Demokratijų politika – užkirsti kelią kraštutinėms jėgoms

Dr. Petras JOKUBKA

Šio straipsnio pagrindinė mintis – pagrįsti savo prielaidas, kad demokratijų politika yra tyliai leisti kraštutiniams agresoriams įsigalėti, paimti kai kuriose valstybėse valdžią, kad jie ten prieš nekaltus žmones padarytų didelius nusikaltimus, už kuriuos gyventojai juos pasmerktų, jų bijotų ir taptų jų amžinais priešais. Demokratijos leido įsigalėti komunizmui, kad paskui sužlugdytų pačią idėją. Taigi tuo pačiu tikslu demokratijos leido įsigalėti musulmonų kraštutiniams elementams, kad pasaulis juos pasmerktų ir nugalėtų.

Trumpai pažvelkime į žmonijos vystymąsi. Iki darbininkų unijų įsigalėjimo kapitalas buvo stipresnėje pozicijoje už darbo jėgą, nes kapitalą kūrė gabesni, agresyvesni ir darbštesni žmonės. Tas, kuris buvo gabesnis ir darbštesnis, kad ir kas jis būtų, ūkininkas ar dirbtuvės savininkas, pirmas pasidarė įrankius ir pats vienas ar su šeima pradėjo gaminti daugiau produktų negu reikalinga jo šeimai ir perteklių perleido kitiems už atlyginimą ar už darbą.

Mažiau gabūs ar ne tokie darbštūs asmenys, nesugebėdami patys kurti, nuėjo dirbti pažangiesiems. Taip pažangieji didino savo ūkius, dirbtuves ar vėliau fabrikus pasinaudodami kitų darbu. Jie susiglemžė laisvus žemės plotus ir pristatė tiek fabrikų, kad galėjo aprūpinti visą žmoniją reikalingomis prekėmis. Silpniesiems prasimušti galimybės siaurėjo ir daugelis jų buvo priversti dirbti pas turtinguosius už tokį atlyginimą, kokį turtingieji jiems siūlė. Tas darbininkų išnaudojimas ėjo vis smarkyn, kol daugelyje vietų buvo prieita prie vergijos ir baudžiavos.

Pradėjo organizuoti unijas

Vėliau atsirado darbininkų klasės užtarėjų, kurie pasivadino socialistais, darbo žmonių užtarėjais. Jie pradėjo organizuoti darbininkus į unijas, kad bendrai veikdami galėtų kelti darbdaviams savo sąlygas: išsireikalauti aukštesnių atlyginimų, sutrumpinti darbo dieną ir pagerinti darbo sąlygas.

Anglijoje pirmasis darbo unijas pradėjo organizuoti Robert Owen 1830-aisiais. Unijos greitai plito kitose pažangiose valstybėse: Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV. Prancūzijoje žymiausi socialistai buvo Saint Simon ir Charles Fourier.

JAV audinių ir batų dirbtuvių bei spaustuvių darbininkai pradėjo unijas organizuoti jau 1820 metais. Tačiau dėl įvairių priežasčių unijų organizavimas vyko labai lėtai. Tik 1869 metais Uriahs Stephens pradėjo organizuoti visokios rūšies darbininkus į pastovesnę uniją, kurią pavadino „Knights of Labor“. Maždaug tuo pačiu laiku Samuel Gompers organizavo unijų sąjungą American Federation of Labor (AFL-Amerikos darbo federacija), kuri jungė atskirų amatų (stalių, dažytojų, valytojų) unijas. Atskirų industrijų, kaip automobilių gamybos, kasyklų, darbininkai organizavo savo unijas. Šios rūšies unijos susijungdamos sudarė sąjungą, kurią pavadino Congress of International Organizations (CIO). Vėliau tos dvi sąjungos vėl susijungė, pasivadindamos ALF-CIO. Ši sąjunga apima visą Amerikos organizuotą darbininkiją.

Kūrėsi darbininkų diktatūros

Ne visi socialistai buvo vieningos nuomonės, kaip padėti darbininkams. Vieni organizavo darbo unijas, kiti, kaip Karlas Marksas, siūlė, kad darbininkams reikia kurti revoliucines partijas, kurios nuverstų kapitalistų valdžias ir įvestų darbininkų diktatūras. Darbininkų diktatūros, pagal K. Marksą, turi nacionalizuoti visas gamybos priemones ir žemės ūkius, kuriuos turėtų valdyti komunistų paskirti komisarai. Tas savo idėjas K. Marksas išdėstė didžiuliame veikale „Kapitalas“, kurio pirmas tomas vokiečių kalba buvo išleistas 1867 metais.

