Kai eini už gėrio pasaulį,
viskas pasidaro paprasta

Vytautas LANDSBERGIS

Vokietijos Ašafenburgo miesto muzikos mokykloje Europos Parlamento nariui profesoriui Vytautui Landsbergiui iškilmingai įteiktas 2004 metų Ašafenburgo miesto apdovanojimas „Už drąsą“. Nuspręsdama apdovanojimą skirti Lietuvos politikui, komisija pabrėžė, jog V. Landsbergis prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Tam reikėjo didelio asmeninio ryžto. V.Landsbergio apdovanojimas esą yra ir daugelio Lietuvos žmonių, drąsiai dalyvavusių Nepriklausomybės atkūrimo procese, įvertinimas. Profesorių su garbingu apdovanojimu pasveikino Lietuvos ambasados Vokietijoje Bonos skyriaus ir lietuvių bendruomenės Vokietijoje atstovai. Laureatas susirinkusiesiems fortepijonu atliko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių. Bavarijos žemėje esančio Ašafenburgo miesto apdovanojimas „Už drąsą“ įsteigtas Tėvui Bernardui, kuris 1631 metais, Trisdešimtmečio karo sumaištyje, miestiečių prašomas savo asmeniniu pasiaukojimu apsaugojo Ašafenburgo miestą nuo nuniokojimo, atminti. Jis skiriamas regioninėje ir tarptautinėje kategorijose.

Spausdiname V.Landsbergio kalbą, pasakytą Ašafenburge lapkričio 27 dieną, gavus apdovanojimą „Už drąsą“.

Nežinau, kas sugalvojo šį garbingą apdovanojimą. Bet mane tai privertė galvoti ir apie drąsos sąvoką, ir kodėl aš apskritai čia turiu būti. Kilo daug ir gana esminių abejonių. Dabar aš jomis pasidalysiu.

Žinau, kad bijau aukščio. Stovėti ant stogo krašto, jeigu namas didelis, arba kalnuose, kai prieš tave atsiveria šimtų metrų erdvė žemyn, tiesiog negaliu. Mano koja pati žengia atgal, ir aš jos negaliu įveikti. Kita vertus, kai pagalvoji, - tai kas kita, negu baimė užsimušti; ne tas pats, kas yra mirties baimė.

Kai Lietuva ėjo pavojingu keliu į laisvę, žinojau, kad yra jėgų, kurios manęs nekenčia ir gali pasiųsti profesionalus, kad tos problemos neliktų. Bet dėl to nebuvo baisu – pakankamai ilgai gyventa, tik dar norėjosi atlikti daugiau. Panašiai ir dabar: žiūri tartum iš šalies, dar vis nori ką nors padaryti.

Kai buvau dar berniukas, po karo sovietų užimtoj Lietuvoj vėlyvą naktį rodydavo kino teatruose vadinamuosius „trofėjinius“ filmus. Mes, mokiniai, eidavome žiūrėti naktimis, nepaisydami mūsų motinų baimės. Vienas tų filmų vadinosi „Ledi Hamilton“. Buvau dar visai jaunas, todėl nieko neatsimenu apie ledi Hamilton, bet atsimenu apie admirolą Nelsoną. Ypač sceną prieš mūšį, kur Trafalgaro sąsiauryje stovi vienas prieš kitą du karo laivynai, o kažkuriame britų laive karininkas žiūri į tolimą admirolo laivo stiebą ir verčia savo jūreiviams ir kariams, ką rodo admirolo vėliavėlės: „Britanija – tiki – kiekvienas – vyras – atliks – savo – pareigą“. Taigi atlikti pareigą, ir viskas.

Dar kiek anksčiau, karo ir nacių okupacijos metais, mano vyresnysis brolis dalyvavo antinacinėje pogrindžio organizacijoje, rengėsi kovoti už Lietuvą, leido šapirografu spausdinamą laikraštį jaunimui. Kartą jam buvo pavesta nunešti karišką šautuvą iš mūsų namų miesto centre kažkur į priemiestį. Nors brolis buvo tik penkiolikos metų, tačiau smarkiai paaugęs ir atrodė kaip jaunas vyrukas. Jis turėjo tokį žalsvą švarką, panašų į medžiotojo. Tada brolis apsivilko tą švarką, užsimetė šautuvą ant peties ir nuėjo vidury dienos per miestą, kur reikėjo. Ir niekas jo , ačiū Dievui, nesustabdė.

Tai buvo rizika ir iššūkis likimui. Berniukai, kartais ir vyrai, kurie vis tiek yra berniukai, turi tokios drąsos. Ji tikriausiai vyriška drąsa, nes moterų drąsa kitokia. Jų drąsa – aiškumas ir tvirtumas. Tokia buvo mano motina.

Pavojaus dienomis ir naktimis prieš trylika metų, kai laukėme sovietų puolimo, aš buvau fronte – parlamento rūmuose. Mano ginklai buvo telefonas ir rašymo priemonės. Bet aš buvau ne vienas, mane supo daug vienminčių. Žmona Gražina liko viena namuose. Aplink buvo ne vien patriotinis entuziazmas, bet ir daug neapykantos. Nors aš norėjau, kad žmona išvyktų iš miesto, ji atsisakė, nes norėjo būti čia pat. Žudynių naktį, kai prasidėjo šaudymai, galėjome vienas kitam paskambinti ir atsisveikinti. Štai kodėl sakau, kad moterų drąsa kitokia.

Galbūt Lietuva, kuri labai vyriškai kovojo prieš sovietų okupantus 1945-1954 metais, vėliau, po 35 metų, buvo labiau panaši į moterį, nes mūsų laikysena 1989-1991 metais buvo kitokia: mes nieko nepuolame, bet nesitraukiame.

Kai sovietai 1991-ųjų pradžioje paleido prieš nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą visą savo karinę galybę, – su štabais ir žemėlapiais, kuriuose žymėjo karines operacijas prieš Lietuvos televiziją ir parlamentą, – vienas žurnalistas manęs paklausė: „Ar jūs nebijote?“

Atsakiau kažkaip savaime: „Jie gali mus užmušti, bet jie negali nieko daugiau“. Tikriausiai taip galvojo ir tie XVII amžiaus Ašafenburgo kapucinai, kurie išėjo vieni prieš švedų kariuomenę su taikos žodžiu karaliui Gustavui Adolfui ir išgelbėjo miestą.

Tokia tada buvo mano išvada apie padėtį, kaip ją matau, ir kažin ar ji atitinka žodį „drąsa“, nes ir pasakyti tai galėjau ne savo vieno vardu. Aplink mane daugelis taip jautė.

Šiandien Ukraina mums rodo pavyzdį ir primena tokį patį širdies apsisprendimą. Laisvės dvasia ten ima viršų, ir žmonės nebijo, kad kokia nors kvaila kariuomenė ateis jų žudyti. Laisvės dvasia tiesiog svaigina, tai kokia čia gali būti baimė! Laisvės dvasia skrieja virš žmonių, ir norime tikėti, kad tai – Apvaizda.

Viktoras Juščenka žinojo, kur eina, ir buvo nuodijamas, vos per plauką išvengė mirties. Jo veidas liko sužalotas, tą galite matyti televizorių ekranuose. Nuodytojai manė, kad moterys už tokį kandidatą nebalsuos, jeigu jis ir liktų gyvas. Oponentai atsivežė į Kijevą net rinkiminius šūkius: „Juščenka – ligonis!“

O mergaitė, kurią rodė televizija, kalbėjo: „Čia ne dėl prezidento vietos varžomasi, čia du pasauliai – gėrio pasaulis ir blogio pasaulis“.

Štai ką verta suvokti. Kai atskiri ir žinai, kad eini už gėrio pasaulį, viskas pasidaro paprasta. Drąsos ir baimės sąvokos nebetinka. Tiesiog darai, kas reikalinga.

Aš esu nuoširdžiai dėkingas už garbingą apdovanojimą ir už progą pamatyti gražų Ašafenburgo miestą bei sutikti tiek daug nuoširdžių, gerų žmonių.

© 2004 "XXI amžius"