"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. gruodžio 8 d., Nr. 23 (92)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ukraina sprendžia
savo likimą ne vienui viena

Edmundas SIMANAITIS

Kodėl Europos Sąjungą, o ypač jos rytinės dalies šalis nepaprastai domina įvykiai Ukrainoje? Pirma, Ukraina yra didelė Europos valstybė, turinti daug žemės turtų, joje gyvena per 50 mln.gyventojų. Jau vien dėl to ES raidai Ukrainos vaidmuo labai reikšmingas. Antra, Ukraina - pati didžiausia šalis iš subyrėjusios Sovietų Sąjungos, ketindama sekti Baltijos šalių pavyzdžiu, palengva vairuoja savo politiką Vakarų link. Trečia, Ukrainos vaidmuo ES santykiuose su Rusija daugeliu atvejų būtų teigiamas, dažnai galėtų būti lemiamas. Be abejonės, Ukraina, ir tapusi ES nare, palaikytų glaudžius santykius su Rusijos Federacija. Šie veiksniai svarbūs ne tik nūdien, bet ir artimiausioje ateityje, turint omeny Rusijos imperinių ambicijų aktyvėjimą ir aktualų visai Europai poreikį mažinti Rusijos ir ES priešpriešą.

Žinoma, ši priešprieša jau ne tokia deklaratyvi ir agresyvi kaip šaltojo karo metais, tačiau Rytuose ji nepamiršta, o atvirkščiai – dirbtinai skatinama. Beje, ji kyla iš tų pačių „amžinų” imperinių ambicijų. O jų atsikratyti, atrodo, greit nepavyks – gležni rusų demokratijos daigai sutrypti. Verta pakartoti seną ir labai laukiamą tiesą – demokratinė Rusija nekeltų jokių grėsmių nei taikai, nei ES sandarai, nebūtų ignoruojama ir tautų apsisprendimo teisė.

Nenuostabu, kad Ukrainos prezidento rinkimai atsidūrė Kremliaus dėmesio centre. Tikslai tokie patys, kaip ir Lietuvos atžvilgiu, – laikinai išsprūdusį grobį siekiama prilaikyti už kiek galima trumpesnio pavadžio, kad, sulaukus palankaus meto, jis vėl būtų įtemptas į narvą. Prorusiškos orientacijos prezidentas – tai mažų mažiausiai pakankama garantija, kad Ukrainos santykiai su Vakarais plėtosis pagal Rusijos scenarijų.

Tiesą pasakius, visos sumaištys ir neramumai ištrūkusiose iš sovietijos šalyse svetimų „centrų“ planuojami ir organizuojami siekiant įgyvendinti jau minėtus imperinius tikslus. Rusija visas savo kaimynes – mažas ir dideles tautas – kada nors jau buvo nukariavusi. Dažniausiai kruvinos pavergimo akcijos būdavo pervadinamos „išvadavimu“. Tos, kurios apsigynė ar buvo apgintos, liko potencialiomis imperijos priešėmis. Tokia yra Rusijos agresyvumo doktrinos esmė.

Prezidento rinkimų rezultatų klastojimas sukėlė didelę nepasitenkinimo audrą. Įvykiai Kijeve ir daugelyje šalies miestų primena Sąjūdžio metą Lietuvoje. Nesvarstydamas įvykių raidos detalių, kurias politikos apžvalgininkai, kaip įprasta, pateiks su plačiais komentarais, noriu išskirti keletą dalykų.

Ukrainos prezidentas L.Kučma, susidarius iš tiesų sunkiai ir ne mažiau pavojingai padėčiai, paprašė Lietuvos ir Lenkijos tarpininkauti sureguliuojant konfliktinę situaciją. Šis politinis gestas laikytinas pripažinimu, rodančiu, kad Lietuvoje ir Lenkijoje Vakarų demokratijos vertybės yra gerbiamos ir lygiai taip pat išreiškiamas išskirtinis pasitikėjimas valstybių vadovais, jau pelniusiais autoritetą tarpvalstybinių santykių politikoje. Prezidentų atvykimas į Kijevą pralaužė konfrontuojančių pusių nepasitikėjimo ledus – buvo susėsta prie derybų stalo ir sulygta nenaudoti jėgos. V.Adamkus ypač aukštai įvertino Lenkijos prezidento A.Kvašnevskio diplomatinius sugebėjimus. Kai šeimininkas, pastebėjęs savo troboje beįsiplieskiantį gaisrą, pasikviečia kaimynus pagalbon, tada reikia džiaugtis kaimynų solidarumu bėdai ištikus. Tačiau mūsų Premjero nuomonė buvo kitokia – nesikišti! Tegul patys savo gaisrą gesina kaip moka ir sugeba.

