"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. gegužės 11 d., Nr. 9 (102)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Rusijos mėginimai Helsinkio baigiamuoju aktu pateisinti Baltijos šalių okupaciją yra niekiniai

Rusijos pareigūnų tvirtinimai, esą Vakarai 1975 metų Helsinkio konferencijos baigiamuoju aktu ne tik pripažino tuometinės SSRS teritorinį vientisumą, bet ir tai, kad Baltijos šalys buvo jos dalis, prieštarauja istorinei tiesai ir yra niekiniai. Taip teigė Istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vedėjas, politologas Česlovas Laurinavičius, komentuodamas naujausią Rusijos užsienio reikalų ministerijos (URM) pareiškimą apie Baltijos valstybių inkorporavimą į Sovietų Sąjungos sudėtį.

Ministerija „mažiausiai keistais“ pavadino tvirtinimus, kad „Vakarų šalys, pirmiausia – JAV, niekada nelaikė Baltijos respublikų Sovietų Sąjungos dalimi“. „Šis teiginys pastarosiomis savaitėmis girdėti tarp raginimų perrašyti Antrojo pasaulinio karo istoriją“, – pareiškė URM atstovai. Jų manymu, be Jaltos ir Potsdamo konferencijų, yra ir naujesnių įvykių: „1975 metų rugpjūčio 1 d. Europos šalių, JAV ir Kanados lyderiai Helsinkyje pasirašė ESBP baigiamąjį aktą, davusį pradžią įtampos mažinimui Europos žemyne ir tam, kas šiandien vadinama bendru Europos procesu“. Vienas svarbiausių šio dokumento elementų buvo „valstybių teritorinio vientisumo ir sienų Europoje neliečiamumo principo pripažinimas“.

Pasak Č. Laurinavičiaus, Rusijos pareigūnai neturi pagrindo remdamiesi šiuo dokumentu pateisinti Baltijos šalių aneksiją. Mat griežtai juridiškai kalbant, valstybių pripažinimas reiškia pripažinimą de jure. „Helsinkio baigiamasis aktas neturėjo gilios juridinės prasmės, nes nebuvo ratifikuotas, tik deklaruotas. Jis rodė visų valstybių intenciją orientuotis į tam tikrus principus. Juridine prasme griežtai pripažinti esamas sienas nebuvo galima, nes nebuvo sureguliuotas Vokietijos klausimas. Čia, kaip ir Baltijos valstybių atveju, buvo svarbus apsisprendimas“, – kalbėjo politologas. Anot jo, kiekviena tauta turi teisę laisvai ir nesuvaržytai pasirinkti savo raidos kelią. „Kol Rusija sako, kad 1940 metais lietuvių tauta apsisprendė laisvai prisijungti prie SSRS, tol rusai yra ne civilizuota tauta, o kažkoks nesusipratimas“, – teigė istorikas. Jis priminė, kad prieš pasirašant Helsinkio konferencijos baigiamąjį aktą tuometinio JAV prezidento Henrio Fordo administracija paskelbė, kad šitas dokumentas neliečia Baltijos valstybių klausimo. Anot istoriko, valstybių teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamumo principas, apie kurį kalbama Helsinkio konferencijos baigiamajame akte, lietė ne tik SSRS, bet ir Baltijos valstybes. Mat jos nors ir neturėjo valstybingumo, turėjo savo ribas, be to, priešingai nei kitos Sovietų Sąjungos respublikos, buvo tarptautinės teisės subjektai. „Rusų teiginiai prieštarauja realijoms, istorinei tiesai ir yra niekiniai“, – apibendrino Č. Laurinavičius.

1972 metais įsteigtos Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos baigiamasis aktas, vėliau suteikęs dideles opozicinės veiklos galimybes SSRS disidentams, buvo pasirašytas Helsinkyje 1975 m. rugpjūčio 1 d. Šį baigiamąjį konferencijos dokumentą pasirašė 35 valstybių – JAV, Kanados ir beveik visų Europos šalių, išskyrus Albaniją – atstovai.

Baigiamojo akto nutarimai buvo susiję su bendradarbiavimo ekonomikos, mokslo, technologijų, aplinkos apsaugos srityse klausimais, Europos saugumu, pasitikėjimu tarp valstybių, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimu bei priežiūra. Dokumente buvo patvirtintas esamų sienų neliečiamumas, numatytos priemonės ginkluotų konfliktų pavojui sumažinti. Nors Helsinkio konferencijos baigiamasis aktas neturėjo įstatymo galios, jo nutarimai turėjo tapti jį pasirašiusių valstybių moraliniu įsipareigojimu. Tačiau Sovietų Sąjungai šis susitarimas virto formaliu niekuo neįpareigojančiu dokumentu. Daugybė elementarių žmogaus teisių pažeidimo faktų rodo, kad SSRS visiškai ignoravo Helsinkio baigiamojo akto humanitarinius straipsnius.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija buvo Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos – politinio konsultacinio proceso, kuriame dalyvauja per 50 Europos, Centrinės Azijos ir Šiaurės Amerikos valstybių, pirmtakė.

Pagal Eltą

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija