Europa ir Rusija. Kas toliau?

Petras KATINAS

Lapkričio 11 dieną Hagoje turėjo įvykti aukščiausiojo lygio Europos Sąjungos ir Rusijos vadovų susitikimas. Tačiau Rusijos prezidentas V.Putinas nusprendė nevykti į Hagą ir paprašė perkelti susitikimą vėlesniam laikui, kol bus suformuota naujos sudėties Europos Komisija. Tačiau yra ir kitų priežasčių, dėl kurių Maskva ėmė žaisti žaidimus su ES. Dabar, gruodžio 8-9 d., vėl iškelta kažkokių derybų dėl Rusijos keliamų dirbtinių problemų būtinybė.

Kaip žinoma, 2003 metų gegužę Sankt Peterburge iškilmingai buvo paskelbta, kad Rusija ir ES kartu kurs „keturias bendrąsias erdves“. Buvo paskelbta apie strateginę partnerystę tokiose srityse kaip ekonomika, žmogaus teisės ir laisvės, saugumas ir pagaliau mokslas bei kultūra. Dabar atėjo metas, kai tie susitarimai turi būti pasirašyti aukščiausiu lygiu. Tačiau jau dabar aišku, kad praėjus pusantrų metų Rusijos ir ES santykiuose atsirado tam tikras atšalimas. Tie minėti keturi punktai, arba bendrosios erdvės, pasirodė beveik neįgyvendinami, o nesutarimų tarp Maskvos ir Briuselio vis daugėja.

Mat Briuselis reikalauja, kad susitarimas dėl visų minėtų punktų turi būti pasirašomas vienu metu. Maskvai toks variantas nepriimtinas. Nesutariama dėl daugelio priežasčių. Net ir dėl ekonominio bendradarbiavimo. Nesvarbu, kad prekyba su ES šalimis sudaro daugiau nei pusę visos Rusijos užsienio prekybos. Savo ruožtu Europos Sąjunga gauna iš Rusijos ketvirtį sunaudojamų dujų. O tokios ES narės kaip Lietuva, Latvija, Estija ir Slovakija – 100 proc. Vengrija, Lenkija ir Čekija eksportuoja iš Rusijos du trečdalius reikalingų gamtinių dujų. Be to, Rusija eksportuoja 44 proc. visos ES sunaudojamos naftos. Maskva ne kartą pareiškė, jog siekia tapti pagrindiniu energetiniu ES partneriu. Kitaip tariant, turėti savo rankose ne tik energetinių resursų tiekimą, bet ir jų čiaupų kontrolę. Maskva kaltina Briuselį, kad ES reikalauja parduoti dujas savo (t.y. Rusijos) gyventojams už tokią pačią kainą, kaip ir ES valstybėms. Bet ekonominiai Rusijos ir ES santykiai yra bene mažiausiai sukeliantys nesutarimų. Kremliui labai nepatinka, jog ES, pritardama ekonominių santykių vystymuisi, neapsiriboja vien tik ekonomika, bet reikalauja, kad tie santykiai būtų neatsiejami nuo kitų ne mažiau svarbių dalykų. Pirmiausia žmogaus teisių laikymasis, demokratinių reformų būtinybė ir pagaliau svarbiausias – atsisakyti nuo pačios sau suteiktos „teisės“ turėti monopolinę įtaką buvusiose SSRS respublikose.

ES taip pat neslepia nepasitenkinimo tuo, kas Kremliuje vadinama „valdžios vertikalės stiprinimu“. Taip pat karinėmis akcijomis Čečėnijoje, prisidengus kova su tarptautiniu terorizmu. Briuselio politikai visiškai įsitikinę, kad centrinės valdžios, konkrečiai, prezidento V.Putino valdžios stiprinimas, ypač atsisakant tiesioginių gubernatorių rinkimų, bei sufabrikuota byla prieš „Jukos“ kompaniją nėra jau taip pažeidžiantys demokratijos principus. ES nuomone, ši byla yra politinė, o kova su terorizmu Čečėnijoje primena genocidą, nes per vykstantį karą nužudomi ne „teroristai ar banditai“, o daugiausia taikūs gyventojai. Taigi ir šioje srityje Maskvos ir ES požiūriai absoliučiai skiriasi.

Pastaruoju metu Rusijoje vis labiau demonstruojama, kad Rusija turi eiti savo keliu, ir raginama atsisakyti kokios nors vakarietiškos demokratijos bei tvarkos kopijavimo. Ir tai daro ne tik atviri nacionalistai ir imperijos gaivintojai, o patys aukščiausi Kremliaus pareigūnai. Esą jeigu ne šiandien, tai rytoj Rusija vėl taps supervalstybe, ir todėl nėra jokio reikalo skaitytis su kitomis valstybėmis, tuo labiau su ES. Maskvos nuomone, su Rusija ES privalo palaikyti ypatingus santykius, kaip su supervalstybe. Bet ES visiškai nesirengia suteikti Maskvai jokių ypatingų teisių, skirtingų nuo kitų ES kaimynų.

Kita vertus, dauguma analitikų ir ekspertų pažymi, kad, įstojus į ES dešimčiai naujų Rytų ir Vidurio Europos valstybių, bendra ES politika Rusijos atžvilgiu tapo gerokai griežtesnė. Jeigu Prancūzija, Vokietija ir Italija gana dažnai nusileidžia Maskvai, tai Rytų ir Vidurio Europos valstybės, savo kailiu patyrusios, ką reiškia Maskvos meškos glėbys, ne tik su įtarumu, bet ir su baime žvelgia į Rusiją. Jos pagrįstai tvirtina, kad Rusijoje vėl atgijo ir specialiai kurstomos imperinės ambicijos su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Todėl jos kategoriškai nepritaria Paryžiaus, Berlyno ir Romos koketavimui su Kremliaus valdovu.

Yra dar vienas labai svarbus dalykas Europos ir Rusijos santykiuose. Tai aktyvus Rusijos bandymas dalyvauti užtikrinant Europos saugumą. Kas gi rengiasi ją užpulti, Maskva, aišku, nesako. Reikalo esmė kita. Rusijos dalyvavimas Europos ginkluotųjų pajėgų struktūrose turi du pagrindinius tikslus: įsiskverbus į būsimų Europos Sąjungos saugumo pajėgų struktūras niekais paversti NATO, kaip Vakarų pasaulio gynybinę organizaciją, ir išstumti iš Europos Jungtines Valstijas. Antra – Rusijos dalyvavimas tokioje „gynybos“ sistemoje reikštų Rusijos, kaip galingiausios karinės jėgos, dominavimą senajame žemyne. Šiuo klausimu netgi V.Putino bičiuliai – Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas, Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis ir Italijos premjeras Silvijus Berluskonis – suvokia, kad negalima įleisti amžinai išbadėjusio ir labai pikto Maskvos vilko į Europos avidę.

Rusijos politologas Dmitrijus Gluchovskis, dažnai rašantis apie ES ir Rusijos santykius, pažymi dar vieną Maskvos nepasitenkinimo santykiuose su ES šaltinį. Tai, anot D.Gluchovskio, ne tik rusakalbių, neva diskriminuojamų Baltijos šalyse, klausimas, bet ir Kaliningrado eksklavo tranzito problema. „Tik bevizis režimas į eksklavą patenkintų Rusiją“, - rašo D.Gluchovskis. Taigi pakankamai aišku, kad Lietuvos laukia dar ne viena Kremliaus paspęsta kilpa.

© 2004 "XXI amžius"