Europos Sąjunga ir Antrojo pasaulinio karo pasekmės

Paprastam Lietuvos, taip pat ir kitų šalių, neišskiriant nė Rusijos, blaiviai mąstančiam piliečiui jau senokai buvo aišku, kad tokią gausą akivaizdžių faktų, liudijančių nacių ir komunistų glaudų bendradarbiavimą planuojant Antrąjį pasaulinį karą ir po to drauge vykdant agresiją, neįmanoma paslėpti ar užgožti pompastiniais renginiais, pergalę šlovinančiomis kalbomis, milžiniškais plakatais ar maršų gaudesiu.

Tuo labiau nebuvo įmanoma to padaryti grasinimais, melu, nutylėjimais, klastotėmis. Lietuvoje, taip pat ir užsienyje šios temos gvildentos visais požiūriais. Įdomu į šią istoriją pažvelgti kitų tautų atstovų akimis.

Austrų žurnalistė dr. Judit Levonig, jau kuris laikas gyvenanti Vilniuje ir Taline, yra gerai susipažinusi su Baltijos šalių istorija ir kiekvienos šalies žmonių mentalitetu. Turėjau progą kurį laiką su ja pabendrauti, kai teko rengti medžiagą mėnraščiui „Baltische Rundschau“ apie Lietuvoje vykusias laisvės kovas.

Žurnalistė piktinasi, kad Europos Sąjungos (ES) komisija, paskelbusi pareiškimą apie Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio minėjimą, nepamini „jokiu žodžiu, jokia užuomina apie tuo pačiu metu įvykdytą prievartinį įjungimą į buvusią SSRS dabartinių ES narių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos“. Ji aukštai vertina drąsą įžymaus politikos veikėjo ES komisijos viceprezidento Giunterio Ferheugeno, Taline pareiškusio, kad „mes neturime slėpti faktų, jog trys Baltijos šalys buvo ilgą laiką prieš jų valią okupuotos“. Žurnalistė konstatuoja esant labai aktualų reiškinį, sakydama, kad „norint šią tiesą skelbti ir šiandien vis dar reikia drąsos“. Tuo įsitikinta daugel kartų.

Baltams, patyrusiems nacių ir bolševikų okupacijas, jau seniai kelia didelę nuostabą, kodėl Vakarų demokratijos bastione jau geras pusamžis naudojamasi Kremliaus parengtu Antrojo pasaulinio karo istorijos variantu, kuris paremtas melu, klastotėmis, nepalankių faktų nutylėjimu. Būtent ši tyla bene labiausiai piktina ir austrų žurnalistę: „Norėčiau į šią Vakarų, Šiaurės, Pietų Europos tylą šaukti ir sulaukti atsako“.

Jai nesuprantama, kodėl, kai Kremliaus šeimininkas kviečia į minėjimą, ir „beveik visi atvyksta“. „Tai mane, kaip austrę, nuteikia liūdnai ir siutina, kad Austrijos Respublika, kuri didžiuojasi savo neutraliteto politika, paprasčiausiai plaukia su kitomis šalimis šiame ignoravimo sraute. (…) Kada pagaliau nukris Vakaruose, Šiaurėje, Pietuose Geležinė uždanga žmonių galvose? Man norisi verkti.“

Yra pagrindo tikėtis, kad visose Vakarų šalyse rasis vis daugiau politikų ir žurnalistų, suvokiančių tikrąją Antrojo pasaulinio karo istoriją ir Baltijos šalių siekį jaustis ES visavertėmis partnerėmis su senbuvėmis, tačiau su savo unikalia Vakaruose dar nepripažinta kovų, okupacijų, praradimų ir išsivadavimų istorija.

Plačiai pagarsėjusi rusų demokratijos atstovė Valerija Novodvorskaja rašo: „Atsitiko keistas ir baisus dalykas: SSRS tarytum ir nugalėjo, bet sovietų žmonėms, Rytų Europai, Baltijos šalims pergalė neatėjo“. Ir taikos nėra iki šiol. „Dešimt Čečėnijos karo metų – tai ne taika. Ir tai, kad Čečėnijos karo dalyvių teisės sulyginamos su 1940-ųjų metų veteranų ir jie gauna tuos pačius apdovanojimus – tai baisus įžeidimas.“

Priminsime – gegužės 9-ąją Maskvos iškilmėse apie įspūdingas karines „pergales“ Čečėnijoje neužsiminė nė vienas kalbėtojas, nors ordinai buvo dalijami. O be reikalo, juk totališkai sugriauti visi šalies miestai, penktadalis gyventojų išžudyti, trečdalis tapo pabėgėliais. Vakarų Europa Ičkerijos Respublikos, vaizdžiai tariant, dar nepamatė. Nėra abejonės, kad tai tik laiko klausimas.

Europos Parlamento narys prof.V.Landsbergis gegužės 6 dieną savo kalboje Vilniaus forume „Antrasis pasaulinis karas ir Lietuva“ pranašiškai nuspėjo, kad „gegužės 9-osios ypatingąjį stalinizmo reabilitavimo spektaklį ištinka krachas“. Tiesą pasakius, kracho išvengti nebuvo įmanoma. Nepaneigiami Antrojo pasaulinio karo pradžios ir genocido faktai renginio organizatorius vertė net keletą kartų keisti šio karo vertinimus, neigti ir pripažinti buvus nusikalstamą Stalino ir Hitlerio suokalbį, kurti tariamas pretenzijas Baltijos šalims, šmeižti, grasinti, įžūliai meluoti, išsisukinėti. Visa tai buvo daroma neraustant. Beje, melas ir išsisukinėjimas – įprastinis KGB-FSB veiklos metodas. Žinant, kad Rusijos vadovybėje vyrauja minėtos „firmos“ elitas, nereikėtų stebėtis ir jos metodų perėmimu.

Tai, kad Kremlius buvo priverstas prabilti apie tai, ką iš pradžių griežčiausiai slėpė, ką siekė nutylėti, yra vienas svarbiausių Maskvos renginio rezultatų. ES politikai vienaip ar kitaip tuos rezultatus vertins. Akivaizdi nauda ir rusų demokratams.

Nacizmą sunaikino jungtinės sąjungininkų pajėgos. Tą faktą ir pabaigą Europoje paminėjo Vakarai ir Rusija skirtingomis dienomis. Karo trukmės Lietuvoje problema turės būti sprendžiama ES kontekste. To nepadarius „pakibtų“ Lietuvos visavertiškumo klausimas ES ir Aljanse.

Edmundas SIMANAITIS

© 2005 "XXI amžius"