„Antiglobalistiniai“ globalistų samdiniai

Vilius BRAŽĖNAS

Lapkričio viduryje žiniasklaidoje pasirodė žinios apie vyriausybėje abejonių sukėlusį Vilniuje 2005 metais rengiamą Pasaulio studentų kongresą. Esą kongreso organizatorė Tarptautinė studentų sąjunga dalyvaujanti antiglobalistų riaušėse. Mūsų šalies valdžios pareigūnai įtarią, jog tą Tarptautinę studentų sąjungą finansuoja valstybės, kurios yra priešingos Lietuvos įsijungimui į tokias struktūras, kaip ES ir NATO.

Manau, kad tokia siaura pažiūra į rengėjus yra tik iš dalies teisinga. Kad riaušininkai yra finansuojami, visai aišku vien pagalvojus, kiek tokie renginiai turi kainuoti. Juose suburiami tūkstančiai skrajojančių riaušininkų visur, kur tik kada posėdžiauja kokia nors piniguočių grupė. Norint tiksliau atspėti, kas visa tai finansuoja, reikia ieškoti atsakymo į seną kriminologų klausimą: „kieno naudai“ padarytas nusikaltimas.

Šiuo atveju atsakymas būtų toks: dviejų globalizmo pagrindinių židinių naudai – Rytų, maskvietiškam kominterno tipo globalizmui, ir Vakarų, Volstryto kilmės globalizmui. Riaušės ir raudonos vėliavos demonstracijose skelbia, kad (Maskvos) marksistai kovoja už liaudį prieš piniguočius (Vakarų) globalistus. Antra vertus, riaušės, padegimai, nuosavybės niokojimas ir raudonos vėliavos kai kam „aiškiai įrodo“, kad globalizmas yra gėris: juk jam priešinasi raudonieji ir chuliganai. Tad ginkime Vakarų globalizmą ir pulkime į jo glėbį, gelbėkimės nuo Rytų ir chaoso. Vadinasi, iš riaušių laimi ir Vakarų globalistai, pasaulinės valdžios diktatūros, naujos utopijos kūrėjai. Taigi riaušininkai finansų gali gauti iš vienos kurios ar net iš dviejų globalizmo kišenių. Tarkim, „antiglobalistus“ finansuoja globalistai ir greičiausiai – Vakarų. Rasti demonstrantus su raudonomis vėliavomis ir riaušininkus pakanka tik švilptelėti. Jų visada atsargoje turi komunistai. Tik prisiminkime raudonuosius demonstrantus, atsirasdavusius beveik visose Europos sostinėse, kai tik JAV politika ar nauja ginkluotė grasindavo Sovietų Sąjungai.

Tad Vakarų socialistinių „kapitalistų“ finansinė parama kairiesiems – nieko nauja. Jau tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, globalistams nepavykus JAV įtraukti į kuriamą Tautų Lygą, tarptautinio J.P.Morgano banko agentai sumanė JAV kairiųjų ir net komunistų kontrolę steigiant bei remiant jų spaudą. Tai dokumentais patvirtina pats globalistų priedangos grupuotės Council on Foreign Relations (CFR) narys garsus istorikas Kerolas Kviglis. Jų veiklos užkulisius jis atskleidė 1348 puslapių knygoje „Tragedija ir viltis“. Tarp Volstryto remtų kairiųjų leidinių jis mini „New York Times“, „Washington Post“, „Observer“, „The Saturday Review“. Be to, finansavo ar į redakcijas įterpė finansuojamus savus žmones vien komunistų leidiniuose – „Dayly Worker“ Ir „The New Masses“.

Įdomu, kaip kritiškai Volstryto piniguočius vertino jų pačių istorikas minėtoje knygoje: „Tai buvo grupė žmonių, kurių turtai ir įtaka smarkiai viršijo jų patirtį ir susivokimą – padėties supratimą. Jie sukūrė sąlygas simpatizuojantiesiems komunistams ir jų satelitų įtakai 1930-aisiais Jungtinėse Valstijose“. Taip pat knygos autorius K.Kviglis įspėja: „Reikėtų įsidėmėti, kad galia, kuria tie energingi kairiasparniai naudojosi, niekad nebuvo jų pačių ar komunistų galia, o buvo galia tarptautinės finansinės klikos. Kai tas sukėlė Amerikos žmonių įtarimus ir pyktį, tai įvyko 1950 metais, paprasčiausiai buvo atsikratyta simpatizuojančiųjų raudoniesiems”.

Be abejo, tokie reiškiniai vyksta ir šiandieniniame pasaulyje.

Globalistai finansavo bolševikų revoliuciją ir visaip rėmė Sovietų Sąjungą, pratęsdami jos neišvengiamą žlugimą. O raudonųjų vėliavų riaušininkai yra tik prieš Vakarų globalistus, kurie trukdytų Rytų globalistams įsitaisyti kuriamos pasaulinės galios piramidės viršūnėje.

Nepamirština, kad Vakarų dešinieji irgi yra prieš globalizmą – iš principo. Prieš bet kokios kilmės globalizmą, kuris neišvengiamai būtų antikrikščioniškas, antitautinis ir antivalstybinis, panaikinąs asmeninę laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau dešinieji prieš globalizmą kovoja ne gatvėse, o politinėje, dvasinėje, intelektualinėje arenose. Tad ypač politikoje reikalai retai yra tokie, kaip iš pažiūros atrodo.

© 2004 "XXI amžius"