Ir Rusijos prezidentas V. Putinas porą kartų per Ukrainos prezidento rinkimus lankėsi šioje šalyje. Tik abiem atvejais be tankų ir be divizijų, bet su tokiu pačiu senu imperinės politikos tikslu – užmesti pavadį Ukrainai. Tuo pačiu reikalu į Rytų Ukrainą atskubėjo aktyvus imperijos šalininkas Maskvos meras J. Lužkovas. Šis veikė tiesmukai ragindamas Rytų Ukrainos sritis atsiskirti. Tai tokie Rusijos aukščiausio rango vadovų „taikaus“ nesikišimo pavyzdžiai, neminint svetimų specialiųjų tarnybų intensyvaus plušėjimo.

Kišimosi į svetimos valstybės reikalus praktika, kurią patyrė ne tik Lietuva, bet ir visos Rytų Europos tautos, turėtų tapti chrestomatijos dalimi. Sovietmečiu ir dar prieš jį būta nemažai „broliškos“, „internacionalinės“ pagalbos teikimo atvejų. Suomiai (ach, tie užsispyrėliai nacionalistai!) pagalbą, nešamą žlegančių tankų divizijų ir raudonarmiečių armijos, atmetė, nepriėmė. Maža to, ryžosi susikauti ir apsigynė. Rezultatą matome: šiandieninė Suomija – viena iš ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių.

„Taikias socialines revoliucijas“ į kitas Baltijos šalis, tarp jų ir į Lietuvą, atnešė ant keturbriaunių durtuvų tie patys raudonarmiečiai. Šiandien Lietuva ropščiasi iš sovietmečio palikimo duobės, pasiryžusi po kurio laiko prisivyti europinio gyvenimo standartus.

Negalima nutylėti sovietų ginkluotos kruvinos intervencijos į Prahą, Budapeštą, Afganistaną. Visais atvejais šios operacijos buvo maskuojamos „broliškos“ ar „internacionalinės“ pagalbos iškaba.

Jau skelbiamos žinios apie mėginimus suskaidyti Ukrainą. Šalies pietryčiai žada skelbti autonomiją. Donecko srities taryba nutarė gruodžio 12 dieną surengti srities referendumą dėl Ukrainos Konstitucijos pakeitimo. Donecko sritis turėtų tapti Respublika ir tokiu statusu likti Ukrainos federacijoje. Lugansko ir Charkovo srityse brandinami analogiški sprendimai. Tai tokie Kremliaus taktikos pokyčiai siekiant tų pačių strateginių imperijos tikslų.

Pirmasis atsikūrusios Lietuvos Respublikos vadovas V.Landsbergis apie strateginių tikslų įgyvendinimo taktikos pokyčius taip rašė: „Jie (Rusijos specialiosios tarnybos - E.S.) jau anksčiau suprato ir padarė išvadas, kad Lietuvos jėga nepaimsi – tada ji susivienija ir priešinasi. Todėl apsispręsta kitais metodais, mėgintais jau prieš trylika metų, kai planavo sausio 13-ąją: pakirsti Lietuvą iš vidaus, sugriauti ją pačių lietuvių rankomis.”

Sugriauti mūsų pačių rankomis! Lietuvoje maždaug 6 proc. piliečių yra rusų tautybės. Per Seimo rinkimus trečdalis rinkėjų atidavė balsus už svetimšalio atvykėlio „partiją“, kurios programoje vertybinės pilietinės ideologijos – nė kvapo! Vis dėlto Lietuvai suplanuotas staigus teisingumo pamatų griovimas sustabdytas. Kaip seksis likimo broliams ukrainiečiams, netrukus sužinosime. Beje, Gulago salyne lietuvių ir Vakarų ukrainiečių grupės buvo pačios vieningiausios, aktyvios sukilimų organizatorės ir jų dalyvės. Ši patirtis ir mūsų dienomis nepaprastai vertinga, pamokanti ir net įpareigojanti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija