Turėjo bobutė, arba Dūmai akims

Ko jau ko, bet dūmų akims Lietuvoje nestinga. Nereikia pasakų, kad „Mažeikių naftą“ perka „Gazprom“. „Mažeikių naftą“ nori perimti Rusijos vyriausybė, pati perimanti į visišką valstybės nuosavybę anksčiau tik priklausomą, paklusnų „Gazprom“. Jo vardu buvo pasiglemžtos televizijos ir svarbesnė spauda. Dabar jau pasiėmusi patį „Gazprom“, po to Rusijos vyriausybė vėl pardavinės jį akcijomis, tačiau kontrolinį paketą pasiliks sau. Toks yra prezidento V. Putino draugelių Kremliuje planas, jeigu kas nori žinoti. O prisiklausėm dar neseniai rusiškai lietuviškų makaronų, neva „Gazprom“ – tai komercija, privatus verslas, ir turėjo bobutė žilą oželį. Pasenusi sriuba, tinkama kokiems nors rinkimams Švenčionių rajone, bet dabar turim kalbėti aiškiai.

Būtent pasidarė aišku, kad nutarta bendromis jėgomis užbaigti 1998-1999 metų planą, pagal kurį Rusija turėjo uždėti valdovo leteną „Mažeikių naftai“. Tada letena vadinosi „Lukoil“, dabar – „Gazprom“. Arba „Coneco-Phillips“, kuri yra kartu tas pats „Lukoil“. Naftos perdirbimo ir eksporto įmonė nuo 2000 metų atsigavusi, apvalyta nuo buvusios posovietinės korupcijos ir modernizuota, nebankrutavusi, kaip kokie „Inkarai“, „Jūros“ ir t.t., bet išgelbėta, vadybą sureguliavo amerikiečiai ir ji tebėra nepakeista, pelningumas didžiausias Lietuvoje, akcijų vertė išaugo nepalyginamai. Todėl ir 40 procentų akcijų, kurias nūnai kontroliuoja AMB Vyriausybė, yra dabar daug didesnis turtas, negu tie 33 procentai, kuriuos anuomet įsigijo „Williams“ kompanija, įnešdama pinigus vis dar Lietuvos kompanijai Mažeikiuose.

Atėjo „Jukos“, kuri pasirodė esanti nepriklausoma, todėl Rusijos valdžia ją negailestingai sunaikino. Su neapykanta, nelyginant kokius čečėnus. Tačiau AMB suspėjo „Jukos“ perleisti kontrolinį akcijų paketą. Dabar nori parduoti dar likusių akcijų, kad „Gazprom“, tai yra, Rusijos vyriausybė, visiškai valdytų „Mažeikių naftą“. Parduoti nėra jokio būtino reikalo, nes tai augantys pinigai, kurie neša Lietuvai nuolatinį pelną, bet kad „Jukos“ ar AMB nesugalvotų parduoti kur nors į Vakarus, Maskva signalizavo neva prašymą areštuoti „Mažeikių naftos“ akcijas kaip „Jukos“ turtą. Tas pats Premjeras, kuris dar prieš metus drąsiai aiškino, kad „Mažeikių naftą“ valdanti dukterinė savarankiška kompanija, registruota Olandijoje, todėl mums niekas negresia, dabar paklusniai linkčioja, kad Maskvos prašymas – jam įsakymas, „turėsim atsižvelgti“.

Iš kur toks minčių posūkis? Ar tik nebus kas nors įvykę Egipte, apie kurį jau rašė spauda („Ekstra“, 2005 05 16), tik politikai dar nekomentavo. Prisiminkime tą netikėtą, neplanuotą, staigią Lietuvos Premjero atostogų kelionę į Egiptą, kai ten visai atsitiktinai svečiavosi Rusijos prezidentas su savo politine energetine svita. Nuo tada ir prasidėjo Lietuvos visuomenės manipuliacinis parengimas, kad Mažeikius jau vis tiek ims Rusijos valdžia, tad parduokim dar savo akcijų. Tariamai kompensacijoms, kurias jau seniai galėjo kompensuoti, jeigu tik būtų norėję. Bet akims dumti tokios kalbos tinka. Tiek melavus, neva anuomet „atidavėm už dyka“, dabar mat ką nors gausim.

O jeigu dar paaiškėtų, kad ponas Viktoras, besiskundžiantis, jog Maskva jį pardavė, šį kartą teisus, – „Gazprom“ pardavė savo augintinį, –tai suvokime, ir už ką jį pardavė.

Už Mažeikius. Didelė politika. Kas galėtų paneigti Lietuvos darbo vadų sugebėjimus.

Vytautas Landsbergis

© 2005 "XXI amžius"