Pasiklydusieji

Petras KATINAS

Mūsų neprognozuojamieji kaimynai, ir pasibaigus gegužės 9-osios šurmuliui Maskvoje, nepaliauja eskaluoti „Pribaltikos“ reikalų. Ypač dėl okupacijos, kuri vis dar vadinama išvadavimu. Štai politologas Viačeslavas Novikovas taip išdėstė savo paties ir, aišku, Kremliaus poziciją dėl JAV Kongrese pateiktos rezoliucijos (Senatas ją jau priėmė) apie tai, kad Maskva privalo pripažinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją.V.Novikovas laikraštyje „Rossijskaja gazeta“ išdėsto tokią poziciją:

„Vakarai visada manė, kad Baltijos valstybės buvo Sovietų Sąjungos okupuotos. Tai buvo jų oficiali pozicija. Dabar, minint Pergalės 60-metį, Vakarams atsirado proga dar kartą apie tai priminti. Tačiau kalbėti šia tema galima tiktai žvelgiant iš istorinio taško. Priešingu atveju, reikėtų pasmerkti visus, be išimties, okupacijų faktus, kurie vyko Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Osmanų ir Austro-Vengrijos imperijų laikais. Todėl visos šios kalbos apie Baltijos šalių okupaciją turi tiktai vieną dalyką – požiūrį į istoriją. Ir nieko daugiau. Nemanau, kad Rusijos ir Baltijos šalių tarpusavio santykiai, po JAV prezidento pareiškimo dėl okupacijos jam viešint Rygoje, kaip nors pasikeis. Rusija jokių kontribucijų Baltijos valstybėms niekada nemokės. Kontribucijas moka tiktai pralaimėjusios šalys. Rusija kol kas dar niekam ir niekada nepralaimėjo. Tuo labiau karo. Norint, kad mes sumokėtume kontribucijas, pirmiausia reikia mus užkariauti“.

Dar kategoriškiau pasisakė Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka. Jis paskutinįjį Rusijos valstybių prezidentų susitikimą Rygoje su JAV prezidentu Džordžu Bušu įvertino „grubiu kišimusi į Baltarusijos vidaus reikalus“, o prezidentą Dž.Bušą pavadino „Baltijos šeimininku“ ir pabrėžė, kad Baltarusija dar kartą įspėja visus, jog „baltarusiai kovos už savo žemę, kaip tai darė visada“. Nežinia, iš kur Minsko valdovas ištraukė kažkokią išorės grėsmę Baltarusijai. A.Lukašenka puikiai supranta, kad neigiama tarptautinė reakcija į jo autoritarinį režimą gali pagaliau pabudinti ir Baltarusijos žmones, paskatinti jų pilietinį aktyvumą. Kad visa tai užgniaužtų, A.Lukašenka pirmiausia nusprendė labai sustiprinti represinį aparatą. Pirmiausia vietinį KGB. Baltarusijos prezidentas žino, ką daro. Nors ir labai nuolat niekindamas kaimynės Ukrainos „oranžinę“ revoliuciją, A.Lukašenka bijo to paties susilaukti ir Minske. Todėl neseniai savo įsakymu atleido beveik visą Baltarusijos KGB vadovybę. Tarp jų – netgi atsiųstuosius iš Maskvos. Naujuoju Baltarusijos KGB viršininku paskirtas generolas Stepanas Suchorenka, vienas artimiausių A.Lukašenkos bičiulių. Jo kompetenciją šiuose reikaluose greičiausiai atspindi net KGB sluoksniuose suteikta jo pravardė – „Budelis“. Beje, opozicijos veikėjai į tokią KGB pertvarką žvelgia vienareikšmiai: Baltarusijos KGB vadovauti ėmėsi pats A.Lukašenka.

Aišku, tokių struktūrų stiprinimas Lietuvos pašonėje nieko gera nežada. O Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus pastaruoju metu ne kartą išreikštas susirūpinimas demokratijos nebuvimu Baltarusijoje yra sveikintinas dalykas. Tačiau vis daugiau politikos apžvalgininkų ir politologų, taip pat ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Raimondas Lopata abejoja, ar Prezidentas iš tiesų formuoja Lietuvos užsienio politiką. Juk pakanka tiktai užsiminti apie Maskvos politikų antilietuvišką ar apskritai antibaltišką isteriją, kai iš partinės nomenklatūros, pirmiausia jos vadovo, pasigirsta, jog tai tiktai fantazijos bei išsigalvojimai, ir nieko daugiau.

Tiesa, šiomis dienomis Prezidentas išreiškė susirūpinimą tuo, jog nesibaigiantys skandalai, įvairiausių komisijų kūrimas Seime, kurių darbo efektyvumas ir „tyrimai“ lygūs nuliui, paralyžiuoja valstybės darbą. Kaip teigė Prezidento atstovė spaudai, „apmaudu, kad po penkiolikos nepriklausomybės metų valdžia patiria tokį moralinį nuosmukį“. Bet juk tas nuosmukis dargi skatinamas. Štai Premjeras pareiškė, kad jam visiškai nerūpi jo vadovaujamo Ministrų kabineto nariui ūkio ministrui mesti kaltinimai dėl privačių ir viešųjų interesų pažeidimo. Mat, anot Premjero, pagrindinis jo uždavinys – kad Vyriausybė dirbtų... stabiliai. Taigi visai nesvarbu, ką išdarinėja tas ar kitas ministras. Tiesa, atėjus nerimo signalams iš Europos Komisijos dėl neskaidraus SAPARD pinigų skirstymo ir aiškios EK atstovų užuominos, kad neteisėtai pasiglemžtą paramą reikės grąžinti, Vyriausybė priėmė nutarimą, jog, paaiškėjus tokiems faktams, neteisėtai gautas lėšas reikės grąžinti. Klausimas tiktai, kas jas grąžins? „Valstietis“ A.Pekeliūnas ar jo partneris Krekenavos firmoje ūkio ministras? Bent jau kol kas nesigirdėjo panašių atsitikimų. Todėl vargu ar reikia piktintis, kai ES senbuvės, pirmiausia Vokietija ir Prancūzija, nebenori skirti tiek daug pinigų iš ES fondų šalims naujokėms. Briuselyje, Paryžiuje ir Berlyne puikiai žinoma, kokios grupuotės ir klanai valdo Lietuvą ir kas siekia kontroliuoti ES fondų skiriamų lėšų srautus. Tad kodėl gi nepasinaudojus tokia puikia proga apkarpyti fondus? Yra dar vienas dalykas, dėl ko ES senbuvės gana įtariai žiūri į ES naujokes. Pirmiausia, kad jos palaiko Jungtinių Valstijų politiką ne tik Irake, bet ir kitais klausimais. Juk Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas savo pagrindiniu sąjungininku pasirinko Rusijos prezidentą V.Putiną, kad kartu kovotų su Vašingtono įtaka pasaulyje. Beje, sprendžiant iš kairiųjų Prancūzijos laikraščių, neseniai pasakyti Rusijos prezidento V.Putino žodžiai, jog rusai „atlieka civilizacijos misiją visoje Euroazijoje“, sulaukė Prancūzijos prezidento ir jo aplinkos pritarimo. Nepaisant to, kad nuo tokios „civilizacijos misijos“ neseniai iš Rusijos meškos letenų ištrūkusias šalis krečia siaubas.

