Kas kariaus su Rusija?

Valdas KILPYS

Gegužės pabaigoje Rusijos žiniasklaidoje buvo paskelbti naujausi tyrimų agentūros „Levada Centr“ duomenys apie „šalies priešus ir draugus“. Klausiama buvo apie konkrečias valstybes, kurios yra priešiškos arba draugiškos Rusijai. Rezultatai tikrai verčiantys susimąstyti ir daug pasakantys. Būtent jie ir inspiravo šio straipsnio atsiradimą.

Kita, ne ką menkesnė problema, kuri bus nagrinėjama šiame straipsnyje – Rusijos valdančiojo elito nesugebėjimas atsisakyti įpročio aplink regėti tik „priešus“. Nors situacija aplinkiniame pasaulyje jau seniai pasikeitė, šios šalies politikai labai dažnai naudoja senas, iš šaltojo karo išlikusias, formuluotes. Pabandysime panagrinėti, kodėl taip yra.

Sociologinio tyrimo rezultatai

„Levada Centr“ pasiūlytas tyrimas rėmėsi didžiausių Rusijos „priešų“ ir „draugų“ penketuko sudarymu. Apklaustieji turėjo juos išrinkti iš pateikto valstybių sąrašo. Rezultatai tokie (duomenys – iš www.levada.ru):

„Draugai“: Baltarusija (46 proc.), Vokietija (23 proc.), Kazachstanas (20 proc.), Ukraina (17 proc.), Indija (16 proc.).

„Priešai“: Latvija (49 proc.), Lietuva (42 proc.), Gruzija (38 proc.), Estija (32 proc.), JAV (23 proc.).

Taigi pateikti duomenys gana iškalbūs. Jei „draugų“ sąrašas nestebina, tai „priešai“ verčia susimąstyti vien dėl to, kad visos trys Baltijos valstybės patenka į jų sąrašą. Prieš pradedant trumpą rezultatų analizę būtina padaryti kelias pastabas.

Pirma, šie rezultatai neatspindi oficialios Rusijos politikos prioritetų. Tai tiesiog šios šalies gyventojų subjektyvi nuomonė. Antra, kylantys keblumai dėl tam tikro neatitikimo tarp oficialiosios Rusijos politikos ir tyrimo rezultatų sąlygoti to fakto, kad informacija šioje šalyje gali būti dalijama į dvi pagrindines dalis – „vidaus vartotojui“ ir skirtą „išorei“. Neretai pasitaiko, kad oficialiai pasaulyje deklaruojama „meilė“ kam nors vidaus informacinėje rinkoje yra pateikiama visai kitaip. Geras to pavyzdys – JAV.

Nors Dž.Bušas ir V.Putinas oficialiai pristatomi vos ne kaip geriausi draugai (Pergalės dienos šventimo ceremonijos pavyzdys), tačiau vidaus žiniasklaidos erdvėje Rusijoje vyksta gana arši antiamerikinė kampanija. To pasekmė – JAV ir toliau rusų suprantama kaip „priešas“. Natūraliai peršasi mintis, kad tai kažkam naudinga, bet apie tai kalbėsime vėliau.

Tuo tarpu geri santykiai su Baltarusija jau tampa gražia tradicija. Pirmiausia dėl to, kad A.Lukašenka – ištikimas Kremliaus vasalas – pasiryžęs daryti bet ką, kad tik užsitikrintų palaikymą. Ir jei visas pasaulis į Baltarusiją žvelgia kaip į paskutinę Europos diktatūrą, tai Rusijos gyventojams netrukdo šią valstybę laikyti draugiškiausia.

Antroje vietoje atsidūrusi Vokietija taip pat nieko stebėtina prisiminus tai, kad informacija Rusijoje dalijama į išorinę ir vidinę. G.Šrioderis ir V.Putinas rusams yra pateikiami kaip didžiausi draugai dar iš to meto, kai pastarasis „dirbo“ Vokietijoje. Dėl energetinių resursų bet kuri Europos šalis norėtų būti Rusijos „drauge“, tačiau šiuo atveju, matyt, viešųjų ryšių specialistų pasirinkimas šį statusą lėmė Vokietijai. Juolab kad V.Putinas puikiai kalba vokiškai.

Tuo tarpu pažvelgus į „priešų“ išsidėstymą į galvą ateina nemažai minčių. Kyla natūralus klausimas, kuo tokios šalys kaip Latvija, Lietuva ar Gruzija taip „nusikalto“, kad pralenkė net JAV? Atsakymas ir paprastas ir sudėtingas: Rusijos propagandinė mašina šiek tiek persistengė, ir Baltijos valstybės tapo pačios nedraugiškiausios. Tačiau ši situacija negali nekelti šypsenos. Kaip gali būti pavojingos tokios nedidelės valstybės tokiam milžinui kaip Rusija?

Rusijos ir Baltijos šalių ekspertė E.Zubkova atvirai pripažino, jog ši situacija yra sietina su „karšta reakcija“ po gegužės 9 dienos švenčių Maskvoje. Ar ilgai tęsis tokia padėtis, nėra aišku, tačiau faktas, kad rusai jaučiasi įžeisti – akivaizdus.

Akivaizdu ir tai, kad Rusija jau senokai tapo „įžeistų žmonių šalimi“. Jei ankstesniais laikais visi „priešai“ buvo siejami su militaristiniu prasminiu lauku, tai dabar „priešų“ paieškos mutavo į beveik buitinį lygį, ir net Baltijos šalys gali būti traktuojamos kaip nedraugiškos.

Rusijos gynybos ministro S.Ivanovo pasakyti žodžiai, kad Rusija neturi realių priešų posovietinėje erdvėje, tik patvirtina prielaidą apie informacijos skirstymą „vidaus ir išorės naudojimui“.

Įvairios fobijos ir kompleksai vis labiau jaučiami didžiosios mūsų kaimynės politikoje. Tai gana pavojinga tendencija.

Valdančiojo sluoksnio ideologija

Įsivaizduokime, kas būtų atsitikę Vokietijoje, jei kas nors iš buvusių valdininkų, anksčiau tarnavusių, tarkim, gastape, būtų pareiškęs, kad jo organizacija tik „konstitucinėmis priemonėmis kovojo su anuometės santvarkos priešais“? Atsakymas aiškus: tai būtų buvęs didžiulis skandalas, pareiškėjas privalėtų atsistatydinti, o jo atstovaujama partija patirtų skaudžių pralaimėjimų.

Tačiau beveik analogiškas buvusio KGB tyrėjo V.Čerkesovo pareiškimas Rusijoje nesukėlė jokių protestų. (Šiuo metu šis žmogus vadovauja visai Rusijos kovos su narkotikais tarnybai.) Dar aukštesnis pareigūnas – Dūmos pirmininkas ir „Vieningosios Rusijos“ lyderis – B. Gryzlovas taip pat yra pareiškęs, jog „Stalinas buvo geras vadovas, nors klaidos vidaus politikoje jo ir nepuošia“.

Tokio pobūdžio teiginiai Rusijos informacinėje erdvėje jau tampa įprasti. Kadangi aukščiausius postus užima buvę KGB karininkai, tai jų peršama ideologija gana paprasta. Jos esmė – tiek sovietmečiu, tiek dabar egzistuoja Rusijos „priešai“, kurių pagrindinis tikslas yra sumenkinti/išniekinti valstybę. Iš to galima daryti išvadą, kad Rusija privalo stiprinti savo gynybinius resursus, o rusai turėtų pasikliauti žmonėmis, kurie ne pirmus metus „kovoja su priešais“.

Rusijos elitas nesugeba adekvačiai vertinti situacijos. To priežastys slypi sovietiniame-imperiniame mąstyme. (Kitokio jie tiesiog neturi.) Jei „anais laikais“ viskas rėmėsi konfrontacija, tai susiklosčius dabartinei padėčiai valdančiojo sluoksnio mąstymas tiesiog užsiblokuoja ir nelieka nieko kita, kaip tik karštligiškai „ieškoti priešų“. Rusijos vietos paieška pasaulio geopolitinėje struktūroje bent kol kas yra neatsiejama nuo savotiškos šizofrenijos šios šalies valdančiuose sluoksniuose.

