Lemtingo posūkio belaukiant

Petras KATINAS

Bent jau kol kas atrodo, jog Maskva lyg ir susitaikė su savo pralaimėjimu Ukrainos prezidento rinkimuose. Netgi prezidentas V.Putinas, dėjęs visas pastangas padaryti Ukrainos prezidentu V.Janukovičių, prabilo kitu tonu. Pasak Rusijos prezidento, jis pasirengęs dirbti su naujai išrinktuoju opozicijos kandidatu V.Juščenka, nes su pastaruoju ir anksčiau, jam dirbant Ukrainos premjeru, turėjo normalius dalykinius santykius. Nutilo ir gąsdinimai dėl Ukrainos valstybės skilimo į dvi dalis – Vakarų ir Rytų Ukrainą. Rusijos nacionalinės strategijos instituto prezidentas S.Belkovskis teigia: „Skilimo nebus. Pirmiausia todėl, kad dabartinis rytinių ir pietinių Ukrainos regionų elitas turi daug naudos iš vieningos Ukrainos valstybės egzistavimo ir nenori tapti niekieno nepripažįstama valstybe pagal dabar esantį Padniestrės modelį. Kitas dalykas, tam nepritartų ir dauguma Ukrainos rinkėjų. Skilimui nepritaria netgi tie piliečiai, kurie reikalauja suteikti rusų kalbai antrosios valstybinės kalbos statusą, bet vis dėlto laiko save Ukrainos, o ne Rusijos piliečiais“. Todėl S.Belkovskis įsitikinęs, kad labiausiai galimas spartesnis Ukrainos „dreifavimas“ Europos Sąjungos ir NATO link. Kitas artimas Kremliui politikos strategas, „Politikos“ fondo prezidentas V.Nikonovas, į kurio nuomonę įsiklausoma V.Putino administracijoje, teigia: „JAV pademonstruotas aiškus V.Juščenkos palaikymas pirmiausia turi karinį-politinį pobūdį. V.Juščenkos pergalė leidžia Vašingtonui spartinti Ukrainos įsiliejimą į NATO. Tai gali atsitikti jau 2007-2009 metais. Ukrainos tapimas Aljanso nare turės toli siekiančių padarinių. Juk didelė dalis sovietinių branduolinių ginklų, kurie ir dabar sudaro Rusijos strateginių pajėgų pagrindą, buvo gaminama Ukrainos gamyklose bei karinėse įmonėse. Taip NATO turės nepaprastai svarbią informaciją apie Rusijos branduolinį skydą“.

Tačiau Kremlių jaudina ne tik V.Nikonovo paminėtas klausimas dėl branduolinių paslapčių patekimo NATO karinių štabų žinion. Ne mažiau svarbus yra ir ekonominio bendradarbiavimo klausimas. Pirmiausia baiminamasi, kad naujoji Kijevo valdžia nepalaidotų V.Putino iškeltos ir atkakliai stumiamos vadinamosios Bendrosios ekonominės erdvės idėjos. Kaip žinoma, į tą Bendrąją ekonominę erdvę, kurią daugelis vadina buvusios imperijos atgaivinimo variantu, pagal Maskvos planą, be Rusijos, įeitų Ukraina, Kazachstanas ir Baltarusija. Jeigu iš tos erdvės pasitrauktų Ukraina, tai būtų didelis smūgis Maskvos imperijos atkūrimo planams.

„Politikos“ fondo prezidentas V.Nikonovas sakė esą įsitikinęs, kad V.Juščenka yra tokios bendros ekonominės erdvės priešininkas. Tačiau Maskvoje yra ir kitaip manančiųjų. Rusijos pramonės ir energetikos ministras V.Christenka tvirtina, kad V.Juščenka, nepaisant jo vakarietiškų pažiūrų bei deklaracijų, yra „pragmatiškas“ politikas ir todėl bandys suderinti Ukrainos siekius tapti ES nare, pasiliekant toje Maskvos kuriamoje bendrojoje ekonominėje erdvėje. Tuo labiau kad, anot V.Christenkos, buvimas abiejose struktūrose neprieštarauja vienas kitam. Tokios pačios nuomonės laikosi ir Kijevo globalinės strategijos instituto direktorius V.Karasiovas, pareiškęs, jog V.Juščenka, nepaisant jo „nacionalistinių“ deklaracijų, kaip profesionalus ir patyręs finansininkas yra „transnacionalistas“. Kaip pavyzdys nurodomas faktas, kai V.Juščenkos buvimo Ukrainos premjeru metais į daugelį energetinių Ukrainos kompanijų atėjo amerikiečių kapitalas. Be to, V.Juščenka taip pat netrukdė ir Rusijos kapitalui veržtis į Ukrainos rinką. Tuo tarpu V.Janukovičius, būdamas Donecko srities gubernatoriumi, neįsileido į šią pramoninę sritį nė vieno Rusijos rublio investicijų. Viską pasidalijo V.Janukovičiaus klanas.

Dabar, po V.Janukovičiaus pralaimėjimo ir V.Juščenkos atėjimo, Maskvos politikos ekspertai įžiūri netgi teigiamų pokyčių Rusijai. Pasak tų ekspertų, V.Janukovičius, laimėjęs rinkimus, tikriausiai būtų padaręs Kremlių savo skelbiamos prorusiškos orientacijos įkaitu. Maskvai tektų mokėti pinigus už tą orientaciją, kaip buvo L.Kučmos laikais, kai jis už tą „brolišką draugystę“ išreikalaudavo iš Rusijos didelių finansinių nuolaidų.

Labai svarbu, kas taps naujuoju Ukrainos premjeru. Pačioje Ukrainoje, Europos Sąjungoje, o ypač Rusijoje minimi keli pagrindiniai kandidatai į šį postą. Tai dabartinis Ukrainos Aukščiausiosios Rados (parlamento) pirmininkas V.Litvinas, Socialistų partijos lyderis, daug prisidėjęs prie „oranžinės revoliucijos“, A.Morozas, buvęs premjeras A.Kinachas bei du garsūs vietiniai oligarchai N.Martynenka ir P.Porošenka. Žinoma, viena pagrindinių pretendenčių į premjero kėdę – „oranžinė princesė“ Julija Timošenko, kuriai Rusijos karinė prokuratūra yra iškėlusi baudžiamąją bylą. Be to, Maskvai J.Timošenko nepriimtina iš visų galimų pretendentų dar ir todėl, kad „oranžinės revoliucijos“ metu kaip tik ji nuolat akcentavo, jog dėl visų Ukrainos nelaimių kalčiausi yra „maskoliai“.

Šiaip ar taip, oranžinė banga, užplūdusi Ukrainą, savo darbą atliko. Dabar prasidės realios politikos laikotarpis. Koks jis bus, nemaža dalimi priklausys nuo ES pozicijos. Iki šiol Briuselis neskyrė pakankamai dėmesio Ukrainai, todėl dabar, susidarius palankiai situacijai šioje labai svarbioje Europos šalyje, privalo dėti visas pastangas, kad ištaisytų tą klaidą. Bet ar taip atsitiks iš tiesų - kitas klausimas. Žinant aiškiai prorusišką kai kurių ES šalių lyderių, pirmiausia Vokietijos kanclerio G.Šrioderio ir Prancūzijos prezidento Ž.Širako poziciją, galima susilaukti ir atvirkštinių rezultatų. Tuo labiau kad naujajam Ukrainos prezidentui bus statomi įvairiausi barjerai ne tik iš Maskvos ir jos bičiulių iš ES pusės, bet ir iš vietinių įtakingų grupuočių bei klanų.

© 2004 "XXI amžius"