Pirkti ar klastoti?

Paprastai ir visada Lietuva per rinkimus nuperkama. Nėra su ja didesnių rūpesčių artimam užsieniui. Turi savo propagandos mašiną. Valstybė ne per didelė. Keli tūkstantukai asocialių rinkėjų, dar kiek nesusivokiančių kaimiečių ar šiaip vargo slegiamų žmonių. Kad vargo netrūktų, taip pat pasirūpina „artimųjų“ penktoji kolona. Buvę ir nauji KGB agentai, o dar nuolat „skriaudžiamos“ tautinės mažumos – ir yra rezultatas. Todėl nereikia klastojimų. Pasaulis nesipiktina propaganda nė papirkimais ir priekaištų nepateikia, tik džiaugiasi Lietuvoje klestinčia demokratija. Kad ji iškreipta papirkinėjimais, svetimos propagandos prievarta – šitai pasauliui dar neatrodo svarbu, nei kad būtų žmonių ar valstybės teisių pažeidimas. Mat manoma, kad propaganda galima netikėti, paperkamam nepasiduoti – šie veiksmai visiškai neatima laisvės ir ji tik savanoriškai atiduodama. Atiduodantieji laisvę yra patys kalti , nes nenugalimos prievartos tokiais atvejais nėra.

Galima manyti, kad tai nėra visai netiesa, ir žmonės privalo grūdintis bei apgaulei nepasiduoti. Rinkimų rezultatų klastojimas yra daug blogesnė ir sunkiau įveikiama prievarta. Prieš ją – tik protestas taip pat prievartos forma, kokio ir teko imtis Ukrainos žmonėms. Nėra jiems kitos išeities, nes įpročiai įsigalės, kartą pasisekus, ir ateityje visi rinkimai pasidarys fiktyvūs: kad ir už ką kas balsuotų, valdžia pasitvarkys, kaip jai tinkama. Demokratinis pasaulis yra teisus, kad remia Ukrainos žmonių kovą. Negalima grįžti į sovietiją ir fikcija paversti rinkimų, į kokius galima nė neiti.

Bet ką daryti Rusijai, vis tiek norinčiai turėti savo valdžią Ukrainoje? Papirkti – per didelė, o gal ir iš kitos pusės yra kam pirkti – taip pat ne beturčiai. Propaganda gal apleista, gal netikusi. Iš daugybės žmonių per daug pasirodė esančių savarankiškų, o ne užguitų kaip Baltarusijoje. Jokio batiuškos kaip A.Lukašenka Ukrainai neatsirado, nes laisvi ir savarankiški pasirodė esantys žmonės. Gal dėl to, kad išsilavinę, gal tokia prigimtis. Todėl ir Stalinui tiek daug ukrainiečių teko badu išmarinti, kad tą šalį galėtų valdyti. Ir vis dėlto neliko Ukraina be ukrainiečių, ypač kad, sovietų nelaimei, didelė jos dalis buvo Lenkijos okupuota, o ten nebuvo tokios griežtos kovos prieš tautą ir didelio masto jos naikinimo. Kai sovietai paėmė tą dalį, ji – su ukrainiečiais, negi skelbsi vėl naują badą? Ne tas laikas: teko su jais susigyventi, didesnį naikinimą sutelkus Lietuvon.

Taip susiklostė, ir dabar vienintelis patarimas būtų Rusijai nustoti norėti to, kas nedera: nei pirkti, nei klastoti, bet gyventi šalia demokratiškos Ukrainos ir pačiai jos pavyzdžiu darytis demokratiškai. Lietuvai – laisvai ir savarankiškai, kad tokie darytųsi jos žmonės. Sąlygos tarsi yra, nes jų valia neklastojama, bet valios dar jiems reikia įgyti.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

© 2004 "XXI amžius"