Gana simptomiška yra tai, kad nė viena žiniasklaidos priemonė tiesiogiai neįvardija, kas iš tikrųjų trokšta sugriauti ar kitaip pakenkti mūsų didžiajai kaimynei. Kuriama visuotinė baimės ir nepasitikėjimo atmosfera, kurios pasekmės kartais gana kvailai atrodo net patiems rusams – pasirodo, Rusijai labiausiai gali kenkti nykštukinės kaimynės arba Kaukaze esanti valstybė.

„Apsuptos tvirtovės“ įvaizdis dabar bene geriausiai apibūdina tai, kokio mąstymo principai yra peršami rusams vidaus informacinėje erdvėje. Tikslas gana paprastas: jeigu paskelbtas vos ne karo stovis, tai lyderiams atitenka išskirtinė galimybė priiminėti neordinarinius sprendimus („Jukos“ istorija, genocidas Čėčėnijoje) .

Taigi dabartinė valdančiojo sluoksnio ideologija savo pagrindus turi toje epochoje, kuri gerai pažįstama ir mums. Skirtumas tik tas, kad „išorei“ skirta informacija įvelkama į kiek kitokią formą, kuri švelnina Rusijos įvaizdį pasaulio akyse.

Karo pramonė ir ginkluotosios pajėgos

Sunku būtų rasti valstybę, kurios istorija nesiremtų karais, kova su išorės priešais ir savo karinių galių stiprinimu. Rusijos istorija – ne išimtis. Ten randame daug šlovingų žygdarbių, begalę heroizmo ir panašių dalykų, tačiau pažvelgę įdėmiau nesunkiai pamatysime, kad beveik visos XIX-XX amžiais pasiektos rusų pergalės rėmėsi ne protu, bet nesuskaičiuojamomis žmonių aukomis. Antrasis pasaulinis karas yra beveik chrestomatinis pavyzdys, kaip galima laimėti karą turint daug „patrankų mėsos“.

Tačiau istoriją taip pat įmanoma padalyti į dvi dalis: vidinę ir išorinę. Ir jeigu išorės istorija paremta karais ir žygdarbiais, tai vidinės istorijos esmė – karo pramonės stiprinimas. Petro I įvykdytos reformos yra laikomos šlovingais puslapiais šios šalies istorijoje. Stalininė karo industrializacija taip pat. Tai beveik identiški procesai, kurių pasekmės Rusijoje yra jaučiamos iki šiol.

Tolimuosiuose Rytuose, Užpoliarėje bei Sibire ant kalinių kaulų pastatytos karinės bazės ir ištisi pramoniniai miestai tapo didele našta valstybei dabartiniu metu. Rinkos ekonomika aiškiai pademonstravo, jog beprotiškas noras „būti stipriausiam“ aiškiai kertasi su šiandienos aktualijomis ir sveiku protu. Tačiau rusiškasis generalitetas nenori ir, matyt, negali atsisakyti šios valstybei nepakeliamos naštos, kuri iki šiol vegetuoja tik dėl sparčiai brangstančios naftos. Tad „apsuptos tvirtovės“ įvaizdis naudingas ir tiems, kurie daro biznį iš karinės industrijos. (Tiksliau, iš to, kas iš jos liko.)

Indijos buvimas „draugų“ penketuke yra sąlygotas pirmiausia rusiškos karinės technikos pirkimų. Tai bene vienintelė realiai išlikusi šios produkcijos pirkėja, nes tokios šalys kaip Kinija ar Iranas susirado modernesnės karinės technikos tiekėjus arba pačios pradėjo ją gaminti.

Paveldėtos karinės gamybos struktūros sąlygoja valdžios elgesį dėl keleto priežasčių. Pirmiausia rimtos reformos būtų tikrai skausmingos, nes paliestų nemažą skaičių dirbančiųjų karinėje pramonėje. O tai gali daryti įtaką piliečių požiūriui į valdžią. Antra priežastis – politinis elitas iki šiol neišsivadavo iš militaristinės mąstysenos rėmų. Iki šiol laikomasi nuomonės, kad geriau per metus pagaminti du tris atgyvenusius lėktuvus milžiniškuose cechuose, tačiau nereorganizuoti visos gamyklos. Ši padėtis kol kas tenkina visus, tik neaišku, kiek ilgai tai tęsis.

Kalbant apie Rusijos ginkluotąsias pajėgas susiduriame su paradoksalia situacija. Valdantysis elitas visaip skatina ir pats laikosi imperinių mąstysenos pavyzdžių, tačiau tuo pat metu nesiima jokių priemonių, kad ginkluotosios pajėgos atitiktų šiandienos reikalavimus. Plačiai deklaruojama kovos su terorizmu idėja neverta kritikos. Rusijos armija nepajėgi kovoti net su vidaus problemomis, todėl gynybos ministro patikinimai, „jog Rusija gali smogti ir kitoms šalims, kurios remia terorizmą“, iš tikrųjų kelia tik šypseną. Nebent smogiama būtų dar sovietmečiu pagamintomis raketomis, nes, nepaisant keturių milijonų karių kariuomenės, ši valstybė neturi dalinių, kurie būtų šiuolaikiškai aprūpinti ir mobilūs.

Esminė rusiškojo valstybingumo problema sietina su visas struktūras persmelkusio neefektyvaus militarizmo buvimu, kuris pražudė Sovietų Sąjungą ir toliau silpnina Rusijos Federaciją. Niekas dar nelaimėjo kovos su nesamu priešu.

Neišmoktos istorijos pamokos

Aptarus pagrindinius akcentus, sąlygojančius „priešo“ paieškas Rusijoje, verta trumpai aptarti gilumines tokio reiškinio priežastis. Dalis jų kyla iš istorijos, o dalis yra tiesiog šios šalies mentaliteto sudėtyje.

Valstybinis imperializmas savo šaknimis remiasi į „trečiosios Romos“ idėją, kilusią po Bizantijos imperijos žlugimo. Rusija turėjo tapti trečiąja Romos imperija, tačiau istorija iškrėtė pokštą ir neskyrė šiai valstybei geidžiamo vaidmens pasaulinėje arenoje. Sovietijos žlugimas neretai rusų yra suvokiamas kaip asmeninis pralaimėjimas.

Tai gana skausmingas išgyvenimas, todėl natūralu, kad imama ieškoti visokiausių išeičių iš šios situacijos. Bene lengviausia – apkaltinti kitus. Esant tokiai padėčiai, gana lengva manipuliuoti žmonių protais. Juolab tada, kai praktiškai visa žiniasklaida yra priklausoma nuo Kremliaus. Šios veiklos pasekmes ir matome „Levada Centr“ atliktų tyrimų rezultatuose. Jie sunkiai suvokiami sveiku protu, tačiau žinant, kokia informacija yra pateikiama Rusijos vidaus informacinėje erdvėje, stebėtis nebetenka.

Kitas aspektas sietinas su nenoru analizuoti visai neseną istorinę patirtį. Bolševikinės represijos, stalinizmo nusikaltimai yra tiesiog perkeliami į buitinę plotmę. („Ko nepasitaiko“, „Visko būna šiam pasaulyje“ ir t.t.) Iki šiol Rusija neišmoko nė vienos pamokos, kurią jai siūlo sava valstybinė patirtis. Klaidos yra tiesiog gramzdinamos užmarštin. Kur kas paprasčiau deklaruoti kažkokią „paslaptingą rusiškąją dvasią“, kuri yra niekas kitas, kaip tik nesugebėjimas paklusti taisyklėms.

Ir paskutinis dalykas, leidžiantis ir ateityje tikėtis pačių netikėčiausių naujienų iš didžiosios kaimynės, yra susijęs su politikos elito noru įdiegti žmonėms suvokimą, kad prieštaraudamas valdžiai prieštarauji ir Rusijos esmei. Kitaip tariant, tik valdžia (tiksliau, caro atitikmuo – prezidentas) atstovauja „tikrajai Rusijai“ ir kiekvienas, abejojantis jos politika, yra ne patriotas. Vis labiau sąmonėje diegiamas senas šūkis „Kas ne su mumis, tas prieš mus!“.

Šiuo atveju Lietuvos buvimas antroje „nedraugų“ pozicijoje yra tik sveikintinas dalykas, nes tai įrodo, kad einame savo keliu.

© 2005 "XXI amžius"