"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. gegužės 25 d., Nr. 10 (103)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Dar kartą apie degtinę,
rusiškas žiemas ir vokiškus tankus

Kęstutis Paulauskas,

Vilniaus universiteto Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas

Daug triukšmo ir aistrų sukėlusi gegužės 9-oji atėjo ir praėjo, tačiau žemė suktis nenustojo, Fidelis Kastro neatsistatydino, o Rusija okupacijos nepripažino. Per pastarąsias savaites pasitvirtino kai kurios senos tiesos, nepasiteisino kai kurie nuogąstavimai, o Lietuvai toliau teks gyventi šalia savo didžiosios kaimynės.

Istorija nėra geriausia mokytoja. Istorija yra politikos sritis, o politika, kaip žinoma, – nešvarus dalykas. Istorikai teigia, kad nuo 1917 iki 1987 metų Sovietų Sąjungos teroro aukomis tapo iki 28 mln. žmonių. Kiti istorikai sako, kad aukų buvo iki 126 mln. Nors sutariama ties skaičiumi 61 mln., XX amžiaus istorijos objektyvumo paklaida – 98 mln. žmonių gyvybių – vis tiek įspūdinga. Rusija ypač griežtai pasisako prieš istorijos perrašymą, nes jos istorijos variantas esąs objektyviausias. Rusijoje istorija ir yra politika, todėl jos istorija keistis negali, kol nepasikeis politika.

Rusija didžiajame tėvynės kare prarado 27 mln. žmonių – apie pusę visų Antrajame pasauliniame kare žuvusių žmonių. Apklausos rodo, kad 64 proc. Rusijos gyventojų neteko artimųjų per Antrąjį pasaulinį karą. Todėl nenuostabu, kad daugumai rusų gegužės 9-oji yra itin svarbi diena – pasididžiavimo, nacionalinės tapatybės šaltinis. Kiekvienas moksleivis Rusijoje žino, kad Raudonoji armija išlaisvino Europą nuo nacizmo. 83 proc. rusų mano, kad būtina prisiminti karo metu padarytus nusikaltimus. Turimi galvoje, žinoma, nacistinės Vokietijos nusikaltimai.

Deja, tik kas trečias rusas prisimena, kad Baltijos šalys į Sovietų Sąjungą įstojo ne savo noru. Ką ir kalbėti apie tai, jog Estija, Latvija ir Lietuva per sovietinę okupaciją neteko kone kas trečio gyventojo. Estų ir latvių iki šiol yra mažiau nei buvo prieš karą.

Problemų kelia ir oficialioji didžiosios pergalės interpretacija. Iš 27 mln. žuvusių rusų apie 8-10 mln. buvo raudonosios armijos kariai (kiti – civiliai, kurių didelė dalis – ukrainiečiai). Vokietija per penkerius karo metus neteko trijų penkių milijonų karių, kurie toli gražu ne visi žuvo Rytų fronte.

Klasikinis karo strategijos principas toks: puolančiųjų pajėgos turi viršyti besiginančiųjų pajėgas santykiu 3:1. Rusija besigindama neteko trigubai daugiau karių nei Vokietija. Peršasi išvada, kad didelis Rusijos karo aukų skaičius yra kvailo vadovavimo karui padarinys. Karą Stalinui padėjo laimėti ne genialūs karvedžiai, – juos Stalinas dar 1937 metais eliminavo, – bet neišsenkantys ir todėl visiškai netausojami žmogiškieji ištekliai, nežmoniški žiemos šalčiai, kuriuose strigo vokiečių „Panteros“, Vakarų fronto atidarymas ir, reikia pripažinti, beatodairiškas rusų patriotizmas.

Oficialioji Rusijos istorija pateisina milžinišką aukų skaičių tuo, kad Stalinas buvo nepasirengęs ir nesitikėjo Hitlerio puolimo. Žinoma, dažnai užmirštama pridurti, kad dvejus metus iš šešerių karo metų Rusija buvo Vokietijos sąjungininkė, jos kartu pradėjo pasaulinį karą, pasirašydamos Ribentropo-Molotovo paktą ir užpuldamos Lenkiją. Minėtąjį paktą V.Putinas neseniai pateisino tuo, kad jis to meto aplinkybėmis esą buvo būtinas Rusijos nacionaliniams interesams užtikrinti. Pagal Rusijos istorikus, Antrasis pasaulinis karas apskritai vyko tik 1941-1945 metais.

Viktoras Suvorovas, buvęs Rusijos specialiųjų tarnybų agentas, yra pateikęs savo gana originalią ir archyviniais dokumentais pagrįstą karo interpretaciją. Anot jo, Stalinas buvo pasirengęs karui, tačiau ne gynybiniam: jau 1941 metų vasarą turėjęs prasidėti masinis sovietų kariuomenės puolimas Vakarų kryptimi. Jeigu tai tiesa, Hitleris iš esmės išgelbėjo Vakarų Europą nuo komunizmo. Jeigu tai netiesa ir Stalinas nesirengė karui su Vokietija, lieka neaišku, kodėl 28 proc. rusų nori pastatyti paminklą genialiajam karvedžiui. „Rimčiausią“ pergalę didysis „tautų vadas“ pasiekė prieš savo paties valdomą šalį: istorikai priskaičiuoja nuo 20 iki 40 mln. Stalino teroro aukų.

Vis dėlto negarbinga kaltinti rusų tautos nenoru prisiminti tamsių savo istorijos epizodų. Juk nedaug lietuvių mėgsta prisiminti, kaip mūsų „tautos vadas“ Antanas Smetona spruko per upelį, kai Lietuvos vyriausybė priėmė sovietų ultimatumą. Dar labiau nemėgstame kalbėti apie 200 tūkstančių žydų tragediją Lietuvoje.

Buvo lietuvių, kurie žydus gelbėjo, buvo tokių, kurie juos šaudė, bet Lietuva žydų atsiprašė. Vokietija taip pat atsiprašė už savo nusikaltimus žmonijai, o jos karo nusikaltėlius nuteisė tarptautinis Niurnbergo tribunolas. Rusija savo nukankintų tautų neatsiprašė, o kai kurias terorizuoja iki šiol. Nė vienas komunistas nebuvo nuteistas tarptautiniame teisme už dešimčių milijonų žmonių žūtį. Nugalėtojai neteisiami.

Lietuva laimėjo nedidelę diplomatinę pergalę nevažiuodama į Maskvą švęsti didžiosios pergalės. Nors buvo baiminamasi, kad Lietuvos pasaulyje niekas neišgirs, jeigu Valdas Adamkus į Maskvą nenuvažiuos, didieji pasaulio dienraščiai, tarp jų „Financial Times“, „International Herald Tribune“ ir „New York Times“ aprašė Baltijos valstybių požiūrį į Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Į Rygą užsukęs JAV prezidentas pareiškė paramą ir palaikymą Baltijos valstybėms. Tai itin suerzino kai kuriuos Rusijos analitikus, kurie jausmingai klausė, kaip jaustųsi amerikiečiai, jeigu V.Putinas užsuktų į Havaną ir Pchenjaną, prieš vykdamas į Vašingtoną.

Deja, pasiteisino ir kai kurie nuogąstavimai: nė vienas Vakarų Europos lyderis savo paramos Lietuvai, Latvijai ir Estijai neišreiškė ir Baltijos valstybėse lankytis nesirengia. Santykių su V. Putinu gadinti jiems nesinori.

Įdomiausia buvo pačios Rusijos reakcija į Baltijos valstybių veiksmus. „Pylos“ nuo Rusijos politikų ir žiniasklaidos gavo visi: ir į Maskvą nevažiuojantys Arnoldas Riuitelis su V. Adamkumi, ir važiuojanti Vaira Vykė-Freiberga.

Paradoksalu, bet šį kartą Baltijos šalių nevieningumas išėjo į naudą. Pasaulio žiniasklaidai teko atskirai linksniuoti visų trijų šalių pavadinimus – jau senokai laikas atsikratyti „trijų baltakasių Baltijos sesių“ mito, kuris nė vienai iš jų nepatinka ir yra iš esmės sovietinis palikimas.

Kita vertus, Rusija tokio akibrokšto greičiausiai nesitikėjo: Latvija, kurią Maskva laiko antirusiškiausia, sugalvojo į Maskvą atvažiuoti, o lyg ir draugiškesni lietuviai „carui špygą parodė“. Rusijos propagandinis puolimas tapo chaotiškas. Borisas Gryzlovas (Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas. – ELTA) autoritetingai išbarė į Maskvą nevažiuojančias šalis, kuriose „šlovinama nacionalinių formuočių SS kariuomenės sudėtyje istorija“. Problema ta, jog tik Latvija lyg ir buvo sukūrusi tokią formuotę.

Dmitrijus Rogozinas (Dūmos frakcijos „Rodina“ vadovas) savo ruožtu pagrasino, kad V.Vykė-Freiberga šventės nepasieks, esą jis žinąs, kur bus jos viešbutis. Normalioje valstybėje tai būtų įvertinta kaip grasinimas pasikėsinti į užsienio šalies vadovą ir sukeltų tarptautinį skandalą. Rusijoje D.Rogozinas yra gerbiamas politikas, kartais įvardijamas kaip vienas galimų V.Putino įpėdinių. Keista: V.Putinas kviečia, o jo įpėdiniai grasina būsimiems svečiams.

Šie nekoordinuoti išpuoliai tik patvirtina, kad Rusija buvo pasirengusi sumaišyti Baltijos šalis su žemėmis bet kuriuo atveju: jei nevažiuos – „fašistai“, jei atvažiuos – vadinasi, patys prie Sovietų Sąjungos prisijungė.

Lietuva gali didžiuotis sėkmingai išlaikiusi dar vieną diplomatijos egzaminą. Rusijos šantažas, provokacijos, demaršai nesuveikė. V. Adamkus tik kilniai pabrėžė, kad „aplankysime visas karo aukų poilsio vietas, nepaisant jų tautybės“, neįžeidinėdamas rusų ir jų šventinių papročių gerti „degtinę su vobla“. Galbūt stambūs Lietuvos pramonininkai praras keletą pelningų investicijų Rusijoje, tačiau svarbiausia tai, kad Lietuva išsaugojo tautinę savigarbą.

Vis dėlto Lietuvos ir Rusijos santykių ateitis atrodo gana miglota. Kol Briuselis, Paryžius ir Berlynas santykius su Maskva formuos interesų, o ne vertybių pagrindu, ir kol Rusija savo valstybingumą bei demokratiją kurs ant imperinės nostalgijos griuvėsių, Lietuva jaustis visiškai saugi negalės. Tačiau reikia žiūrėti į ateitį. Istorija yra bloga mokytoja ir dar blogesnis pagrindas plėtoti draugiškiems santykiams.

Gegužės 9-ąją Lietuva turi ką švęsti – Europos dieną. Tą dieną 1951 metais prasidėjo Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas, kuris peraugo į tai, ką šiandien vadiname Europos Sąjunga. Susitaikymo vardan būtų laikas pakviesti V. Putiną kitąmet paminėti Kovo 11-ąją.

ELTA, VU TSPMI

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija