Tirono ilgesys

Matyt, pasirengimas pergalės prieš fašistinę Vokietiją 60-mečio šventei turi būti ne tik duoklė didžiajam istoriniam įvykiui – milijonams kare kovojusiųjų, žuvusiųjų ir išlikusiųjų pagerbti, bet ir pastangos konsoliduoti Rusijos tautas. Šventė naudinga tuo, kad trumpai galima nukreipti žmones nuo dabartinių problemų, o socialinė įtampa Rusijos Federacijoje nesilpnėja: dar yra gyvi stalininės savivalės liudytojai ir vykdytojai. Tačiau pasirengimas švęsti pergalės 60-mečio jubiliejų skatina veiklą, prieštaraujančia visuotinei konsolidacijai. Būtent noras atgaivinti Stalino pagerbimą priešina įvairius visuomenės sluoksnius. Kol kas tai maskuojama įvairiais būdais, o štai pasirengimas statyti paminklus Stalinui vyksta.

Dar neatvėso politinis skandalas dėl Federacijos Tarybos nario O.Tolkačiovo pasisakymo per radijo stotį „Moskovskoje echo“. O.Tolkačiovas apie šventės minėjimo reginių planą pranešė, kad komplekse „Poklonnaja gora“ atsiras paminklas trims antihitlerinės koalicijos lyderiams. Stalino pavardės jis neminėjo, bet kas tie lyderiai, aišku ir nevardijant jų pavardžių.

Belgorode gubernatoriaus E.Savčenko tarnyba be nutylėjimų pranešė, kad prieš gegužės 9-osios šventę Prochorovo lauke bus atidengtas paminklas SSRS ginkluotųjų pajėgų vyriausiajam vadui J.Stalinui. Iš pradžių pastatyti Stalinui paminklą vienoje iš Kursko mūšio vietų pasiūlė srities veteranų taryba. Pasiūlymą apsvarstė ir priėmė Belgorodo organizacinis komitetas. Paminklo aptarimo metu buvo pasiūlyta dėl „ideologinės pusiausvyros“ prie generalisimo figūros įterpti dviejų žymių karvedžių – G.Žukovo ir maršalo, kilusio iš Belgorodo, N.Vatutino – portretus. Pagal autorių sumanymą, skulptūra turi vaizduoti karvedžius, palinkusius prie karinio žemėlapio.

Kovo pradžioje Krymo Livadijos aikštėje prieš Jaltos konferencijos 60-mečio paminėjimą buvo rengiamasi pastatyti paminklą „didžiajam trejetui“. Jis išlietas iš bronzos „Monumentalnaja skulptūra“ gamykloje, Sankt Peterburge. Stalino, Ruzvelto ir Čerčilio figūros sveria po tris tonas kiekviena. Į paminklo pastatymą investavo rusų verslininkai. Ukraina ir Krymas šiems darbams jokių biudžetinių lėšų neskyrė. Projekto autorius – skulptorius Zurabas Ceretelis.

Mokyklinio konkurso „Žmogus Rusijos istorijoje. XX amžiaus Rusija“ organizacinio komiteto pirmininkės J.Ščerbakovos nuomone, paminklas Jaltos konferencijos vadovams pirmiausia nukreiptas įamžinti generalisimo Stalino nuopelnus. Čerčilis ir Ruzveltas – tai tik „restalinizacijos“ priedanga. Kryme yra restalinizacijos priešininkų. Krymo totorių politikai paskelbė, kad jie neleis pastatyti paminklą. Aukščiausiosios Rados ir partijos „Naša Ukraina“ deputatas Refatas Čuvarovas reikalauja nestatyti paminklo, nes būtent Stalinas inicijavo visos Krymo totorių tautos deportaciją. Šiemet sausio 20 dieną prie Machačkalos geležinkelio stoties komunistų partijos nariai atidengė memorialinę lentą su Stalino bareljefu. Tekstas lentoje skelbia: „1920 metų lapkritį didysis tautų vadas Josifas Stalinas buvo šioje aikštėje, važiuodamas į ypatingąjį Temir-Chan-Šuru Dagestano tautų suvažiavimą. Memorialinės lentos atidengimu Dagestano komunistai apsiriboti nežada. Po sausio parlamento sesijos, jie kreipėsi į Dagestano vyriausybę su pakartotine iniciatyva pastatyti Machačkaloje biustą Stalinui. Dar 2003 metais Machačkalos administracija pristatė postamento centrinėje aikštėje projektą. Tačiau Dagestano vyriausybė nepritarė komunistų siūlymui. Pats biustas yra komunistų partijos sekretoriaus kabinete, ir buvo tikimasi, kad pergalės 60-mečio proga bus pastatytas aikštėje.

Kai kuriuose Kaukazo regionuose, atlaikę pertvarkos laikotarpį, Stalino paminklai liko nenugriauti. Šiaurinėje Osetijoje, Beslane, išliko ir paminklai, taip pat ir pagarba didžiajam vadui.

Pietų Osetijos sostinėje centrinė gatvė tebėra pavadinta Stalino vardu. Kaimyninėje Gruzijoje, Stalino gimtinėje Goryje, įrengtas muziejus – monumentaliosios kultūros paminklas.

Kitame Rusijos krašte, Krasnojarske, buvo svarstoma galimybė pastatyti Stalinui paminklą, kuris būtų atidengtas Pergalės 60-mečio išvakarėse Taikos prospekte (anksčiau vadintame Stalino vardu), arba pastatytas prie namelio, kur pakeliui į tremtį buvo apsistoję Leninas ir Stalinas. Paminklo atstatymo iniciatoriai – komunistai – tvirtina, kad naujo paminklo kurti nereikia, nes yra senas, saugomas kraštotyros muziejaus saugykloje. Krasnojarsko bendrija „Memorial“ protestuoja prieš komunistų provokacinę akciją: pagal jų duomenis, Krasnojarsko lageriuose kentėjo pusantro milijono Gulago kalinių.

Pastaruoju metu dar viena sovietinės epochos odiozinė asmenybė susilaukė pagarbos. 2004 metų birželį Petrozavodske, priešais Federalinio saugumo tarnybos rūmus, buvo atidengtas paminklas J.Andropovui, buvusiam KGB pirmininkui, SSKP CK generaliniam sekretoriui, taip pat ir gatvė pavadinta jo vardu. Atsiliepdamas į visuomenės kritiką, Karelijos Respublikos vadovas S.Katanandovas pareiškė: „Mes statėme paminklą ne tik kaip savo kraštiečiui, bet ir kaip valstybės veikėjui. Manau, piliečiai turi mus palaikyti. Su J.Andropovo vardu susiję labai svarbūs etapai: tvarkos įvedimas šalyje, kova už darbo discipliną, veikla, nukreipta prieš korupciją. Dabar šie klausimai yra labai aktualūs“.

Pirmasis naujojoje Rusijoje paminklas Stalinui buvo pastatytas Urale, Čeliabinsko Šiaurės Tajginkos gyvenvietėje. 2003 metais vietos darbininkai surado išardytą paminklą vienoje pagalbinių „Uralgrafit“ kombinato patalpų ir pasiūlė Uralo regiono vadovybei ji atstatyti. Pasiūlymas buvo priimtas. Pragulėjusį saugykloje dar nuo komunistų partijos XX suvažiavimo laikų paminklą rūdos kasyklos viršininkas atstatė.

Reikia paminėti dar vieną Stalino tremties vietą – Solvyčegorską Archangelsko srityje. „Politinių tremtinių muziejus“, vadinamas „Stalino muziejumi“, bet faktiškai ne toks. Jame pakankamai kukli ekspozicija, skirta Džugašvilio tremčiai, vargu ar gali vadintis kultūriniu objektu.

Stalinistai jau nesislapstydami žaidžia iš esmės teisingu gyventojų nepasitenkinimu. Jie keičia arba slopina žiaurią istorijos atmintį patraukliais visuotinės gerovės sovietiniais mitais ir ruošia dirvą naujam totalitariniam režimui. Nostalgija dėl praeities – patogus fonas įvairioms politinėms machinacijoms.

Tai, kas vyksta daugumos žmonių sąmonėje, atsispindi visuomenės nuomonės apklausoje. 125-ųjų Stalino gimimo metinių proga J.Levados centras apklausė 1600 respondentų iš 46 Rusijos Federacijos regionų. Štai kokie apklausos duomenys: 33 proc. respondentų mano, kad žmonės nežino visos tiesos apie Stalino veiklą; 31 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad Stalinas buvo žiaurus tironas; 15 proc. mano, kad jo represinė politika privedė prie sunkiausių netekčių didžiajame tėvynės kare ir pokario laikotarpiu. Tuo tarpu 29 proc. apklaustųjų pareiškė, kad pergalė prieš fašistinę Vokietiją ir Japoniją – tai Stalino nuopelnas; 21 proc. mano, kad Stalinas buvo išmintingas vadovas ir šalį vedė klestėjimo link; 16 proc. įsitikinę, jog anksčiau ar vėliau tokio tipo vadovas Rusijoje vėl ateis į valdžią.

Ar išsipildys 16 proc. apklaustųjų nuomonė, parodys artimiausia ateitis. Autoritariniai režimai jau daugiau nei dešimt metų klesti buvusiose Vidurinės Azijos respublikose. Atsisakymas demokratijos, prezidento įgaliojimų plėtojimo naudai charakteringas kai kuriuose Rusijos ir Kaukazo regionuose poslinkis.

Vertinant visuomenės apklausos rezultatus, galima teigti, kad Rusijos piliečiai demokratines vertybes suvokia blogai. Keičiant šalies vystymo kryptį, lieka mažai vilties pažangai.

Pagal tarptautinės bendrijos „Memorial“
spaudą parengė Jonas LUKŠĖ

© 2005 "XXI amžius"