Kadangi Vakarų demokratinėse valstybėse unijos greitai augo ir stiprėjo, jos išsiauklėjo stiprią vidurinę klasę, kuri pasidarė labai efektinga kovoje prieš komunizmą. Taip organizuoti darbininkai XX a. pabaigoje darėsi stipresnė jėga negu kapitalas.

Nors Vakarų demokratinėse valstybėse Markso idėjos neturėjo didesnės reikšmės, tačiau jos smarkiai plito ekonomiškai atsilikusioje Rusijoje, kur aristokratija varžė žmonių laisves, o vidurinė klasė beveik neegzistavo. Ten darbininkai slapta rengėsi nuversti kapitalistinę valdžią. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Rusijoje Vladimiro Lenino suorganizuoti darbininkai ir kariai įvykdė perversmą ir įvedė darbininkų diktatūrą. Nors aristokratija sugebėjo priimti demokratines laisves, tačiau ji ištižo, kai reikėjo pasipriešinti perversmui, per kurį komunistai turėjo labai mažai aukų.

Bolševikams paėmus valdžią, greitai susikūrė vidurinė klasė, kuri bandė nuversti Lenino vadovaujamą proletariato diktatūrą. Taip 1918 metų kovą prasidėjo pilietinis karas.

Markso utopinės idėjos, kuriomis susižavėjo Rusijos darbininkai, kėlė didelį susirūpinimą ir Vakarų demokratijoms. Trumpalaikė politika ventė padėti rusų dešiniesiems, kurie dabar vadinsis baltaisiais, bet demokratijos darė tai labai neryžtingai.

Dabar kyla klausimas, ar tas jų neryžtingumas buvo susijęs su jų nuovargiu, ar, mano nuomone, dėl to, kad jie leido komunistams įsigalėti ir padaryti baisių nusikaltimų, kurie turėtų atstumti ateinančias kartas ir kartu įrodytų klaidingumą Markso idėjų, kurios veda į žmogaus pavergimą ir ekonominį bankrotą. Atseit leisti Markso sekėjams persirgti komunizmo liga, kad įgytų imunitetą komunizmo baciloms.

Sąjungininkai nenori įsitraukti į Rusijos pilietinį karą

Atrodo, kad mano prielaida šiuo atveju neišsipildė. Sąjungininkai iš tikrųjų nebuvo pajėgūs įsitraukti į Rusijos pilietinį karą su didelėmis karinėmis pajėgomis, tad jie pasitenkino tik materialine parama ir padėjo apmokyti baltųjų savanorius. Ta jų parama daugiau buvo noras pasiteisinti prieš istoriją. Ketverius metus sąjungininkų kariai, išvargę Prancūzijos apkasuose, troško kuo greičiau grįžti namo ir nenorėjo veltis į dar žiauresnį karą Rusijos neišmatuojamuose plotuose, kur tik patys rusai galėjo kariauti.

Amerika ir Anglija buvo išlaipinusios mažus savo karinius dalinius Rusijos šiaurėje, Murmansko ir Archangelsko uostuose. To išlaipinimo negalima laikyti rimtu naujo fronto atidarymu. Per tolimus šiaurės uostus permetimas didesnės kariuomenės ir jos aprūpinimas buvo neįmanomas, todėl jie iš ten greitai pasitraukė. Japonai buvo išlaipinę nedidelius dalinius Vladivostoke, bet ir jie dėl minėtų priežasčių vengė veltis į didesnį karą. Amerikiečiai ir anglai rėmė baltuosius ginklais ir maistu ir padėjo apmokyti adm. A. Kolčiako savanorių kariuomenę. A. Kolčiakas kariavo vidurinės Rusijos dalyje ir turėjo savo būstinę Omsko mieste, prie Irtyšiaus upės. Panašiai sąjungininkai rėmė gen. A. Denikiną, kuris veikė Kubanės stepėse, į rytus nuo Juodosios jūros.

