"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. vasario 9 d., Nr. 3 (96)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

ES neverčia valstybių būtinai vykdyti blogą politiką

Įtakingas britų dienraštis "Financial Times" spausdina apžvalgininko Martyno Vulfo komentarą "Laisvos ir klestinčios Europos trauka". Autorius teigia, kad Turkija ir Ukraina pagal savo dydį ir geografinę padėtį yra svarbiausios valstybės, šiuo metu reikalaujančios būti priimtos į Europos Sąjungą. "Ponas Erdoganas pažymėjo, kad stojimas į ES "sutaikys civilizacijas". Ponas Juščenka mano, kad "Ukrainos žmonės per oranžinę revoliuciją pasirinko tapti Europos dalimi". Žvarbiose gatvėse milijonai ukrainiečių išreiškė norą būti laisvi. Kas dar gali geriau apibūdinti Europą?" Abu šie aukšti pareigūnai Davose išreiškė savo tautų norą dalytis šiuolaikinės Europos laisve ir gerove. Tai yra tai, ką Harvardo universiteto profesorius Džozefas Nyjus pavadino "minkštąja valdžia" ("soft power"). Ji formuoja žmonių troškimus ir lemia tai, ko jie reikalauja iš savo vadovų. Kai kas abejoja, ar tai yra "valdžia" apskritai. Galima ją vadinti "apžavais", jei jums tai gražiau skamba. Esmė yra ta, kokią akivaizdžią tikrovę ji atneša žmonėms.

Šiuolaikinėje demokratijoje valdžia priklauso nuo bendro sutarimo. Ukrainoje matėme, kas įvyko, kai to sutarimo neliko. Nesmurtiniai protestai sugriovė korumpuoto elito teisėtumą. Kai net policijos ir armijos paklusnumas ištirpo, valdžia tapo nebepajėgi demonstruoti savo jėgą. "Minkštoji valdžia" nugalėjo Ukrainoje. Europos patrauklumas ir sukūrė tą "minkštosios valdžios" galią. Turkija ir Ukraina nori laisvės, o ne vergovės. Demokratijos, o ne diktatūros. Gerovės, o ne skurdo. Ir galiausiai taikos, o ne karo. Jie veržiasi tapti šiomis vertybėmis grindžiamo klubo nariais. Toks užsidegimas tikrai yra vertas aiškaus apdovanojimo. Abi šios šalys turi tapti Europos Sąjungos narėmis.

Tik pasibaigus Aušvico išvadavimo 60-osioms metinėms matome, kad tiesa yra visai kitokia. Daugelis europiečių pastaruoju metu siekia visai kitų vertybių. Niekada neturėtume pamiršti, kad būtent tada Jungtinės Valstijos vaidino pagrindinį vaidmenį gelbėdamos Europą nuo pačios savęs. Žmogiškosios būtybės yra pajėgios didžiausio masto niekšiškumui. Bet mes privalome tikėti jų sugebėjimu mokytis. Europa, atrodo, jau pasimokė iš savo beprotysčių ir nusikaltimų.

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusi Vakarų Europos sėkmė sugniuždė Rytų komunistines diktatūras. Jos akivaizdžiai pagreitino Portugalijos ir Ispanijos išsilaisvinimą. Žlugus komunizmui šitoji aistra tapti Europos Sąjungos narėmis buvo visų politinių ir ekonominių reformų variklis (nors, deja, ne visoje) Centrinėje ir Rytų Europoje. Tačiau tuo pačiu metu, kai Ukraina ir Turkija veržiasi į Europos Sąjungą, viena šalis - Didžioji Britanija - nori iš jos išstoti. Ir to priežastis yra vis gilėjantis įsitikinimas, kad Europos Sąjungos ekonomika rieda į katastrofą. Jei paaiškės, kad tai tiesa, Turkijos ir Ukrainos noras įstoti būtų visiška kvailybė. Tačiau taip nėra. Europos Sąjunga juk nėra koks nors monstras, karščiuojantis nesveikais vaizdiniais.

Įtikinantis šios tiesos įrodymas yra 2005 metų ekonominės laisvės indeksas, kurį sudarė nepriekaištingai konservatyvūs amerikiečiai iš "Heritage" fondo. Ne mažiau kaip 10 iš 20 laisviausių pasaulio šalių yra ES nariai. Liuksemburgas, Estija, Airija, Didžioji Britanija ir Danija yra net laisvesnės už JAV. Tačiau tiesa yra ir ta, kad Italija yra 26-a, o Prancūzija - 44-a.

Taigi šitie skirtumai įrodo, kad Europos Sąjunga neverčia valstybių būtinai vykdyti blogą politiką. ES leidžia tam tikruose rėmuose siekti ir laisvės. Didžiosios Britanijos nesena sėkmė panašiai įrodo, kad narystė ES nebūtinai yra tik kliuvinys siekiant gerų rezultatų. Tačiau bendrai Europos Sąjungos ekonomika šlubuoja. Bendroji paklausa pernai gerokai sumažėjo. Trijų didžiausių euro zonos šalių ekonomikos išlieka per daug reguliuojamos.

Bet tuo pačiu Europos Sąjunga ir toliau sudaro sąlygas žaibiškam augimui. Visai neseniai tuo pasinaudojo Airija, Portugalija ir Ispanija. Dar svarbiau, ji privertė atlikti politines reformas visame žemyne. Europos Sąjungai sekėsi daug geriau skatinti ekonomines ir politines reformas savo "artimajame užsienyje" negu Jungtinėms Valstijoms Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Kaip prizą už geras reformas ES pasiūlydavo balsą sprendžiant žemyno klausimus. JAV, geriausiu atveju, galėtų pasiūlyti ekonomines galimybes.

Europos Sąjunga yra didelis pasiekimas, už kurį pagyrimo nusipelno daugelis, įskaitant ir JAV. Europos Sąjungos patrauklumas kaimynams yra neįtikėtinas. Jau dabar galima nesunkiai įsivaizduoti Europos Sąjungą su daugiau kaip 600 mln. gyventojų. Taip, tokia Sąjunga bus gremėzdiška. Ne, ji nebus ta didžioji galybė, apie kurią pasvajodavo daugelis europiečių. Bet ši Sąjunga bus daugiau nei tik laisvosios prekybos zona. Ši Europos Sąjunga bus gerovės, taikos, laisvės ir demokratijos zona, besidriekianti per visą Europą. „Juk Turkija ir Ukraina tuo jau patikėjo. Kodėl ir mes visi kiti negalėtume tuo patikėti?“ - klausia apžvalgininkas M. Vulfas įtakingame britų dienraštyje "Financial Times".

Pagal Eltos informaciją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija