Ar gali neišnykti masiškai
emigruojantys lietuviai?

Lietuvos kaimuose gyvena beveik trečdalis Lietuvos žmonių. Žemės ūkyje dirba apie 18 proc. šalies dirbančiųjų. Industrinėse pasaulio šalyse žemės ūkyje dirba nuo 2 iki 10 proc. dirbančiųjų. Tai rodo, kad artimiausiu metu didelė dalis žemdirbių neturės ko veikti Lietuvos kaimuose, jie tiesiog bus nereikalingi. Nereikalingi taps ir jų šeimų nariai. Sumažėjus žemdirbių skaičiui, kaimuose reikės mažiau ir kitų darbuotojų – mokytojų, gydytojų, paslaugų sferos dirbančiųjų bei kt. Pagal įvairius paskaičiavimus, „nereikalingi“ taps 25-50 tūkstančių Lietuvos žmonių. Ką jiems reikės daryti? Šiuo metu visi mato tik vieną išeitį: Airija, Didžioji Britanija, Ispanija ir kitos šalys. Ar tikrai mes esame tokie turtingi, kad galime abejingai stebėti, kaip tiek daug žmonių išvyksta iš Lietuvos?

Viena aišku – lietuviai nenori visą gyvenimą vargti skurde. Ir jie yra teisūs: skurdas naikina žmones. Turtingosios industrinės šalys yra suinteresuotos gerų darbininkų atvykimu. Nereikia jų auginti, mokyti – jie atvyksta jau galintys dirbti ir yra pasirengę dirbti blogesnėmis sąlygomis nei vietiniai, nors darbą atlieka ne blogiau, o ir geriau nei vietiniai. Iš tokios situacijos priimančios šalys turi didelę naudą. Lietuviai turi darbą, gali pragyventi, nors pagal tų šalių standartus užima žemutinių socialinių sluoksnių padėtį. Mūsų žmonėms tai yra geriau nei Lietuvoje skurdas, iš kurio išsivaduoti kol kas jokių vilčių. Ar yra kitokių pasirinkimo galimybių?

Lietuviams reikia apsispręsti, ar pasyviai stebėti tautos nykimą ir skurdo vejamų iš tėvynės lietuvių išvykimą bei išsisklaidymą plačiajame pasaulyje, deja, skurdinant Lietuvą, ar ieškoti kitų išeičių, naudingesnių Lietuvai.

Kol Lietuva bus skurdi šalis, negalinti garantuoti normalaus savo žmonių gyvenimo, tūkstančiai lietuvių bus priversti palikti tėvynę ir ieškoti laimės svetur. Senais laikais į tolimas šalis vyko ispanai, portugalai, prancūzai, anglai ir kiti. Tie žmonės taip pat vyko ieškoti geresnio gyvenimo. Tačiau skirtumas tas, kad jie keliavo ne vien darbo ieškoti, bet ir kurti savo bei tų kraštų, į kuriuos vyko, civilizacijos. Jie neprarasdavo savo kultūros, savo kalbos, o kurdavo naują gyvenimą pagal savo tautos papročius kitoje vietoje. Šiuo metu pasaulyje yra kraštų, kurie, turėdami gausius gamtos turtus, yra labai retai apgyvendinti, o turėdami nedaug gyventojų negali įsisavinti šalies teritorijos. Kodėl gi lietuviai negalėtų pabandyti išspręsti keletą problemų iš karto?

Įsikūrę nedaug gyventojų turinčioje šalyje lietuviai būtų viena iš tos šalies tautinių grupių ir sudarytų nemažą šalies gyventojų dalį, todėl galėtų gyventi nenutausdami. Prasiplėstų lietuvių gyvenama teritorija, padidėtų resursai, kuriais galėtume disponuoti. Pradiniam lietuvių įsikūrimui reikalingos tam tikros lėšos, nes šiais laikais žmonės negyvena žeminėse miškuose. Atvykę žmonės turi turėti būstą, realias galimybes gauti normaliai mokamą darbą, naudotis civilizacijos pasiekimais. Iš kitos pusės, įsikūrę lietuviai palengvintų Lietuvos įmonių produkcijos realizavimą naujose rinkose, tuo pačiu paspartintų Lietuvos ūkio augimą ir sulėtintų emigracijos procesus.

Galimą lietuvių kolonizaciją galėtų finansuoti verslo struktūros, kurios ne tik atgautų investuotas lėšas, bet ir uždirbtų. Prie šio projekto galėtų (ir privalėtų) prisidėti Lietuvos valstybė, taip pat šiam reikalui būtų galima panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių ir specialiųjų fondų lėšas. Šiam projektui finansuoti nebūtų naudojami Europos Sąjungos fondai, skirti Lietuvai.

Ričardas K.

© 2004 "XXI amžius"