ideologija vis labiau plito, kol pagaliau tapo oficialiuoju Tūkstantmečio Reicho pagrindu.

Bene paskutinis bandymas suturėti teroro ideologijos išplitimą viešojoje erdvėje buvo Persijos įlankos karas. Pasaulio žiniasklaidoje jis buvo pateiktas kaip tam tikras kompiuterinio žaidimo atitikmuo, kuriame realaus kariavimo taip ir nevyko. Tiesiog iš palydovų nutaikytos ir sumaniai valdomos bombos krito į mažutėlius kvadratėlius, reiškiančius „priešo“ karines bazes ir rodėsi, jog karo lyg ir nėra. Tai veikiau buvo panašu į kažkieno žaidžiamą strateginį kompiuterinį žaidimą, o ne į veiksmus, kurių metu žūva žmonės.

Prievartos ekrane nematėme, „geriečiai“ laimėjo sėdėdami saugiose bazėse prie kompiuterių ekranų (bent taip viskas buvo pateikta žiniasklaidoje).

Dabar situacija radikaliai pakito. Kovojančios pusės modernias technologijas naudoja ne ką mažiau, tačiau viešumoje pasirodantys šių kovų „rezultatai“ kiek kitokie. Palestiniečių teroristinės organizacijos „Hamas“ lyderio šeicho Ahmedo Jasino likvidacija – daug ką pasakantis pavyzdys. Iš esmės tai gryna priešprieša vaizdui, matytam per Persijos įlankos karą. Rodomas ne tik sudarkytas automobilis, bet ir žmonių veidai, nešamas į audeklą suvyniotas kūnas. Prievarta į mūsų gyvenimą įsiveržia visa jėga.

Turime atvejį, kai teroro apraiškos realiai pasireiškia visose įmanomose plotmėse. Izraelis, ignoruodamas bet kokias tarptautinės teisės normas, paleido porą valdomų raketų iš sraigtasparnio, ir šeicho kaip nebūta. Taigi prievarta buvo panaudota prieš konkretų asmenį, nė kiek jos nemaskuojant ir ją tapatinant su oficialiąja valstybine politika. Kitaip tariant, teroras tapo oficialia valstybiniu mastu naudojama veiklos forma.

Pasaulio reakcija buvo adekvati – kam tai buvo nelabai kenksminga, „pasmerkė“ Izraelį už tokį netinkamą elgesį. Pasaulio žiniasklaidoje šis įvykis buvo gana skurdžiai nušviečiamas ir greitai užmirštas. Netiesiogiai pasaulio visuomenė sutiko su tokiomis poveikio formomis. Tačiau juk realiai buvo įvykdytas pats tikriausias oficialiai aprobuotas susidorojimas su žmogumi be jokio teismo ar net bandymo jį imituoti.

Taigi teroro naudojimas po truputį įgyja oficialų statusą (Abu Graibo vaizdeliai – dar vienas pavyzdys). Atitinkamai didėja ir jo kiekis pasaulio žiniasklaidoje. Pasirodantys vaizdai neretai yra peržengiantys visas įmanomas ribas. Ypač jei tai lokalinės televizijos stotys (CNN, BBC, FOX News) daugiau dėmesio skiria ne tam „kaip rodoma“, bet „kas ir kada rodoma“.

Taigi kai teroras pasaulyje taip sparčiai plinta visose įmanomose srityse ir net įgauna oficialų statusą, nenuostabu, kad savotiškus lokalius „teroristinės veiklos“ atitikmenis jau senokai galima rasti ir realiame gyvenime (žiniasklaida noriai juos tiražuoja, teisindamasi „teise žinoti visiems“): apiplėšimo tikslais nužudymai, „buitiniai“ nusikaltimai.

Teroro geografija plinta ne tik išoriškai, bet ir mūsų pačių viduje. Kasdienis prievartos dozės suvartojimas jau senokai tapo įprastas. Informacija apie konkretų žmogų supančią aplinką matuojama užmuštų/sudegusių/išprievartautų žmonių kiekiu. Šis konvejeris taip smarkiai įsisukęs, kad bandymas įsivaizduoti, kas atsitiktų vieną dieną negavus jokios negatyvios informacijos, tiesiog atrodo absurdiškas. Kam reikalinga žiniasklaida, jeigu jinai nekalba apie prievartą? Į šį klausimą kol kas neatsakoma.

Beje, bandymai viską suversti būtent žiniasklaidai nėra protingi. Žurnalistai yra tie patys žmonės, kurie gyvena realioje bendruomenėje. Tai tik atspindys tų procesų, kurie vyksta aplink ir kurių kol kas dorai paaiškinti dar neįmanoma.

Teroro geografijos išplitimas daro korekcijas aplinkos suvokime. Tai jau nebėra anomalija, nukrypimas ar kažkas panašaus. Tai tapo žmonių bendravimo norma, todėl derėtų pradėti mokytis tų tarpusavio buvimo būdų, kurie yra būtini gyvenant šiame laike (pavyzdžiui, nesinervinti, kai, einant į bažnyčią, jus patikrins panašiai kaip kad tikrinama prieš skrendant lėktuvu).

Realus suvokimas, jog kitaip jau nebus, įgalintų sukurti tam tikrą psichologinę sistemą, leisiančią pasijusti šiek tiek geriau ir tame išprotėjusiame laike, kuris vadinasi XXI amžiumi.

Valdas KILPYS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija