Priešprieša

Petras KATINAS

Metų pabaigoje, o ypač prasidėjus giliai politinei krizei Ukrainoje, Rusijos spaudoje padaugėjo gana priešiškų publikacijų Lietuvos atžvilgiu. Aišku, nepamirštant ir kitų Baltijos valstybių. Prie agresyvaus ir revanšistinio rusų žiniasklaidos tono bemat prisijungė ir politikai. Ir ne kokie nors V.Žirinovskio rango rėksniai, o aukšti Rusijos URM pareigūnai – Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto vadovas Konstantinas Kosačiovas, frakcijos ir partijos „Rodina“ lyderis buvęs prezidento V.Putino įgaliotinis Kaliningrado reikalams Dmitrijus Rogozinas bei kiti. Nežinia, kokiais tikslais šitai daroma. Didele dalimi tai vyksta iš inercijos bei nesibaigiančios nuoskaudos dėl SSRS subyrėjimo. Taip pat negalima atmesti galimybės, jog tokiais išsišokimais stengiamasi iš anksto padaryti naująją Lietuvos Vyriausybę klusnia Maskvos valios vykdytoja. Nors to paklusnumo bei pataikavimo ir iki šiol buvo daugiau negu reikia. Vien tik premjero A.Brazausko piktas raginimas nesikišti į Ukrainos „vidaus reikalus“ žodis žodin atitinka oficialią Kremliaus nuomonę. Taip pat siekiant įteigti Europos Sąjungos vadovybei, pirmiausia Paryžiuje ir Berlyne sėdintiems V.Putino draugams Ž.Širakui ir G.Šrioderiui, kad jie pastatytų Lietuvą į kelią, kurį nurodo Maskva.

Vokietijos kanclerio G.Šrioderio pastarojo meto elgesys ir faktiškas tapimas V.Putino garsiakalbiu Europos Sąjungoje vis labiau šokiruoja ne tik Vokietijos politologus ir žurnalistus, bet ir vis dar egzistuojančias Rusijos demokratines jėgas. Štai gerai Lietuvoje žinomas Rusijos žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas pareiškė, kad G.Šrioderis aukoja svarbiausius demokratijos principus abejotinų ekonominių interesų vardan. Dar griežčiau pasisakė buvęs Rusijos vicepremjeras Borisas Nemcovas, kuris Vokietijos kanclerio nuolaidžiavimą Rusijai ir jo liaupses V.Putinui apibūdino tokiais žodžiais: „Arba tai kvaili pokštai, arba pono Šrioderio galvoje kažkas atsitiko“. Netgi valdančiuosius Vokietijos socialdemokratus palaikančiuose Vokietijos laikraščiuose stebimasi tokia G.Šrioderio pozicija, faktiškai pritariančia Čečėnijos genocidui ir iš esmės remiančia Maskvos siekius palaužti Ukrainą. Bet, atrodo, geriausiai G.Šrioderio veiksmus įvertino Rusijos strateginių tyrimų centro vadovas Andrejus Piontkovskis, pavadinęs jį V.Putino „penktąja kolona“. Anot A.Piontkovskio, kadrinis KGB karininkas V.Putinas, dirbęs Vokietijoje ir verbavęs šnipus ir agentus, tą darbą sėkmingai tęsia ir dabar. „Pono Šrioderio atveju V.Putinui visiškai pavyko“. Po tokių pareiškimų ir vertinimų, darosi pakankamai aiški ir dar vieno Maskvos draugo Lietuvos premjero A.Brazausko pozicija „nesikišti į Ukrainos vidaus reikalus“. Tai visiškai sutampa su V.Putino ir G.Šrioderio nuostatomis. Visa laimė, kad ne visi Europoje taip galvoja. Nė iš vienos dešimties ES naujokių premjerų ar prezidentų nesigirdėjo pritarimo tokiai promaskvietiškai Lietuvos Premjero pozicijai. Daugeliui susidaro įspūdis, kad Europos Sąjungoje yra daugiau negu pakankamai Maskvos draugų, kurie ne tik dėl siaurų ekonominių ar asmeninių interesų, bet ir nekreipdami dėmesio į istorijos pamokas vėl atsidūrė rusiško smauglio užhipnotizuoto triušio vaidmenyje. Tą rodo ir pernelyg santūrus „senosios Europos“, konkrečiai, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos, vadovų požiūris į Lenkijos ir Lietuvos prezidentų A.Kvašnievskio ir V.Adamkaus tarpininkavimo misiją sprendžiant Ukrainos politinę krizę. Taip Paryžius, Berlynas ir Roma demonstruoja ne tiktai palankumą Kremliui, bet svarbiausia – priešiškumą Jungtinėms Valstijoms. Pasirodė publikacijų, kad Varšuva ir Vilnius netgi sumanė atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, arba Žečpospolitos, pakaitalą, todėl taip aktyviai imasi tarpininkavimo Ukrainos krizėje. „Senosios“ Europos Sąjungos narės ypač nepatenkintos tuo, kad JAV prezidentas Džordžas Bušas pritaria Lenkijos ir Lietuvos prezidentų veiksmams, kalbasi su jais telefonu ir tvirtai palaiko jų iniciatyvą. Tokiai kritikai entuziastingai pritaria ir Maskva. Štai Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pastebimai susierzinęs pareiškė, kad niekas Europoje, išskyrus Lenkiją, Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, nekelia Rusijai pretenzijų dėl Kaliningrado srities. Nežinia, kokias – konkrečiai, Lietuvos – pretenzijas į Rytprūsius įžiūrėjo K.Kosačiovas. Arba Lenkijos, jau nekalbant apie Latviją ir Estiją. Jis kaip pavyzdį nurodė Suomiją, kuri net neužsimena apie Maskvos užgrobtas jos teritorijas 1939-1940 metų žiemos karo metu, nereikalauja jokių kompensacijų.

Toną vadinamajai istorinių įvykių analizei davė Rusijos politologas Viktoras Olžičius. Informacinė agentūra „Regnum“ paskelbė jo didžiulį, pretenduojantį į analitinius, straipsnį: „Lietuva – Rusija: priešpriešų tendencijos ir priežastys“. Jame konstatuojama: „Apie tai, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai pastaruoju metu degraduoja, galima ir nekalbėti. Mūsų požiūriu, tos degradacijos priežastis yra daugybė nesusipratimų ir Lietuvos nenoras pripažinti esamas realijas. Lietuvių nuomone, demokratijos procesų sustabdymas Rusijoje skatina griežtą Rusijos užsienio politiką. Tačiau Rusijos požiūriu viskas vyksta kaip tik atvirkščiai. Po Baltijos valstybių įstojimo į ES, o ypač į NATO, jų lyderių elgesys Rusijos ir jos problemų atžvilgiu tapo kur kas mažiau draugiškas, jeigu ne dar blogiau. Ypač sugriežtėjo Baltijos lyderių pareiškimų tonas, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvę ėmė saugoti NATO lėktuvai. (...) Lietuva dabar piktinasi Rusijos griežtu požiūriu į Kaliningrado tranzito klausimą, kaltina ją siekiu pažeisti suverenitetą ir paversti Lietuvą „pereinamuoju kiemu“. Gerai, bet ar stengiasi Lietuva nors kiek suprasti Rusijos skaudamas vietas, jos problemas? Paprastų rusų žmonių problemas, iš kurių Lietuva nori atimti 30 milijardų dolerių kompensaciją „už padarytą žalą“. Nesupranta kaliningradiečių problemų, kurie turi gauti lietuvių valdininko leidimą, jeigu nori laisvai važinėti po savo šalį, kad galėtų, pavyzdžiui, aplankyti savo sergančią motiną. Pakanka įsivaizduoti lietuvį, gyvenantį Vilniuje, kuris, norėdamas aplankyti savo motiną, gyvenančią Klaipėdoje, privalo prašyti Rusijos leidimo“. Argi tai ne pakankamai aiškus priminimas, kad Vilnius ir Klaipėda - „ne visai“ Lietuva?

V.Olžičiaus straipsnyje, be minėtų pagraudenimų, yra ir gana objektyvių pastebėjimų. Kad ir tokių, jog patys rusai SSRS laikais visada pavydėjo lietuviams geresnio gyvenimo, aukštesnės kultūros. Pavydi jo ir dabar, nes „ir vidutinių lietuvių atlyginimų net palyginti negalima su Rusijos gyventojų daugumos atlyginimais“.

Dabar ne tik V.Olžičius, bet ir oficialūs Maskvos asmenys, tarp jų ir užsienio reikalų ministras S.Lavrovas, visą dėmesį nukreipė į paskutiniųjų prieškario ir pokario metų istorijos traktavimą. Pagrindinis tokių traktuočių teiginys yra tai, kad jokios okupacijos nebuvo nei 1940 metų birželį, nei po karo. Esą taip jau susiklostė istorinės aplinkybės, nes tuo metu galiojo karo įstatymai. Nepamirštama nuolat priminti, jog Lietuva neturėtų nei Vilniaus, nei Klaipėdos, jeigu ne Maskvos gera valia ir „išvadavimas“.

Jau dabar Maskva ir propagandinis jos aparatas rengiasi Antrojo pasaulinio karo pabaigos paminėjimo 60-mečio iškilmėms, kurios vyks Maskvoje kitų metų gegužės 9 dieną. Šis klausimas iškeltas netgi Jungtinėse Tautose, į pagalbą pasitelkiant aukščiausio rango Maskvos ir užsienio diplomatus. Tiesa, anot aukštų Rusijos URM valdininkų ir jau minėto K.Kosačiovo, Kremliui labai nepatinka šio jubiliejaus traktuotė –Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Todėl įsikibus laikomasi „didžiosios sovietinės liaudies pergalės“ teiginio. Iš esmės tai yra siekis dar kartą pademonstruoti pasauliui, jog Rusija turi teisę bent jau ekonomiškai tvarkytis Stalino užgrobtoje Europos dalyje. Pirmiausia, žinoma, buvusiose sovietinėse „respublikose“. Todėl ir suprantamos Kremliaus pastangos žūtbūt priversti Baltijos valstybių prezidentus dalyvauti „didžiosios pergalės“ 60-mečio minėjimo iškilmėse Maskvoje. Vienas aukštas Kremliaus pareigūnas iš anksto įspėjo, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentų nedalyvavimas šiame renginyje būtų traktuojamas kaip nedraugiškas aktas „su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis“. Taip pat nepamirštama papriekaištauti, kad Lietuva neleidžia (!) Briuseliui eiti į kompromisus su Rusija… Maskvos susierzinimą galima suprasti. Kremliaus vadai, o ypač vyriausiasis vadas V.Putinas niekaip nesupranta, kaip čia yra, kad Ž.Širakas, G.Šrioderis ir S.Berluskonis šoka pagal rusišką balalaiką, o štai kažkokie nykštukai V.Adamkus, V.Vykė-Freiberga ir A.Riuitelis nenori prisijungti prie šio Kremliaus šokių ratelio.

Akivaizdu viena: Rusijos geopolitinė agresija prieš Rytų ir Vidurio Europos valstybes, o ypač prieš Baltijos šalis prasidėjo su nauja jėga. To nematyti gali nebent tik A.Brazauskas ir prorusiška Seimo dauguma. Maskva neatsisako savo planų pakišti Lietuvai savo „antrąjį sekretorių“. Bandė J.Borisovą, dabar pakišo V.Uspaskichą. Kremliaus požiūrį į tarptautinę teisę ir demokratiją praėjusį ketvirtadienį dar kartą pademonstravo prezidentas V.Putinas. Išsišaukė į Kremlių iš demonstracijų apimto Kijevo Ukrainos prezidentą L.Kučmą ir tiesiai pareiškė, kad Ukraina – tai vos ne Rusija: visi kalba rusiškai, mąsto taip pat rusiškai, ir kadangi Ukrainoje gyvena 17 mln. rusų, todėl Maskva turi teisę elgtis kaip tinkama Ukrainos atžvilgiu. Taigi į Lietuvos ir Lenkijos prezidentų bei ES pareigūnų tarpininkavimo misiją ragino nekreipti dėmesio. „Kad ir kokio lygio būtų tarptautinė organizacija, niekas negali primesti mums savo valios“, - sakė V.Putinas.

Nėra abejonės, jog artimiausiu metu susilauksime naujos šmeižtų ir kaltinimų bangos iš Kremliaus. Mat Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimant Rusijos pateiktą deklaraciją dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio paminėjimo kitų metų gegužės 8-9 dienomis Lietuva balsuojant susilaikė. Vienintelė iš visų. Pasak mūsų ambasadoriaus prie Jungtinių Tautų Gedimino Šerkšnio, „Antrojo pasaulinio karo pabaigos paminėjimas ir jo aukų pagerbimas neįmanomas nepagerbiant ir sovietinės okupacijos bei represijų aukų“. Vos paskelbus tokį ambasadoriaus pareiškimą, iš Maskvos vėl pasipylė visa serija grubių burnojimų prieš Lietuvą.

© 2004 "XXI amžius"