Agresyvumo šaknys

Jonas Kazimieras BURDULIS

Gegužės 8-ąją Europa paminėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigą, o kitą dieną Rusija surengė didelę šventę, skirtą Rusijos pergalei didžiajame tėvynės kare pažymėti. Maskvos renginiai išsiskyrė dideliu iškilmingumu, netrūko propagandos.

Gal ir gerai, kad tautos neužmiršta skaudžių istorijos pamokų. Tačiau Maskvoje už šventinių paradų ir koncertų scenos blizgučių liko nemaža neaptartų svarbių ir skaudžių temų. Daug kas pasiliko užkulisiuose, šventės režisierius į sceną daug ko taip ir neišleido.

Šventė baigėsi, artistai, statistai ir svečiai išvažiavo namo, uždanga nusileido. Tačiau kai kas dar liko – tai, kas nebuvo pasakyta.

Įsidėmėtina, jog gegužės 9-oji švenčiama tik Rusijoje. Visos kitos šalys Antrojo pasaulinio karo pabaigą prisimena tik paminėdamos jo aukas.

Tas keistas vieno karo dalijimas į du lyg ir skirtingus karus tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai. Sovietų Sąjunga Antrajame pasauliniame kare kariauti pradėjo Vokietijos pusėje. Pergalei prieš Lenkiją pažymėti Lvove buvo surengtas bendras Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karinis paradas. Stalinas, pasidalijęs su Hitleriu Europą, turėjo planą užpulti Vokietiją ir užgrobti visą Europą. Tačiau, Vokietijai smogus preventyvinį smūgį, tas planas nuėjo perniek, ir Stalinui 1945 metais teko pasitenkinti tik puse Europos.

Prisiminkime, kokia seka Stalinas ir Hitleris vykdė agresiją prieš kitas valstybes:

x 1938 m. kovo 12 d.Vokietija prisijungia Austriją;

x 1938 m. spalio 10 d. pasirašomas Miuncheno susitarimas, pagal kurį Vokietija aneksuoja Čekoslovakijos Sudetų kraštą;

x 1939 m. kovą Vokietija okupuoja Čekoslovakiją;

x 1939 m. kovo 22 d. Vokietija užgrobia Klaipėdos kraštą;

x 1939 m. rugpjūtį SSRS pradeda karo veiksmus prieš Japoniją Vakarų Mandžiūrijoje;

x 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašomas slaptas Molotovo-Ribentropo paktas;

x 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuola Lenkiją, prasideda Antrasis pasaulinis karas;

x 1937 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsitraukia į karo veiksmus prieš Lenkiją, vėliau aneksuoja Vakarų Baltarusiją, Vakarų Ukrainą, Rumunijos vakarines žemes (Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną, dabartinę Moldaviją);

x 1939 m. spalio 5 d. Vokietijos ir SSRS kariuomenės, okupavusios Lenkiją, Lvove surengia bendrą karinį paradą;

x 1939 m. spalio 10 d. SSRS sutartimi grąžina Lietuvai Vilniaus kraštą ir įsteigia savo karines bazes;

x 1940 m. lapkričio 30 d. SSRS užpuola Suomiją;

x 1940 m. balandį-gegužę Vokietija okupuoja Daniją ir Norvegiją;

x 1940 m. gegužės 10 d. Vokietija užpuola Belgiją;

x 1940 m. gegužės 13 d. Vokietija užpuola Liuksemburgą ir Prancūziją;

x 1940 m. gegužės 14 d. Vokietija okupuoja Olandiją;

x 1940 m. birželio 10 d. Italija įsitraukia į karą Vokietijos pusėje;

x 1940 m. birželio 14 d. pasiduoda Paryžiaus įgula;

x 1940 m. birželio 15 d. SSRS okupuoja Lietuvą, o po dviejų dienų – Latviją ir Estiją.

Kaip matyti iš pateiktos chronologinės lentelės, visi Antrojo pasaulinio karo pradžios etapai pasižymi stebėtinu nuoseklumu ir tarpusavio darna. 1940 metų birželį viso pasaulio dėmesį buvo prikausčiusi Prancūzija – karo lauke buvo sprendžiamas jos likimas. Kritus Paryžiui, jau kitą dieną mažą Baltijos valstybę Lietuvą kitoje Europos pusėje pasiglemžia antrasis agresorius – SSRS. Tai buvo labai gerai apskaičiuotas ėjimas. SSRS karo strategams jis taip patiko, kad po pusės amžiaus (1990 metų sausio 11 d.) jis buvo kuo tiksliausiai pakartotas – tą pačią dieną prasidėjo Persijos įlankos karas ir SSRS armijos agresija prieš Lietuvą. Sovietinis agresorius tikėjosi, jog pasaulio visuomenė naujo Lietuvos pavergimo nepastebės taip pat, kaip ir prieš 50 metų, tačiau skaudžiai apsiriko. 1990 metais SSRS neturėjo tokio sąjungininko, kokį 1940 metais turėjo Stalinas. Naujojo Hitlerio neatsirado.

Rusijos diplomatija ir jos prezidentas V.Putinas dabar atkakliai neigia Molotovo-Ribentropo slaptojo pakto reikšmę ir jo padarinius – Baltijos valstybių aneksiją 1940 metais ir okupaciją 1945 metais. Kaip paaiškinti tokį keistą elgesį? Priežasčių daug, pamėginsime glaustai jas panagrinėti.

1989 metais SSRS I deputatų suvažiavimas pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą su visais jo slaptaisiais priedais ir pavadino jį negaliojančiu (niekiniu). 1991 m. liepos 29 d. B.Jelcinas ir V.Landsbergis pasirašė sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir RTSFR dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kurioje šis paktas nebuvo paminėtas.

2005 metų kovą Bratislavoje įvykusiame NATO šalių ir Rusijos vadovų susitikime V.Putinas pareiškime žiniasklaidai išsamiai paaiškino, jog 1940 metais Sovietų Sąjunga Baltijos valstybes užgrobė, vadovaudamasi natūraliu poreikiu sustiprinti savo vakarines sienas, kas neva atitiko to meto tarpvalstybinę praktiką.

Šių metų gegužės 9 dieną SSRS pergalės prieš nacių Vokietiją 60-ųjų metinių paminėjime V. Putinas savo pareiškime žiniasklaidos atstovams pareiškė, jog SSRS I deputatų suvažiavimas Baltijos valstybių atsiprašė, todėl daugiau atsiprašyti nebėra prasmės, ir Rusija prie šio klausimo daugiau nebegrįš.

Kitą dieną įvykusioje spaudos konferencijoje į Estijos žurnalistės klausimą, kodėl Rusija nenori pripažinti Baltijos valstybių okupacijos, V.Putinas atsakė, jog galima prigalvoti daug idiotiškų (!) klausimų, bet jis nesirengia į juos atsakinėti. Ir apskritai kiek galima atsiprašinėti? Visa tai (Baltijos valstybių okupacija) esanti nesąmonė! Ir čia pat paaiškino, jog 1939 metais Baltijos valstybės pačios pasiprašė priimamos į SSRS sudėtį (tiksliau tariant, aneksuojamos), todėl 1945 metais, frontui ritantis į Vakarus, Sovietų Sąjunga paprasčiausiai atsiėmė, kas jai priklausė. O pačią okupaciją atseit įvykdęs Stalinas, susimokęs su Hitleriu, tai esąs jų asmeniškas reikalas, tačiau jie jau nebegyvi, todėl jiems pretenzijų pareikšti nebeįmanoma. Taigi Hitleris ir Stalinas buvę privatūs asmenys, ir Rusijos vyriausybei už jų veiksmus netenka jokia atsakomybė. Todėl SSRS ir Rusija niekuo dėtos, joms jokių pretenzijų reikšti nevalia. Be to, Sovietų Sąjunga Baltijos valstybes ne okupavo, o tik išlaisvino iš fašistinės Vokietijos okupacijos.

Nežinau, ar V.Putinas dar kada nors yra vartojęs tokius posakius, tačiau joks save gerbiantis valstybės vadovas ar diplomatas to niekada sau neleis naudoti. Tačiau toks jis jau yra. Rusijoje diplomatinio žodyno naujadarai yra plačiai prigiję – prisiminkime garsųjį V.Putino kvietimą „skandinti čečėnus išvietėse“! Natūralu, kad atsiranda ir jo pasekėjų – kad ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje. Šitaip galima ne tik pažeminti kitos valstybės atstovą, o tuo pačiu ir ją pačią, bet ir psichologiškai palaužti diplomatinį rangą turintį asmenį ar žiniasklaidos atstovą. Psichologijoje tokie metodai žinomi kaip psichologinis teroras. Šį metodą labai mėgo Stalinas ir Hitleris. Priminsime, jog Vakarų šalių diplomatai šiais laikais tokiais metodais nesinaudoja.

Diplomatijos istorijoje tai labai įdomus metodas. Stalinas pasakydavo kokį nors teiginį, kurį neva pasakęs jo oponentas, po to jį labai išradingai sukritikuodavo ir taip pateisindavo savo nusikaltimus. Suprantama, jog tas teiginys būdavo jo paties prasimanytas ir su tiesa nieko bendra neturėdavo. Šiandien V.Putinas tuo patyrimu labai išradingai naudojasi.

Rusijos vadovų ir diplomatų elgesys su Latvija ir jos prezidente V.V.Freiberga, deja, taip pat negali būti niekaip pateisinamas.

Ankščiau paminėti faktai reikalauja paaiškinimo.

Taigi Stalinas ir Hitleris, V.Putino supratimu, buvo privatūs asmenys.Tai labai įdomus požiūris – kaipgi privatūs asmenys Vokietijoje ir SSRS galėjo surengti karą ir jo metu operuoti visais valstybių resursais ir visomis karo priemonėmis?! Deja, pasirodo, jog V.Putinas iš tikrųjų nežino savo šalies istorijos. 1941 m. gegužės 6 d. Stalinas tapo SSRS vyriausybės vadovu – Liaudies komisarų tarybos pirmininku. Jis rengėsi vadovauti šaliai kaip oficialus asmuo, kai ateis laikas pradėti „vaduoti Europą“. Iš tikrųjų iki tos dienos Stalinas buvo VKP(b) generalinis sekretorius, tačiau kiekvienas jo įsakymas buvo vykdomas. Ir visas pasaulis tai gerai žinojo. Ir tuos įsakymus reikėjo įvykdyti tiksliai ir greitai. Nepaklusnieji ir nepaslankieji gerai suprato, kas jų laukia – kulka į pakaušį NKVD požemiuose. Tačiau kulka – tai tik laiminga baigtis po nežmoniškų kančių. Ir štai mums šiandien pasakojama, neva Stalinas buvęs privatus asmuo.

Baltijos valstybių aneksiją (prijungimą) 1940 metais ir okupaciją 1945 metais Sovietų Sąjunga įvykdė šiurkščiai pažeisdama tuometes tarptautinės teisės normas. Turime priminti mūsų skaitytojui, jog Sovietų Sąjunga kaip tik dėl jos įvykdytos 1940 metais agresijos buvo pašalinta iš tuometės Tautų lygos, tačiau Stalinas tokių „smulkmenų“ neėmė į galvą.

Šiandienė Rusija yra jau nebe ta valstybė, kuri įvykdė agresiją, o vėliau ją pasmerkė (SSRS I deputatų suvažiavimas 1989 m.). Taip pat B.Jelcino ir V.Landsbergio 1991 m. liepos 29 d. pasirašyta sutartis nustato dar Sovietinės Rusijos Federatyvinės Respublikos ir Lietuvos Respublikos tarpvalstybinius santykius. Dabartinė Rusijos valstybė (Rusijos Federacija) pasiskelbė Sovietų Sąjungos teisių perėmėja (paveldėtoja). Tarptautinėje praktikoje tai gana dažnas atvejis, nes valstybių sudėtis, politinė santvarka ir geografinė dislokacija istorijos požiūriu keičiasi gana dažnai. Priminsime, jog tokiu pat būdu sovietinė Rusija 1917 metais pasiskelbė carinės Rusijos teisių perėmėja.

Tačiau Rusijos Federacijos prezidentas V.Putinas, NATO ir Rusijos valstybių vadovų susitikime Bratislavoje Baltijos valstybių aneksiją ir okupaciją pripažinęs kaip jam suprantamą, natūralų ir pateisinamą veiksmą, pasauliui įsakmiai nurodė, jog jis vadovaujasi Stalino vykdyta politika ir yra pasiryžęs ją pateisinti, o gal ir tęsti. Iš jo pareiškimų tiksliai negalima suprasti, kokią politiką Rusijos vyriausybė ateityje vykdys. Ta pačia dvasia skelbiami ir Rusijos diplomatų pareiškimai.

Tačiau ypač svarbu, jog šiandienės Rusijos vyriausybė (pradedant nuo jos pirmojo prezidento B.Jelcino) nėra pripažinusi Sovietų Sąjungos 1940 ir 1945 metais įvykdytos agresijos. Todėl V.Putino ir kitų aukštų jos diplomatijos pareigūnų pareiškimai apie tai, kad kitos valstybės (SSRS) tai jau pripažino ir atsiprašė, o dabartinės Rusijos vyriausybei to daryti jau nebereikia, neišlaiko jokios kritikos.

Šiandien galima aiškiai konstatuoti, jog Rusijos vyriausybė, paskelbusi, jog ji yra SSRS teisių perėmėja, tas teises supranta kaip teisę tęsti SSRS vykdytą agresyvią politiką kitų šalių atžvilgiu. O kokie nors SSRS prisiimti ar jai privalomi įsipareigojimai ar prievolės tą agresyvią politiką patyrusioms šalims (pavyzdžiui, žalos dėl okupacijos padarinių atlyginimas) – jai jau nebeprivalomi. Suprantama, pripažinus okupaciją, gali atsirasti sąskaita už ją. O apie tai Rusija nenori nieko girdėti.

Jeigu Rusijos vyriausybė tik puoselėtų viltį išvengti nuostolių atlyginimo už okupacijos padarinius, būtų galima numoti ranka į V.Putino ir kitų aukštų pareigūnų spyriojimąsi. Tačiau spyriojamasi anaiptol ne dėl to! Dabar vykdoma Rusijos politika iš tikrųjų rezervuoja sau galimybę siekti revanšo – atgauti prarastas pozicijas artimesnėje ar tolesnėje ateityje. Būtent čia yra problemos raktas. To nesuprantant, nebus įmanoma teisingai suprasti Rusijos vykdomos tarptautinės politikos ir deramai atremti jos nuolatinių pretenzijų. Be to, tos politikos agresyvumą visiškai įrodo nuolatinės provokacijos Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių atžvilgiu, nuolatiniai bandymai, kiek gali būti palaužtas Baltijos tautų ir Baltijos valstybių valdžios atsparumas. Negalima abejoti, kad kiekvieną kartą, kai tik bus aptikta silpna vieta Lietuvos, Latvijos ar Estijos diplomatų veikloje, tuojau pat bus smogtas smūgis, siekiant įgyti tuo metu reikalingą pranašumą ir parengti frontą tolesniems užsipuolimams. Tai ir sudaro agresijos prielaidas politikoje.

Rusijos vyriausybė, surengusi ir atšventusi SSRS pergalės prieš Vokietiją 60 metų sukaktį, pasauliui įtikinamai atskleidė savo politikos esmę. To nesuprasti negali tik tas, kas nenori suprasti. O pavėluotas supratimas kartais būna pražūtingas, nes agresorius nužiūrėtai aukai niekada nepalieka laiko susivokti – jis smogia mirštamą smūgį, kad auka nebegalėtų atsigauti. 1940 metų pamokų pamiršti negalima.

© 2005 "XXI amžius"