V.Putino keršto belaukiant

Rusijos politologas Vitalijus Tretjakovas, kuris, kaip teigiama, yra vienas Kremliaus politikos strategų, neslepiančiame savo imperinių ambicijų Maskvos laikraštyje „Rossijskaja gazeta“ paskelbė straipsnį, kurį būtų galima vertinti kaip programinį naujosios Kremliaus politikos pasaulio, o ypač posovietinės erdvės atžvilgiu. Verta pacituoti svarbiausius šio straipsnio teiginius, tuo labiau kad jame be jokių užuolankų atskleidžiami pagrindiniai Maskvos tikslai. Ypač jos kaimynių atžvilgiu. Štai kokią Kremliaus strategiją artimiausiems metams skelbia V.Tretjakovas: „Visur pasaulyje, o ne posovietinėje erdvėje, ypač Rusijoje, nėra nei draugų, nei priešų, o tiktai interesai. Ir dar – globotiniai. Pirmiausia reikia remtis tais (ir vaidinančiais draugus, atrodančiais priešais), kurie gali maksimaliai patenkinti mūsų interesus. Tik strateginiai partneriai gali būti vadinami draugais. Nėra tokios opozicijos posovietinėje erdvėje, su kuria Rusija per įvairias savo institucijas neturi ryšių ir santykių. Ir jau bet kokiu atveju būtina neleisti oficialiai valdžiai toje ar kitoje posovietinės erdvės valstybėje diktuoti Rusijai ar bet kam nors kitam, su kuo kontaktuoti, o su kuo – ne. Kraštutiniu atveju, norėdamos užmegzti kokius nors kontaktus, jos turi prašyti Rusijos, o prieš tai – užsitarnauti tokią teisę. (…) Jeigu yra posovietinė erdvė kaip Rusijos sfera, taip pat ir toje erdvėje gyvenančių rusų, tai dėl strateginių ir visų kitų Rusijos interesų būtina sukurti ilgalaikę politiką, o pirmiausia tokį organą, kuris vykdytų tą politiką. Nei Užsienio reikalų ministerija, nei jėgos struktūros, nei specialiosios tarnybos arba stambiausios verslo grupės, veikdamos atskirai ar net kartu, negali pakeisti tokio specialaus organo veiklos. Specialiosios institucijos nebuvimas jau atsiliepė Rusijai pirmiausia Moldovoje, Baltijos šalyse, Gruzijoje, Adžarijoje bei Pietų Osetijoje, jau nekalbant apie Ukrainą. Galų gale reikia geležine ranka uždusinti devyniasdešimt devynias rusiškų politikų galvas posovietinėje erdvėje ir palikti tiktai vieną galvą, ir skirti jai visus buvusių galvų resursus. Rusijos partneriais, tuo labiau Rusijos sąjungininkais posovietinėje erdvėje negali būti JAV ir ES. Nes jie geriausiu atveju tėra konkurentai, o dažniausiai - varžovai, besistengiantys pasidalyti posovietinę erdvę. Lygiųjų šioje srityje būti negali.

Džiaugiuosi girdėdamas, kad pagaliau pirmieji Rusijos asmenys, atsakingi už užsienio politiką, atvirai prakalbo apie dviprasmišką Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) vaidmenį. Rusijos dalyvavimas šioje organizacijoje visiškai betikslis ir nereikalingas. Kaip nereikalingas ir šios organizacijos egzistavimas. Pirmiausia ši organizacija jokio saugumo Europoje neužtikrina. Dargi trukdo Europos valstybėms bendradarbiauti. Trumpai tariant, Rusija privalo pasiūlyti likviduoti ESBO kaip neefektyvų mechanizmą. Jeigu kitos ESBO narės mano kitaip, tai jų reikalas. Tegul pasilieka šioje keistoje organizacijoje“.

Tame pačiame laikraštyje paskelbtas dar vienas straipsnis „Strategija pasauliui“: „V.Putino politikos prioritetų sistemoje svarbiausios išlieka, ir pasiliks, buvusios SSRS šalys. Pirmiausia Bendrosios ekonominės erdvės – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Kazachstano – kūrimas. Šis klausimas gali tapti visiškai nereikšmingas, jeigu Kijeve paims viršų tos erdvės priešininkai. Taip pat aišku, kad santykiuose su Vakarų šalimis išaiškėjo principinis nesuderinamumas dėl Rusijos stojimo į pagrindines Europos ir transatlantines struktūras – ES ir NATO. Rusijos tenai niekas nelaukia. Kita vertus, Rusijai ir neverta ten veržtis. Pastarieji įvykiai Ukrainoje tą patvirtino. Maskva tuos įvykius įvertino ne tik kaip antikonstitucinį perversmą, bet ir kaip stambią specialiąją geopolitinę operaciją apie revoliucinį režimo pakeitimą NVS, kuri yra Rusijos sąjungininkė. Tai pati didžiausia Rusijos ir Vakarų santykių krizė. Rusija iš esmės pasilieka savarankiškos jėgos centras, vienas iš nedaugelio Žemėje dar išlaikęs suverenitetą ir savo požiūrį į pasaulio įvykius“.

Pasaulio politikos analitikai neabejoja, kad po savo statytinio pralaimėjimo Ukrainoje V.Putinas imsis keršto. Štai kaip Kremliaus keršto variantus apibūdino įtakingas Ispanijos laikraštis „ABC“: „Gorbačiovas sugriovė Sovietų Sąjungą, Jelcinas – komunizmą. Putinas, vadovaudamasis komunistiniais metodais, bando paversti Rusiją naująja SSRS. Nepaisant to, pusė pasaulio vis dar žvelgia į Putiną kaip į demokratą. Rusijos lyderis patyrė patį didžiausią pralaimėjimą per visą savo politinę karjerą. To pralaimėjimo priežastis – pakartotiniai Ukrainos prezidento rinkimai. Šalyje, kurią Maskva valdė 300 metų ir kurioje paties V.Putino nurodymu rinkimai buvo suklastoti dėl prorusiško kandidato pergalės. Tam tikslui pasiekti Putinas pasinaudojo savo numylėto KGB paslaugomis, kuris turėjo nunuodyti liberalų kandidatą, dabar laimėjusį pakartotinius rinkimus. V.Putino planus sumaišė ne tik kaimyninės šalies parlamentas, bet ir liaudies valia. O tuose planuose pirmiausia numatyta, jog Rusijos kaimynystėje negali egzistuoti demokratija. Ir ne tik Ukrainoje, bet ir visose kaimyninėse šalyse.

Laisvasis pasaulis „nematė“ ir faktiškai atrišo Putinui rankas vykdant represijas Čečėnijoje. Laisvasis pasaulis taip pat tarsi sutinka, kad Putinas pakeičia jelcinišką mafiją į jo paties paskirtus administratorius, vykdančius valstybės plėšimą. Laisvasis pasaulis neprieštaravo, kada iš Rusijos plaukė milžiniški pinigai, kurie buvo „plaunami“ įvairiose pasaulio kompanijose ir firmose. Pagaliau susitaikė su didžiulio Tarptautinio valiutos fondo suteiktų kreditų Rusijai išgrobstymu. Laisvasis pasaulis sutiko ir su Rusijos karinių bazių buvimu Vidurinės Azijos ir Kaukazo regionuose, Padniestrėje. Pagaliau laisvasis pasaulis užvertė puslapį matydamas „Jukos“ kompanijos renacionalizaciją. Tai Putinas padarė jam klusnios valdžios, padedamas visokių alekperovų, abramovičių, černomyrdinų, čiubaisų, potaninų, viachirevų, šešėlyje, kad atkeršytų už savo pralaimėjimą Ukrainoje. Dabar stebėsime, kokio keršto Putinas imsis toliau“.

Petras Katinas

© 2005 "XXI amžius"