Praėjusių metų vaisiai

Gražina TRIMAKAITĖ

Daug kas skaičiuoja svarbiausius praėjusių metų įvykius. Visi kaip vienas pamini Lietuvos patekimą į NATO ir ES. Tačiau reikėtų labai konkrečiai paklausti: koks buvo reikšmingas ar net lemiamas tautos išlikimui įvykis, gal įvyko tai, kas rodo ar lemia tautos pražūtį? Į pirmą klausimą tektų atsakyti, kad nieko neįvyko, o dėl antrojo reikėtų sakyti jog belieka tikėtis, kad įvykęs poslinkis nebūties link irgi nėra lemtingas.

NATO ir ES nėra tautos išlikimo garantai. Gali net būti taip, kad šių darinių kūrėjai, nors ir slepia, bet turi tautų išnykimo planų. Kadaise jų ir neslėpė. Štai Viliaus Bražėno knygos „Nauja pasaulio santvarka“ citata: „Žinotina, kad ES yra pradėta kurti 1947 metais Harvardo universitete, kai valstybės sekretorius Dž. K. Maršalas (Marshall) perskaitė savo parengtą Europos rekonstrukcijos planą (ERP), vėliau pramintą Maršalo planu. (…) To kongreso 7-ojoje rezoliucijoje tiesiai pasakyta: „Europos suvienijimas turi būti suprastas kaip svarbiausias Pasaulio suvienijimo žingsnis“. (…) Pagal Maršalo planą buvo nutarta sudaryti Europos Sąjungą, kuri „turės būti kooperuojanti“, vadinasi, socialistinė, tinkanti į naująją pasaulio santvarką (NPS)“.

Ši mintis patinka ir raudoniesiems globalistams – bolševikams. JAV bolševiko Džono Rydo knygoje „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“ cituojama Raudonosios armijos komisaro Leonido Trockio 1917 m. spalio 30 d. pasakyta kalba: „Federacinė Europos Respublika – Jungtinės Europos Valstijos ir yra tai, kas turės įvykti. Negalima tenkintis tautine autonomija. Ekonominė evoliucija reikalauja atverti tautų sienas. Jeigu Europa liks susiskaldžiusi į tautines grupes, imperializmas tęs savo darbą“.

Ir dabartinė Rusijos imperija tik apsimeta, kad jai nereikia mūsų buvimo ES. Po vienų iš komunistų laimėtų savivaldybių rinkimų sociologinės apklausos tuoj ėmė rodyti, kad Lietuvos žmonės nori įstoti į NATO ir ES. Iki rinkimų norinčiųjų vis mažėjo, o po rinkimų staiga jų padaugėjo. Komunistai visais savo pavadinimais tuomet ėjo į rinkimus su šūkiais prieš NATO ir ES. Žmonės už juos balsavo; tai rodė jų pritarimą, kad nereikia skubėti stoti į šias organizacijas. Ir staiga per vieną mėnesį po rinkimų jų nuomonė pasikeitė. Taip atsitinka tik esant valdomoms užsakytoms sociologinėms apklausoms. Tikrosios prieš referendumą surengtos apklausos rodė, kad daug lietuvių nepritaria stojimui į ES. Tada nuo kovo iki gegužės intensyviai dirbo žiniasklaida ir kitos institucijos, net ir bažnyčiose buvo leista agituoti už stojimą. Mes žinome, kad taip plačiai visų institucijų į agitaciją įtraukti neįmanoma, kai Rusija ir komunistai tam nepritaria.

Bet stoti į ES reikėjo, nes nebuvo kitos išeities. Kitaip mūsų laukė dar agresyvesnis raudonasis globalizmas. Iš tiesų nėra galimybių būti neutraliems, Alpėmis neapsisupus ir bankuose milijonų neprisikrovus. Tačiau įstojimas negarantuoja tautos išlikimo. Aišku, nebus viešai deklaruojamas ir atvirai vykdomas tautos naikinimas, todėl, patiems pasistengus, įmanoma išlikti.

Lietuva įėjo į išmirštančią nukrikščionėjančią Europą. Jeigu būtų ėjusi su siekiu ją taisyti, tai būtų puiku. Ryškių požymių, kad ji to siekia, pernai nepamatėme – ką taisys, pati negerėdama? Priešingai, galėjo būti pastebėtas ėjimas susinaikinimo link, nes trečdalis Lietuvos rinkėjų balsavo už politiškai ir tautiškai rusišką partiją - užteko vieno žodelio „darbas“.

Laimė, kad iš lėto atsigaunama. Blogiausi buvo rinkimų į EP rezultatai; pirmas Seimo rinkimų ratas jau šiek tiek geresnis, o antras turas – beveik tautinė euforija. Gaila, viltingai prasidėjusi, greitai užgesinta nepavykusiomis vaivorykštinėmis derybomis. Ir vėl tas pats abejingumas. Vienas po kito į valdžią lipa kagėbistai, KGB archyvai įslaptinami, o visuomenei tai nė motais.

Tad jokio lūžio į gera neįvyko. Žurnale „Veidas“ (2005, Nr. 53-1), Eugenijos Grižibauskienės ir Giedrės Putelytės straipsnyje „Nelengva „Baltijos tigro“ ateitis“, galime perskaityti tokius šiurpius žodžius: „Patys judriausi yra 25-30 metų žmonės, kurie, pagal agroverslo instituto atliktus tyrimus, visiškai nesieja savęs su Lietuva“ (taip kalbėjo Baltijos agroverslo instituto direktorius Edvardas Makelis).

Vykusių Lietuvos Seimo rinkimų rezultatai galėjo būti ir blogesni. Bet ta maža pergalė ne patriotų jėgomis laimėta. Greičiau reikia dėkoti Uspaskichui ir Brazauskui, tai yra komunistams, už tai, kad Seime padaugėjo Tėvynės sąjungos mandatų. Buvo balsuota prieš Uspaskichą, o ne už TS. Prieš Uspaskichą susitelkė kitos jėgos, kurios iš pradžių stūmė jį priekin, o paskui atgal truktelėjo. Mat visuomenė suprato, jog per menko išsilavinimo ir per kvailas, kad visus uždavinius galėtų atlikti. Socdemų vadas - visai tinkamas, patikimas ir patikrintas. Todėl beveik visa žiniasklaida prieš Uspaskichą agitavo.

Svarbus įvykis Lietuvos išlikimui, ko gero, bus ne Lietuvoje įvykęs. Tai oranžinė Ukrainos revoliucija. Ji truputį pabudino, sugėdino snaudžiančią Lietuvą, nors ir nebuvo tokių paramos Ukrainai demonstracijų kaip Lenkijoje. Kai kas vėl prisiminė Sąjūdį. Pasirodė šiek tiek išmaną istoriją, nes nesakė: „Ukrainoje – kaip nuo SSKP atsiskyrusios Lietuvos komunistų partijos laikais“, bet teisingai sakė: „Kaip Sąjūdžio laikais“.

Lietuva pamatė, kad ir dabar dar kažkas vertina laisvę, demokratiją ir už jas galingai kovoja. Tiesa, Lietuvos žurnalistas per „Panoramą“ teigė, kad visi jo kalbinti demonstracijų dalyviai sakę norintys didesnių atlyginimų, o ne kažkokios demokratijos. Iš jų elgesio ir ryžto kitaip atrodė. Gal net nesuprasdami, jie kovojo už demokratiją, nes protestavo prieš rinkimų rezultatų klastojimą.

© 2004 "XXI amžius"