Amerikiečių ir anglų politika įsigalėjus komunizmui

Dabar pasvarstykime apie amerikiečių ir anglų politiką įsigalėjus komunizmui. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Europoje JAV prezidentas Roosevelt ir Anglijos ministras pirmininkas Churchill siekė susitikti su Sovietų Sąjungos diktatoriumi Stalinu ir jį įtraukti į karą prieš Japoniją. Stalinas ilgai delsė duoti sutikimą ir reikalavo, kad susitikimas įvyktų tik Sovietų Sąjungos teritorijoje. Pagaliau buvo sutarta sušaukti konferenciją 1945 metų vasario pradžioje Jaltos mieste, Krymo pusiasalyje. Konferencijoje buvo nutarta: 1. Siekti Vokietijos besąlyginės kapituliacijos. 2. Padalyti Vokietiją į okupacines zonas. 3. Surengti Rytų Europos valstybėse demokratinius rinkimus.

Slaptame posėdyje buvo nutarta palikti Rytų Europą Sovietų Sąjungos įtakoje.

Nors įtraukti Sovietų Sąjungą į karą prieš Japoniją buvo svarbus dalykas, bet už tą paslaugą Rytų Europos palikimas SSRS įtakoje neturėjo būti taip lengvai priimtas. Baltijos valstybių užėmimas, surežisavimas juokingų rinkimų ir tų valstybių aneksavimas puikiai parodė, ką reiškia būti Sovietų Sąjungos zonoje. Roosevelt ir Churchill, aišku, numatė, kad sovietai tas šalis okupuos, bet su tuo sutiko ir leido Sovietų Sąjungai pasiausti užimtose valstybėse, kad jos pagytų nuo komunizmo idėjų.

Bolševikai, pašeimininkavę savo įtakos zonoje, greitai surežisavo juokingus rinkimus, iškeldami vien tik savo kandidatų tiek, kiek reikėjo išrinkti. Taip tose šalyse valdžią užėmė komunistai, kurie paprašė, kad jų šalis priimtų į Sovietų Sąjungos sudėtį. SSRS, žinoma, jas priėmė. Taip Lenkija, Vengrija ir Čekoslovakija pateko į Sovietų Sąjungos glėbį.

Jei Vakarų valstybės iš tikrųjų būtų norėjusios rusus sulaikyti, jos galėjo reikalauti, kad tose valstybėse būtų vykdomi tikri demokratiški rinkimai ir kad rusai įsileistų neutralius stebėtojus, bet to demokratijos nedarė, o galėjo ką nors daryti. Jos po karo jau buvo pailsėjusios, kai tuo tarpu Rusijos gyventojai kentė nepriteklius. Vakarų valstybės kurį laiką turėjo atominių bombų monopolį ir galėjo savo teisėtus reikalavimus paremti jėga. Jei jos to nedarė, galima manyti, kad jie sąmoningai leido užimtose valstybėse pasiausti ir nualinti jas ekonomiškai, kad patys žmonės atsikratytų jų valdžios.

Komunistinio režimo žlugimas

Kai išgirdau, kad Lenkijoje įsitvirtino komunistai, viename lenkų inteligentų susibūrime pareiškiau, kad džiaugiuosi, jog taip įvyko, nes jie susprogdins komunizmą iš vidaus. Visiems juk žinoma, kad istorijos verpetuose Lenkija nesugebėjo tvarkytis, bet jie buvo puikūs pogrindžio kovotojai ir sukilimų organizatoriai. Niekas mano pasisakymo nesukritikavo. Sovietų užimtose valstybėse jų simpatikai greitai persirgo komunizmo liga ir ten išsivystė stiprios opozicijos, kurios buvo valdžios prilaikomos tik teroru.

Naudodami modernias teroro priemones, komunistai Rusijoje išsilaikė gana ilgai. Sovietų Rusija, išnaudodama pigų vergų darbą, sugebėjo stiprinti savo karines pajėgas ir paremti komunistų judėjimus neturtingose valstybėse, kai komunistai, rusų remiami, įsigalėjo Šiaurės Korėjoje ir Vietname. JAV išsigando, nutarė pabusti iš letargo ir pradėti veikti, pastoti komunistų ekspansijai kelią. Amerika stojo į dvikovą su komunizmu. Komunistai, per revoliucijas atėję į valdžią, parodė didelį fanatizmą, todėl karo lauke juos nugalėti buvo nelengva. Tad JAV vėl žengė žingsnį atgal ir leido vietnamiečiams bei kinams persirgti komunizmo liga. Ten komunistai darosi nepavojingi, o Rusijoje įsigali ribota demokratija. Taigi demokratijų politika – leisti kai kurioms valstybėms netrukdomai persirgti komunizmo liga – pasitvirtino teisingai, nors toms valstybėms tai kainavo labai brangiai.

Iškilo nauja pasaulinė grėsmė

Nors komunizmas, atrodo, buvo lyg ir sužlugdytas, bet kova už būvį šioje žemėje nesibaigia. Dabar iškilo nauja pasaulinė grėsmė – religinis musulmonų fanatizmas. Rengdamiesi nugalėti naują blogybę, amerikiečiai panaudojo seną taktiką: leisti blogybei įsigalėti, padaryti labai daug žalos, kad sukeltų prieš ją visuotinę opoziciją ir paskui bendromis jėgomis ją nugalėti. Ko tik nedaro prezidento G. Bush vyriausybė, aiškindama, kad JAV saugumas buvo O. bin Ladeno teroristų apgautas ir nenujautė, kam arabų teroristai rengiasi besimokydami skraidyti Amerikos aviacijos mokyklose. Nesvarbu, kiek saugumas suteikia pasiaiškinimų, bet ir paprastam piliečiui yra aišku, kad tokių klaidų jis negalėjo padaryti. Vadinasi, JAV valdžia, nors ir nujautė pavojų, bet nesiėmė priemonių sustabdyti, tyliai leido, jog teroristai sugriautų didžiulius pramonės ir prekybos bokštus ir apgriautų Pentagoną, kad galėtų paskelbti jiems karą ir juos nugalėti. Panašiai daugelis galvoja, kad prezidentas Roosevelt paliko Havajų salose pasenusį didelį laivyną, kad priverstų japonus pulti.

Karas prieš teroristus gali tęstis labai ilgai. Daug žus nekaltų žmonių, Amerikoj keisis valdžia. Nauja valdžia su nuolaidomis gali laimėti paliaubas. Ta blogybė tikriausiai sumažės, kai žus kraštutinieji teroristų vadai ir jų vietoj atsiras nuosaikesnių.

Daugelis Rytų Europos valstybių gyventojų kaltina Rooseveltą ir Churchillį, kad jie atidavė jų valstybes Sovietų Sąjungos terorui, taip pat ir daugelis amerikiečių kaltina G. Bushą, kad pradėjo karą Irake. Rooseveltas esą taip padaręs, nes buvęs per daug naivus ir patikėjęs Stalinu. Be to, jis buvęs per liguistas sveikai galvoti. Tos prielaidos, manau, yra klaidingos, nes tai buvo iš anksto jų gerai apgalvota politika. Taip pat manau, kad G.Busho administracijos buvo gerai apgalvota politika pulti Iraką.

JAV politika Artimuosiuose Rytuose

JAV pirmiausia reikia užsitikrinti bazes Artimuosiuose Rytuose, kad ten apsaugotų benzino šaltinius. Nedaug trūko, kad Pietų Arabijoje būtų įsigalėję O. bin Ladeno šalininkai, paėmę valdžią ir nutraukę benzino tiekimą Amerikai. Aišku, būtų reikėję juos malšinti. Bet nemažai laiko užima permesti kariuomenę į kitą šalį. Per tą laiką Arabijos teroristai galėtų susprogdinti naftos bendroves. Kokia katastrofa per tą laiką galėtų įvykti JAV?

Tad šį prezidento G. Busho ėjimą reikėtų laikyti vykusiu, ir jis įvykdytas kaip tik laiku. Amerika, apmalšinusi teroristus, turėtų laviruoti Irako politiką, kad jis įstotų į NATO, kuris savo karinius dalinius Artimuosiuose Rytuose turėtų visą laiką. Reikėtų siekti, kad į NATO įstotų Saudo Arabija, Egiptas ir Jordanija.

Viskas yra gerai, kas gerai baigiasi. Žiūrint iš Lietuvos pusės mes šiandien neturėtumėm Vilniaus, jei nebūtų buvę okupacijos. Lietuviai, tiek daug iškentėję sovietų vergijoje, pasiliks atsparūs komunistų doktrinai per amžius ir priešui užpuolus eis ryžtingai ginti savo tėvynės.

Reikėtų paminėti, kad nuo komunizmo idėjų pagijo Rusijos, Kinijos ir Prancūzijos darbininkai todėl, kad juos pirmose dviejose valstybėse valdė komunistai, o Prancūzijoje patys pasimokė. Jei to nebūtų buvę, komunizmo šmėkla ir dabar tebeklaidžiotų.

© 2005 "XXI amžius"