Kartais ne visai suprantamas kai kurių mūsų politikų, ypač iš kairiojo Rusijos mylėtojų flango, samprotavimai, jog nereikia kreipti dėmesį į iš Maskvos sklindančius aukščiausių Kremliaus pareigūnų antilietuviškus pareiškimus ir elgtis su Rusija kaip su normalia valstybe. Tačiau ką daryti, jeigu ta „normali valstybė“ net nesistengia tokia tapti. Kita vertus, teigiama, jog Rusijos prezidentas V.Putinas, nepaisant jo kagėbistinės praeities, nesiima kokių nors drastiškų žygių Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių atžvilgiu, nes esą suprantąs gerų santykių, pirmiausia su JAV, būtinybę. Tačiau netrukus baigsis V.Putino antroji kadencija ir jis vargu ar ryšis pasekti A.Lukašenkos ar kitų NVS šalių, ypač iš Vidurinės Azijos, prezidentų pavyzdžiu ir vėl sieks pratęsti savo kadenciją. Tiesa, aiškiai dedamos pastangos, kad iki naujų Rusijos prezidento rinkimų būtų pagaliau sulipdyta Rusijos-Baltarusijos valstybė, o jos vadovu taptų V.Putinas.

Bet ne tai svarbu. Į Kremliaus sostą gali atsisėsti kur kas dar agresyvesnis imperininkas. Vienas jų, gerai žinomas Lietuvoje, Dmitrijus Rogozinas, dabar Rusijos Valstybės Dūmoje vadovaujantis frakcijai „Rodina“. Maskvos politikų sluoksniuose pažymima, kad į D.Rogozino partiją masiškai pereina politiniame nokdaune atsidūrę G.Ziuganovo komunistai. Jie pajuto, jog šis politikas kuria faktiškai rusų nacionalistų partiją. Todėl beveik neabejojama, kad D.Rogozinas, kurį pats V.Putinas pagarbiai vadina Dmitrijumi Olegovičiumi, kels savo kandidatūrą į Rusijos prezidentus. Apie D.Rogozino planus galima spręsti iš jo paties sukurtos partijos „Rodina“ emblemos. Joje žodis „Rodina“ nubrėžta ne ant Rusijos, o ant buvusios SSRS žemėlapio kontūrų. Visa tai rodo, jog iš Rytų ir toliau pūs žvarbūs vėjai. Aišku, keisis tų vėjų kryptys. Priklausomai nuo situacijos mūsų valstybės viduje. Štai šiomis dienomis per vieną Rusijos televizijos kanalą dar vienas Kremliaus „politinis technologas“ Jurijus Krupnovas išmąstė, kad Rusija privalo visoje posovietinėje erdvėje įkurti kažką panašaus į Kinijos modelį. Pasak jo, „ryškūs pokyčiai, vykstantys posovietinėje erdvėje, akivaizdžiai rodo, kad tampame sovietinės imperijos likučių byrėjimo liudytojais. Tai vyksta dėl Rusijos nesugebėjimo parengti patrauklias naujas integravimosi idėjas. Kaip prigis vakarietiška ideologija posovietinėje euroazijinėje erdvėje, kokie vaisiai išaugs ant to medžio ir kokie „mičiurinai“ tuos vaisius išaugins, sužinosime dar negreitai. Bet jau šiandien turime galvoti, jog kiniškas kelias būtų pats geriausias Rusijai ir visai posovietinei erdvei“. O tuo „kinišku keliu“, anot J.Krupnovo, žengia tik viena Baltarusija, kuri, pasirodo, vienintelė iš visų buvusių „broliškų respublikų“, išmintingai vadovaujant A.Lukašenkai, išlaikė visus sovietiniame laikotarpyje pasiektus laimėjimus, ekonominėje ir socialinėje srityse. Dar daugiau, J.Krupnovas Baltarusiją pavadino „Airija-2“ viduryje Europos.

Tokie samprotavimai skelbiami ne šiaip sau. Maskva puikiai mato, kokie naujieji „mičiurinai“ atsidūrė Lietuvos valdžioje. Ir kokių laimėjimų gali pasiekti valstybė, kurios parlamentarai visą savo laiką skiria tarpusavio santykių aiškinimuisi. Naivu būtų manyti, kad tuo nebus pasinaudota.

© 2005 "XXI amžius"